Fragmentai (IV)

 

Šiąnakt sapnavau tėvą. Mūsų sode vyko didelis vakarėlis. Sodas buvo persimainęs, puošnus, visur degė kabantys vakariniai žibintai, buvo susirinkę gausybė žmonių, stalai nukrauti įvairiu maistu, kavos baras, kokteilių baras, užkandžiai. Už tvoros plytėjo jūra ar įlanka – su maža prieplauka. Nuėjau jos patyrinėti – tai, kad už tvoros vanduo vietoj įprastinio javų lauko, mane labai sužavėjo. Krantas vietomis buvo seklus, todėl galėjau įmerkti kojas ir stebėti kitus žmones, linksmai šūkčiojančius vienus kitiems. Regis, vyko kaimynų sužadėtuvių vakarėlis. Išpuoštas ne tik mūsų sodas, bet ir kaimyniniai, o žmonės – visur, kur akys užmatė, puošniai apsirengę ir pakiliai nusiteikę. Tada pamačiau savo tėvą. Vilkėjo kostiumą. Aš pati taip pat vilkėjau kažką derančio prie aplinkos, gal suknelę. Buvau suaugusi, dabartinė aš. Nuėjau į tą sodo pusę, kur augo obelys ir slyvos. Jis nusekė mane. Leidau jam eiti paskui. Skyniau nuo medžio slyvą –
didelė, sultinga, – valgiau, o jis stovėjo šiek tiek atokiau stebėdamas. Pasakiau, kad tai jaudina – skinti vaisius nuo to paties medžio kaip prieš 25 metus, kad medis vis dar tas pats. Ėmiau verkti – iš jaudulio, ne iš baimės ar skausmo. Tada nuskyniau slyvą nuo kito medžio, bet ši buvo neskani, todėl nuėjom prie kavos ir užkandžių baro. Stebėjau nuolankų, nebyliai kartu su manim einantį tėvą. Visai jo nebebijojau. Atrodė, jis taip pat laimingas, tarsi susitaikėm po daugelio metų. Baras, prie kurio priėjom, paaiškėjo, teturėjo kavos, o jis norėjo kažko kito, todėl nuėjo kitur, o aš likau.

 

●

 

Vakar darbe buvo visai nedaug veiklos, todėl turėjau daugiau laiko mąstyti. Eidama koridorium, vis nevalingai pažvelgdavau į tuščią Sioniečio kėdę. Faktas, kad jo nebebuvo, man kėlė ir liūdesį, ir palengvėjimą. Palengvėjimą dėl to, kad nebejutau spaudimo, jog privalau kažkaip elgtis. Man buvo sunku suvokti kaip, tikra kančia. Jaučiau liūdesį dėl to, kad neliko stimulo. Jis turbūt norėjo, kad elgčiausi su juo kaip su visais, būčiau plepi, draugiška, neapdairi, bet kaip būčiau galėjusi taip elgtis, jei jis atimdavo man žadą… Man regis, tai nuostabu.

 

●

 

Ariel įsidrąsino, ėmė dažniau su manim kalbėtis, tapo atviresnė, bet vis vien elgiasi provokuojamai. Vakar priėjo arti arti, veidas į veidą, ir paklausė: „Kur auskarai?“ Tie auskarai, ji matė, kuriuos prieš tai buvau įsivėrus. Jie labai man tinką. Abejingai pažvelgiau jai į akis, likau kur stovėjusi (žmonių artumas man atgrasus): „Dėkoju už komplimentą. Darbe juos nešioti draudžiama.“ – „Fi! – grįžo prie savo stalo. – Pamanykit!“ Anksčiau, tik pradėjusi dirbti, ji vis rasdavo priežastį mane paliesti – kartais apgalvotai, o kartais vis lyg netyčia. Uždraudžiau. Užtai dabar ji taip ant manęs niršta, tačiau nieko padaryti negali. Bet aš visoms rumunėms tą uždraudžiau – tai jų nacionalinis bruožas, liesti priešus.

 

●

 

Pradėjau gerai miegoti. Pastarąsias kelias išeigines – iki vidurdienio. Nepamenu, kada apskritai miegojau iki vidurdienio.

 

●

 

Rytas. Namuose verdu kavą ir mąstau. Už lango kieme rūko Imiras (kaimynas) – pastebėjo mane, įkišo galvą pasisveikinti, bet prieš pasakydamas „labas rytas“ tiriamai į mane pažiūrėjo. Pauzės – jo mėgstamiausia pokalbio dalis. Nepatinka jis man. Apskritai visi žmonės, kurie man patinka, pastaruoju metu išėjo iš darbo… Viešbutis darosi apleistas. Jį apleidžia ne tik žmonės, bet ir visos ten tūnojusios dvasios. Suknelės nebesikalba su manimi, skepetos nebelipa pačios į skalbimo mašiną.

