Kai nugalėjo amžinasis gyvenimas
Kol delsė ir strigo visos pavasario grožybės, meditavau nudryžusį šimtametį kilimą ant celės grindų. Kitados jis dengė altoriaus laiptelius provincijos bažnyčioje, buvo pilnas puikių rožių ir akanto lapų, sodraus, dramatiško kolorito. Bet nušiuro, paseno, nebetiko daugiau šventai vietai. Ar visa kita irgi panašiai nusigyvena?
Kaip kitąsyk šimtai kojų kokioj pievoj ar lauke, trumpinant kelią, ištrypia savo naujus takelius, taip ant šio kilimo bevardžių kunigų pėdos per daugybę metų išmynusios tam tikrą liturginių apeigų žemėlapį, kurį dabar nesunku iššifruoti. Štai ši vieta, pats centras, labiausiai nuzulintas, reiškia pagrindines mišių dalis – aukojimą, pakylėjimą ir komuniją. Evangelijos ir lekcijos pusės altoriaus kampuose irgi palikusios savo bespalves salas, tarp jų nuvaikščiotas siauras tiltelis. Dar viena ryški žymė susiformavo ten, kur atsisukęs į žmones kunigas pakviečia melstis ar užveda „Tėve mūsų“. O čia – pirmasis taškas, į kurį žengdamas, būtinai dešine koja, mišių aukotojas garsiai pranešdavo sau: Introibo ad altare Dei. Ir pats atsiliepdavo, kad tai esąs Dievas, kuris džiugina tavo jaunystę. Nesvarbu, ar prie altoriaus žengtų ką tik iškeptas kunigėlis, ar sukriošęs altaristas, jaunystė ir džiaugsmas kažin kaip eina kartu su jais.
Viena viešnia, apžiūrinėjusi tą bažnytinę senieną, atsivertė į Velykų tikėjimą, lyg būtų atradusi Kristaus kapo drobules, prisigėrusias Viešpaties artumo. Kunigams taip nebūna. Bet kartais jausdavau norą stotis ant tų dėmių, paliktų jau išnykusių kūnų, atsirasti schemoje, kuri vilioja paslaptimi ir stebuklais. Visi kiti čia stovėjusių, judėjusių nežinomų kunigų takai ir takeliai nuvingiavo į nebūtį, o štai šis maršrutas neišnaikinamas. Kunigui nieko nėra paprasčiau ir banaliau už kasdienes mišias, tuos kone automatiškus žodžius ir judesius prie altoriaus. Atgyjama, pralinksmėjama kitose vietose. Gal tik laukdamas pirmųjų mišių pienburnis klierikėlis eina iš proto. Paskui apie mišių rutiną kuriami smagūs kalambūrai. Kas įtartų, kad altoriaus tarnui įsispaudžia šis pėdsakas? Kad apskritai dvasinė tikrovė tokia gaji, įtakinga.
Popiežius Pranciškus dabar panašiai kalba apie šventumą, matomą ir nematomą. Mažučiai gestai, žingsneliai, paskui susidėliojantys į didįjį ir lemtingąjį Kristaus raštą. Nenuilstanti darbininkė, Bažnyčios juodadarbė Šventoji Dvasia padaro tai, ko negali žmogus ar institucija. Net kitapus šventoriaus tvoros, net pramaišiui su silpnumu ir klaidomis. Nebūtinai išstudijavus katekizmą. Nebūtinai atsitraukus nuo sugedusio pasaulio. Kai tiek metų vis dudenama apie Bažnyčios ir religijos krizę, kai naujoji evangelizacija beviltiškai nenauja ir labiau primena socialinius projektus, kažkas turėjo garsiai priminti, jog Dievas nėra lengvai pametamas, išaugamas, pakeičiamas kuo kitu.
„Būkite linksmi ir džiūgaukite“ – tai dar vienas evangelinis popiežiaus linkėjimas šių dienų pasauliui. Savo raštams Pranciškus pamažu išnaudos visus žodžių džiaugsmas ir džiaugtis sinonimus. Gerai, kad lotynų kalba jų apsčiai paveldėjusi iš antikos pasaulio, sklidino įvairiausių laimės kombinacijų. Lietuvoje savo džiaugsmui išmėginti popiežius pasirinkęs specifines vietas: KGB požemius, Holokausto šešėlį, kalinių ir ligonių kompaniją. Nesunku nutuokti, ką jis kalbės. Tokios vietos jau būna užkrautos. Po lygiai siaubo ir vilties.
„Kiek nedaug žmogui reikia laimės“, – lyg koks senis tarsteli draugas, perskaitęs ir mano mintis, kai žiūrime abu į mergytę, kitapus gatvės išdykaujančią su šuneliu. Šunelis paprastas, kiemsargis, tokių dabar mieste reta. Nesikeičiantys, nemirtingi džiaugsmo ir malonumo dariniai iš Dievo rankų. Būna jų ir dar mažesnių, pasislėpusių. Po mėlyną orą nardė žvirbliai, visos mintys buvo užsisukusios nuo klausimo, ar tikrai mes brangesni, amžinesni už juos.
