Velykų laboratorijoje
Pakeliui į vakarinį seansą, blausiame kino salės prieangyje, vaikinas ir mergina šypsodamiesi dalija žiūrovams pakelius popierinių nosinių. Klausiu, gal bus labai ašaringas filmas, juk vis dar gavėnios kalendorius. „O taip, taip!“ – pritaria akiniuotas jaunikaitis ir dar plačiau šypsosi. Bet man, sovietmečio sugadintam, galvoje rezgasi sąmokslo teorijos. Turbūt „Kino pavasario“ rėmėjų sąraše yra Grigiškių popieriaus fabrikas. Teisybė, ašarų filme tikrai netrūko. Du vyriškiai paeiliui sriūbavo dėl tos pačios moters, kuri žuvo po ratais, eidama į pasimatymą su vienu iš jų, nevykėliu meilužiu. Šis tyčia susiranda teisėtą vyrą, kad paverktų jam matant. Baigiantis filmui bliauna abu. Nežinau, ar režisierius tikėjosi paskandinsiąs ašarose kino sales. Bet nosinaitės pravers kitais atvejais. Ačiū visiems pavasariams ir jų mecenatams.
Per Velykas, apkvaitus nuo tūkstančio aleliuja, nelabai kam rūpi, o ir šiaip sunku būtų patikėti, kad velykiniuose pasakojimuose ašarų daugiau negu krykštavimo ar pergalės šūksnių. „Marija Magdalietė stovėjo pas kapą ir verkė“, – pradeda evangelistas savo gerąją naujieną. Petras ir Jeruzalės moterys, kaip ir pridera, liejo karčias ašaras Jėzaus kančių kelyje. Bet ir paskui, po laimingos atomazgos, kai atkutęs Petras skelia Jeruzalėje velykinį pamokslą, jo klausytojai graudinasi ir ašaroja. Rodos, sulig Viešpaties triumfu turėjo liautis visi širdies varstymai. Tačiau nesiliovė.
Štai tik nukrypk dabar kiek į šalį nuo iš anksto nužymėtų šventinių maršrutų, ir jau proga dėkoti už Grigiškių fabriko produkciją. Verbų sekmadienį, kai taip smagiai glamonėjo saulutė ir buvo taip gražu, pavasariška nuo žalių šakelių, Kemerovo mieste Vakarų Sibire tikra pragaro ugnimi supleškėjo prekybos ir pramogų centras. Buvo moksleivių atostogos, būriai linksmų žmonių, degė šeimos, vaikai, daugiausia jie, nes per silpni gelbėtis patys. Valdžia, kaip įprasta, meluoja ir išsisukinėja. Apsupusi Lenino paminklą miesto viduryje, gedinti minia reikalavo tiesos ir žmoniškumo. Ar dera, ar nebūtų nuodėmė tokiose vietose prisiminti iš Evangelijos apie kviečių grūdą, kritusį į žemę? Ar reikia žūtbūt juodo degėsių kalno nepalikti be velykinio scenarijaus? Atsistojus prie kryžiaus ar prie Lenino, lyg niekur nieko užtraukti: „Saldus medis, vinys saldžios, keliama saldi našta“? Mitinguojančią minią valdžia kaltino darant iš kraujo piarą. Gal visi religiniai nelaimių ir tragedijų post scriptum – taip pat piaro rūšis?
Prieš daugybę metų Kemerove lankiau draugą, kuris ten vargais negalais mokėsi kažkokioj profesinėj technikos mokykloj. Baigėsi cigaretės, teko nakčia belstis į geležinkelio stotį ir kaulyti iš praeivių. Miesto muziejus buvo pilnas karinės amunicijos ir žvėrių iškamšų. Fotografavomės prie vilko, iššiepusio dantis. Paskui Vovčikas pakliuvo už grotų. Susikeitėme vaidmenimis. Neišėjo skambi velykinė istorija. Grįžti atgal šlovingam finalui? Kas kitas parašys, ir gal jau rašo, net be mūsų?
