Kas vyksta Sirijoje ir už jos?
Kažkada kėlęs nerimą ir bauginęs, aštuntus metus tebesitęsiantis pilietinis karas Sirijoje ramiai nusėdo mūsų sąmonėje ir tartum normalizavosi. Pamanykite, kas čia naujo, arabai riejasi. Tuose kraštuose taip juk įprasta, ar ne? Tačiau visai kitaip reaguojame, kai konflikte svarbius žingsnius žengia Vakarų šalys – va tada tai pastatome ausis.
Jungtinės amerikiečių, britų ir prancūzų pajėgos praėjusio penktadienio naktį (iš balandžio 13 į 14 d.) puolė Sirijos valdantįjį režimą, nes nusprendė, kad užteks toleruoti makabriškas cheminio ginklo atakas – pastarasis išpuolis įvyko vos šešios dienos prieš ataką netoli Damasko ir pražudė 42 civilius, tarp jų ir vaikus. Tiesa, sakyti, kad buvo pultas režimas, nėra iki galo tikslu, nes atakos buvo nukreiptos į tris pagrindines Basharo al-Assado cheminio ginklo bazes. Diktatoriaus viešųjų ryšių atstovai nusprendė situaciją išnaudoti ir dar šeštadienį socialiniame tinkle „Twitter“ pasidalino vaizdo įrašu, kuriame lyderis lyg niekur nieko žygiuoja į darbą, nešinas portfeliuku.
Karinės atakos netikėtumas nėra kažkas naujo – tokia jau jų paskirtis. Šis sprendimas šokiravo visų pirma dėl to, kad Vakarų šalių pozicija Basharo al-Assado režimo atžvilgiu visuomet buvo ganėtinai keista ir neaiški, tačiau labiau linkstanti prie neutralumo negu konfrontacijos. Taip, režimas kartais paleidžia vieną kitą cheminę bombikę, bet ar jį nuvertus kas nors pasikeis į gera? Vakarų šalių patirtis Viduriniuose Rytuose rodo, kad nelabai. O kare nugalėtojais nori būti daug kas: skirtingos sukilėlių grupės, kurdai ar užsilikę „Islamo valstybės“ radikalai. O kur dar liaudies išminčiai, teigiantys: „Duok Dieve (arba Alachai) kiekvienai Vidurinių Rytų šaliai (išskyrus Izraelį) po diktatorių!..“ Kitaip jos juk ne tik nesusitvarkys, bet dar ir sukels netvarką svetur.
Vakarų valstybės kurį laiką linko prie susilaikymo politikos Sirijos atžvilgiu – ar sugriežtėjusį užsienio politikos toną lėmė pasikeitusi lyderystė, o gal tasai pernelyg ilgai užsilaikęs geopolitinis pūlinys įgriso iki gyvo kaulo? Gal pasaulis pagaliau susirūpino Rusijos klausimu? Pastarieji Rusijos rinkimai galutinai išsklaidė iliuziją, kad Rusijoje dar būta šiokios tokios demokratijos: nerimą kelia ne tik dar labiau sustiprėjusios Rusijos autoritarinės tendencijos ar nemalonūs šalies kibernetiniai pokštai JAV rinkimuose, bet ir Rusijos ir Sirijos santykių dinamika, o jeigu paprasčiau – bauginanti abiejų valstybių lyderių draugystė. Žiniasklaida praneša, kad Sirijos link šiomis dienomis nuplaukė rusų laivas, prikrautas kamazų, šarvuotųjų transporterių BTR-80 ir kitos karinės technikos, be to, Rusija sėkmingai tebesinaudoja Hamadano karine baze Irane, iš kurios patogu bombarduoti karo kamuojamos Sirijos taikinius. O štai dar įdomesnis faktas: Basharas al-Assadas neseniai prisipažino, kad jo paaugliai vaikai praeitais metais atostogavo ne kur kitur, o Rusijos okupuotame Kryme, vasaros stovykloje „Artekas“, kuri dar sovietiniais laikais buvo pagarsėjusi kaip efektyvi propagandos kalvė. Kalbama, kad ne tik Sirijos diktatoriaus vaikai mokosi rusų kalbos – pastaraisiais metais ji tapo pagrindine užsienio kalba (dar tebestovinčiose) Sirijos mokyklose. Kas jau kas, bet lietuviai gerai žino, kad Rusijos minkštoji galia yra itin nemalonus reikalas.
Remiama Rusijos ir Irano, Sirija pernelyg nesuka galvos dėl amerikiečių, britų ir prancūzų atakos ir toliau naikina viską, kur tik mato kokį nors pasipriešinimo potencialą. Dar tą patį savaitgalį valdantysis režimas pasiuntė karinius lėktuvus į civilių teritorijas netoli Homso ir Hamos miestų. Anot „The Wall Street Journal “, cheminės atakos pražudė tik labai nedidelę dalį nuo Basharo al-Assado rankos žūstančių žmonių: nuo 2011 m. tik apie 2 tūkst. iš maždaug 400 tūkst. žuvo panaudojus cheminį ginklą (š. m. balandžio 15 d. publikuotas straipsnis „A Day After U.S. Airstrikes in Syria, Assad Launches New Onslaught Against Rebels“). Tokiame kontekste koordinuotas Vakarų valstybių cheminių ginklų bazių puolimas atrodo kiek veidmainiškas, lyg Sirijos režimas nenaudotų kitų, kiek labiau konvencinių ginklų. Viską dar labiau komplikuoja faktas, kad už beveik visus Sirijoje žuvusius žmones (tiksliau, 94 proc.) yra atsakingas Sirijos, Irano ir Rusijos aljansas (duomenis pateikia organizacija „Syrian Network for Human Rights“ ataskaitoje „The 6th Anniversary of the Breakout of the Popular Uprising towards Freedom, and the Killing of the First Civilians“).
Pabaigoje pateiksiu susiklosčiusią situaciją puikiai apibendrinančios Leilos Al-Shami mintis – pastarąją intervenciją ji tiesiai šviesiai vadina idiotų antiimperializmu (angl. the anti-imperialism of idiots). Mergina rašo, kad Sirijos konfliktas virto viso labo išsivysčiusių šalių politiniu žaidimu, kuriame prioritetas teikiamas galiai ir politinėms institucijoms, o ne Sirijos žmonėms: „Amerikiečių, britų ir prancūzų intervencija neapsaugo sirų nuo masinio žiaurumo, bet veikiau dar kartą patvirtina tarptautinę normą dėl cheminio ginklo nenaudojimo, nes dar, žiū, jis vieną dieną bus panaudotas ir prieš vakariečius. Bombos iš užsienio taikos ir stabilumo neatgabens“ (Leila’s blog, „The ‘anti-imperialism’ of idiots“).