Apatiška nuvažiavau į darbą. Kita vertus – kokios dar nuotaikos galima važiuoti į darbą? Bet vos įžengiau į skalbyklą, žvaliai (mano balsas nustebino mane) su visais pasisveikinau.

Vadi pasakojo, kaip jos sūnui ištraukė 5 dantis – su visom pieniškom šaknim, vaikui sukėlė visišką narkozę ir kiek ji patyrė jaudulio. Sakė, kai pamatė sūnų atsijungiant, apsipylė ašaromis. „Ba, man metas, – tarė pasiėmusi paltą, – eit namo.“ – „Pasilik, – tariau, – papasakok dar apie savo sūnų.“ – „Turiu lankytojų“, – pasiteisino, bet aš ir nesitikėjau, kad ji liktų darbe pasibaigus pamainai. Chi, neseniai pradėjęs dirbti, klausėsi mūsų dialogo tykiai, slėpdamas savo didybės maniją (oi, jis ją dar slepia). Jis abejingas, gal net šiek tiek niekina moteris, taip jausdamasis už jas pranašesnis (o tai svarbu), tačiau visos jo kolegės yra moterys ir nė už vieną jis kol kas nėra pranašesnis, taigi tūno užsisklendęs kaulo bokšte.

Vakar, kai lankiausi kine, Chi skambino. Aš, žinoma, praleidau skambutį, į mano vėliau nusiųstą žinutę atsakė, kad vadovė norėjo su manim pasikalbėti, bet dabar turbūt pasikalbės po išeiginių. Į klausimą, kas nutiko, kodėl ji norėjo su manimi pasikalbėti, – neatsakė. Jam pasirodė, kad nusipelniau skendėti nežinioje – lyg būčiau prasikaltusi, ir tai papildoma bausmė. Bet už ką? Ryte paskambinusi Ettien pasakė, kad visai nieko nenutiko, vadovė tik norėjo pasiteirauti dėl dingusios palaidinės.

Šiandien pajutau slaptą malonumą, nes per Chi išeiginę vadovė skambino jam – vakar vakare dingo svečio kelnės ir nebuvo aišku, kieno kaltė. Iš pradžių atrodė, kad Chi, nes jis vakare dirbo. Po pokalbio su ja jis išsigandęs skambino mums pasidomėti, kas darosi. Ettien atsiliepė į jo skambutį, tačiau nieko aiškesnio pasakyti negalėjo – kelnės vis dar buvo dingusios. Reikėjo patikrinti visus kambarius, į kuriuos Chi vakar vakare pristatė išvalytus drabužius, bet juose tebebuvo svečiai, nebuvo, kaip belstis. Per klaidą kelnės galėjo ten atsidurti. Nežinia tęsėsi iki antros valandos, kai paskutinis nepatikrintas kambarys pagaliau įsileido batlerius – ir jie rado kelnes, jau supakuotas lagamine, – rado. Svečias nė neatkreipė dėmesio, kad jos kažkieno kito. Taigi ir Chi laisvadienis šiek tiek susidrumstė, dabar jam aiškiau, ką tai reiškia. Tik šiek tiek, manau. Atrodo, kad jis nedaug ką jaučia. Kaltė ar savigrauža esmingai eliminuotos iš jausmų spektro. Tiesa, kartais dedasi tai jaučiąs. Ryt su juo dirbti… Dar vienas vaikas, siekiantis dėmesio.

Vadi rodė Ettien savo sūnaus, ką tik nubudusio po nejautros, vaizdo įrašą. Koks jis pažeidžiamas, bejėgis, kaip jam vis dar skauda burnoje, jis negali jos praverti, vien unkščia, o Vadi jį ramina bučiuodama.

 

●

 

Chi darbo metu visą laiką tylėjo. Šiandien nepasakė nė vieno asmeniško dalyko, neišreiškė nė vienos tikros emocijos, išskyrus tada, kai jį pergudraudavau. Mano pačios kalbėjimas jį kalbėti skatino labai menkai. Jo užsispyrimas tylėti skatino mane daugiau kalbėti, tačiau į mano pasakojimus jis reagavo neigiamai – pavyzdžiui, netikėdamas tuo, ką sakau. Į dienos pabaigą pavargau. Rytoj vėl. Gal pavyks man pačiai patylėti. Jis manęs nemėgsta, nes esu per daug aktyvi, o jis pasyvus, parodyti nors kiek atvirumo atsisako. Manau, saugumo sumetimais. However, jeigu kalbėti jam regisi pavojinga, vadinasi, pavojinga.