Jei ašarų porcija pasirodo per didelė, turime atsargoje risus paschalis, keistą velykinio juoko paprotį, kildinamą tai iš katalikiškos Bavarijos, tai iš Rytų krikščionių. Mūsų parapijietė, specializuotos Vilniaus mokyklos mokytoja, prie kavos puodelio pasakoja apie savo kolegę. Artėjant Velykoms, ji klasėje pristačiusi gyvybės medį (atsirado dabar apyvartoje toks daiktas, reiškiantis ką tik nori). Paskui liepė vaikams nupiešti, kaip jie patys tai įsivaizduoja. Vienas berniukas ėmė ir nupiešė šaldytuvą. Ar mokytoja jį barė, ar komentavo jo piešinį, nežinau. Juokėmės tuščioje kavinėje, bet visai būtų tikę pradėti kalbą apie Velykų tikėjimo turinį.
„Valgyk, duona malšina skausmą“, – sako knygos veikėja Didžiojo penktadienio naktį. Prisikėlęs Jėzus nelindo į šaldytuvą, tačiau valgyti norėjo. Atsilaužiu nuo stalo pusę meduolinės širdies, atėjusios paštu iš Liuksemburgo. Tikriausiai kiškučio ar stirnelės kepta pakrūmėj. Arba besišypsančio vilko. Nelieka tuojau ir kitos pusės. Išgąsdino balti stogai už lango. Pamaniau, kad vaidenasi. Po Paskutinės vakarienės verčiau ramiai sumigti kartu su apaštalais. Sniegas tegul sau krenta ant penkių Jėzaus žaizdų. Ir ant šeštosios, anoniminės, visiems Velykų ieškotojams skirtos, negyjančios.
Jei ką ir drįsčiau dabar vadinti sau Prisikėlimo ženklu, viskas būtų panašu į aną šaldytuvą po gyvybės medžiu. Jėzaus kapas buvo tuščias, tik kelios įkapių marškos, ir tai vieniems varė siaubą, o kitus privertė tikėti. Dievas, savo Sūnaus kelyje žėręs stebuklą po stebuklo, lemtingą valandą buvo neregėtai šykštus. Iš evangelinių tekstų ir neatrodo, kad prisikėlusiam Jėzui būtų svarbu liudininkai ir viešumas. Velykų istorijos sėkmę lėmė kiti dalykai, ne tai, kas išplėšta ar išprašyta, įrodyta po prakaitu, nusižiūrėta, atsiradę netyčia tarsi pavasaris. Labiau nei įrodymų reikėjo žodžių, pasakojimo. Ir nuolankaus, paprasto pritarimo, jog tas pasakojimas yra tiesa.
Velykų kraitis buvo ir liks skurdus. Jei ką nors jau būni priskyręs Jėzaus pergalei, po kurio laiko rankos ir širdis vėl bus tuščios lyg tas kapo rūsys rytui brėkštant. Viskas iš naujo, pradėjus nuo kryžiaus papiktinimo ir kvailybės. Tačiau Velykų įvykio vaisiai visada yra paties Jėzaus darbas, malonė, o ne mūsų suplanuotos pastangos. Ir tai nuramina.
Vilkpėdėje ant kažkokių sandėlių ar garažų iš tolo šviečia užrašas, parodijuojantis lenkišką Vilniaus vardo formą. Žodis Wil-No storai perbrauktas ir pakeistas kitu: Wil-Yes. Kai tik važiuoju pro šalį, nežinia kodėl šmėkšteli mintyse Jėzaus figūra. Aišku, kad tikėjimas – tai daugybė yes Jėzaus pusėn. Nuolatinis kalenimas to vienintelio žodžio. Įvairiausiomis aplinkybėmis. Skunde, dejonėse, pamišus iš meilės. Be paliovos. Visai panašiai kaip garsioji „Uliso“ pabaiga: I asked him with my eyes to ask again yes and then he asked me would I yes to say yes [...] and his heart was going like mad and yes I said yes I will Yes.