Kai žvelgiu į save veidrodyje, pagaliau matau, kad kūnas neatsiejamai susijęs su siela. Kūnas nebėra pabiras, apskritai jis man matomas ir suvokiamas. Pavyzdžiui, vos prieš metus ar daugiau tai tebuvo byrantis smėlis, kurį nuolatos reikia sulaikyti. Veidas erzino mane NUOLATOS. Dėl to net buvau liovusi jį suvokti. Grąžinu savo kūną gabalėlis po gabalėlio į visumą, kasdien atsikovoju vis daugiau, kurdama sąlydį. Vis labiau suvokiu kaip lengviau valdomą instrumentą. Kasdien jaučiuosi gražesnė. Atsiranda įgūdžiai imti dėmesį arba suvokti kitų žmonių poreikį dėmesiui. Nors šiandien darbe daugiau galvojau apie žmogaus savybę kreipti dėmesį vien į save. Nebegalėdama jausti savo kūno kreipiau dėmesį vien į kitus. Buvau visiška mess.

 

●

 

Atsidarius lifto durims, viduje pamačiau Leruà su pietums paserviruotu stalu bei padavėją.

– Gal galiu tau šitą patikėt? Palik bet kuriam aukšte, – parodžiau siurblį Leruà.

– Ne, negali, – atsisakė ji.

– Kaip šiurkštu ir nemandagu! – tariau padavėjui.

– Ne ne ne, – ėmė teisintis Leruà, – aš gi turiu stalą, praėjusį kartą išpyliau stiklinę, turiu būti labai atsargi, nes kai slenkstis…

– Visad maniau, kad esi išskirtinai profesionali, bet dabar jau žinau, kad ne, – paerzinau.

Leruà linksmai susimąstė.

 

●

 

O Dieve! Tas filmas vakar buvo… nepasakyčiau, kad lengvas žiūrėti. Niekaip iki galo suprasti negaliu… Renginio organizatorė vėliau nusirengė, parodydama krūtis su auksiniais kutais ant spenelių. Išėjau išsigandusi! Kažkaip nuogas moters kūnas mane baugina labiau negu vyro. Nors ir vyro baugina… Anyway.

 

●

 

Nebegirdžiu savo balso… jaučiuosi atitolusi. Būsenos, kai nenoriu nei skaityti, nei rašyti. Kuopinėjuosi savyje, ir tiek. Pastaruoju metu laikas išsitęsė. Prieš metus meldžiau to, pamenu, darbe kažkam, gal Fesò, sakiau – laikas eina taip greitai, norėčiau, kad jis slinktų kur kas lėčiau. O šiandien – tokia ilga diena. 12 ilgų valandų medituoti baimę, glaudžiai sumišusią su panika. Prieš tai to nejutau. Dauguma mano pažįstamų, bendradarbių turi šeimas, vaikus, kitus žmones… O aš? O man baisu būti prarytai, pranykti kitame žmoguje, aš amžiais nejaučiu aiškių savęs ribų. Tiesą sakant, jų visai nėra. Gal aš dėl to savo motinos taip bijojau, pranykti joje vėl panašu į mirtį.

 

●

 

Nusipirkau dviratį. Labai džiaugiuosi, nenaujas, bet pasitaikė geras. Ir šeimininkas fainas, matosi – dviračių gerbėjas. Perspėjo būti atsargiai ir nepalikti, nes jam jau pavogė penkis. Maloniai parodė, kaip išlankstyti ir sulankstyti. O kai atsisėdau važiuoti – iškart tapo aišku, kad dviratis MANO.

Tą pačią dieną vakare ėjau į „Coldplay“ koncertą Vemblyje. Šiek tiek baiminausi, nes sukelti sprogimą koncerto metu turėtų būti kam nors patraukli perspektyva, tačiau nieko blogo nenutiko. Susirinko beveik pilnas stadionas. Pradžioje ėmė lyti, todėl dalis stovinčiųjų prie scenos bėgo slėptis. Stadionas toks didelis, kad žmonės apačioje atrodo visai mažyčiai. Klausiausi apšildančių muzikantų, su malonumu stebėjau šen bei ten vaikštinėjančius, valgančius, geriančius žmones. Kol grojo Lianne La Havas, sugalvojau istoriją, stebėdama jos pagalbinę vokalistę. Kažkodėl įžvelgiau ją turint romaus nuožmumo, noro paveržti dėmesį iš Lianne, o ši, atrodė, to nė neįtaria. Apie žmogų, kuris taip pat atėjo į koncertą ir stebėdamas dainininkę tiesiog pajuto jai neapykantą, savaime, be jokios priežasties, didelį norą nubausti ją, negana to – sunaikinti; už tai, kad ji atvira, kūrybinga, kupina drąsos atsiskleisti, graži, be jokio gėdos jausmo, o tas žiūrovas – jis save niekina. Šis skirtumas kelia tokį didelį neteisybės jausmą, kad jis pasijunta priklausomas nuo poreikio dainininkę sužlugdyti. Todėl pirmiausia išsiaiškina, kur ji gyvena, ir ima ją stebėti, sekti – kaip ji ryte eina bėgioti, apsivilkusi kasdieniškais sportiniais drabužiais. Švytinčio sceninio įvaizdžio, kuris jį taip suerzino, nelikę, tačiau jis jau užkibo, kelio atgal nebėra. Kaip ketina ją sužlugdyti, jis kol kas ir pats nežino, tiesiog užsiundo save jos kryptimi ir persekiodamas ima kantriai laukti kokio nors pokyčio, kuris paliudytų jos pažeidžiamumą. Ji pradžioje jo nepastebi, jaučiasi saugi, leidžia laiką su draugais, tačiau ilgainiui ją apima nerimas, kurio priežastį sunku paaiškinti. Persekiotojas turėtų palikti ženklus jos gyvenime, kurie lyg ir nieko nereikštų, bet kartu keltų grėsmės nuojautą. Ji ima jaustis prasčiau, pabando pasikalbėti su savo partneriu, draugais, bet niekas jos nerimo neįvertina, nes patys pavojaus nejaučia – nė neįtaria, kad toks galėtų egzistuoti. Jai sunku ką nors sukurti, ji valandų valandas brązgina gitarą, bet nebeišgauna nė vienos dainos, jaučiasi spąstuose, bet kartu negali jų įžvelgti. Nerimas vis destruktyviau veikia jos kūrybingumą, jausmus, pasitikėjimą savimi. Jos vadybininkas, įrašų kompanija ima vis labiau spausti įrašyti naują albumą, bet ji jaučiasi susivaržiusi. Kad atsipalaiduotų, išsivaduotų iš įtampos, ima vartoti narkotikus, tampa nuo jų priklausoma, įrašo albumą, bet jis pasisekimo nesulaukia, nes jos muzikoje atsirado nenuoširdumo, jausmingumas sufalsifikuotas. Draugai vienas po kito ją palieka: dėl priklausomybės, įtampos, nervingumo. Ji praranda gyvenimo džiaugsmą, gebėjimą būti savimi, jie jos nebeatpažįsta. Galiausiai, susikrovęs daiktus, duris paskui save uždaro ir jos vaikinas. Persekiotojas visa tai stebi įsikraudamas galios, kuri, deja, vis vien negali kompensuoti, užlopyti vidinės tuštumos, tačiau bent laikinai malšina skausmą it morfino dozės. Tokia jo priklausomybė ir tik ji jį domina. Kur ritasi dainininkės pasaulis, jam nesvarbu – tai juk jos pasaulis, ji ir turi jį valdyti. Be to, jis juk ničnieko blogo nedaro. Lig šiol ji net nežinojo, kad jis jos gyvenime egzistuoja. Galiausiai iš liūdesio ji išgeria raminamųjų ir eina prie upės žudytis. Persekiotojas ją seka. Kai ji atsistoja ant upės kranto ir svyruodama žvelgia į juodą vandenį (vėlus vakaras, ruduo, šalta), jis pirmąsyk žengia iš tamsos ir jinai pamato. Jis staiga supranta, kad būtent to norėjo – būti jos pamatytas – ir kad jos dėmesys teikia daug didesnį malonumą nei noras nubausti. Jis įsimyli, o ji šoka į vandenį save pražudydama.

Arba – kitas variantas – matydamas ją ant upės kranto patiria intensyviausią malonumą, nes ji tuojau įvykdys bausmę pati sau – jis nesitikėjo, kad ji pasielgs taip beatodairiškai, bet jaučiasi įtrauktas ir visiškai bejėgis ją sustabdyti, nes ji nevalingai paklūsta ir tenkina jo poreikį. Visgi, žengęs iš tamsos ir jai pasirodydamas, jis suvaidina atsitiktinį sutrikusį praeivį. Bejėgiškai bando ją atkalbėti, tačiau jo apgailėtinas vapėjimas, palyginti su aiškiu jos apsisprendimu, neturi jokios galios. Ji krenta į vandenį, žūsta. Persekiotojas iškviečia policiją ir papasakoja istoriją labai paprastai – kaip yra, tokia tiesa – jis išėjęs vakare pasivaikščioti, pamatęs tą vargšę moterį, bandęs su ja pasikalbėti, bet ji regėjosi praradusi ryšį su tikrove, todėl nekreipė į jį dėmesio. Tokia tragedija…

 

●

 

– Stop dropping pens!

– I will if I want.