Senos naujos vaikiškos istorijos
Peter Bichsel. Vaikiškos istorijos. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė, iliustravo Vilija Visockienė.
V.: Pamėginčius, 2017. 60 p.
Prisipažinsiu: savo santykį su plonute, vos per valandą perskaityta šveicarų rašytojo Peterio Bichselio (g. 1935) knygele „Vaikiškos istorijos“ bandžiau apibrėžti keletą mėnesių. Nes vieną kartą perskaityti ir susižavėti dar nereiškia prisijaukinti. Kad rastum, ką pasakyti, reikia išmokti „sapnuoti naująja kalba“ ‒ čia tebūnie nuoroda į vieną iš knygoje esančių pasakojimų.
Autorius išgarsėjo 1964 m. išleidęs pirmąją trumpų istorijų ar veikiau miniatiūrų knygą „Ponia Blum norėtų susipažinti su pieno pardavėju“, ji nebuvo skirta vaikams. „Vaikiškos istorijos“ ‒ trečioji jo knyga, pasirodžiusi 1969-aisiais. Tik ar iš tiesų jos tiesioginis adresatas ‒ vaikas? Atrodo, bent jau šveicarai tuo patikėjo, nes autoriui už šią knygą skyrė vaikų ir jaunimo literatūros premiją. Mes, lietuviai, susirinkę į vaikų ir paauglių literatūros vertimų komisijos posėdį, gūžčiojome pečiais: knyga išversta puikiai, tokią turėti reikia, bet… kas iš tiesų jos adresatas? Sunku įsivaizduoti, kad šią knygelę, taip subtiliai ir kartu žaismingai iliustruotą Vilijos Visockienės, atrastų pats vaikas, juolab šiuolaikinis, kuriam veikiausiai reikėtų suaugusiojo ‒ tėčio, mamos, senelio, bibliotekininko ar mokytojo, kad pasiūlytų paskaityti, atkreiptų dėmesį: „Štai, žiūrėk, kaip įdomiai piešinėliuose tarsi iš rašalu pavingiuotos linijos išauga žmonės ir raidės.“ Ir ar tikrai bus įdomūs vaikui pasakojimai apie tuos suaugusius keistuolius ‒ juk norint atpažinti juoką keliantį nonsensą reikia turėti tam tikros gyvenimo patirties. Paaugliams šios istorijos gal pasirodytų įdomesnės. Tik ar nesuklaidins jų pavadinimas ‒ „Vaikiškos istorijos“, juk šiuo amžiaus tarpsniu paaugliams taip norisi atsiriboti nuo visko, kas „vaikiška“. Pačios leidyklos pristatyme irgi bandoma suktis iš padėties nurodant, kad istorijos „tik iš pirmo žvilgsnio skirtos vaikams ‒ iš tiesų jas skaito ir šešiamečiai, ir septyniasdešimtmečiai. Ir kiekvienas supranta savaip“ (p. 5). Spėju, septyniasdešimtmečiams „Vaikiškos istorijos“ patiks labiau. Ne dėl to, kad jų amžius ‒ arčiausiai vaiko. Dėl išminties.
Taigi knygoje ‒ septyni pasakojimai apie suaugusius žmones, kurie „normaliam“ suaugusiajam gali pasirodyti keistuoliai: žmogus, kuris nusprendžia patikrinti, ar Žemė apvali, apkeliaudamas ją trumpiausiu keliu, kitas veikėjas, teigiantis, kad Amerikos nėra, išradėjas, išradinėjantis jau egzistuojančius daiktus, nes… yra išradėjas, tad išradinėti yra jo gyvenimo esmė ir prasmė. Arba ‒ senukas, sumanęs sukeisti daiktų pavadinimus. Šis personažas man pasirodė paveikiausias, taigi: „Rytais senukas ilgai tysodavo paveiksle, devintą suskambėdavo nuotraukų albumas, vyras atsikeldavo ir stodavosi ant spintos, kad pėdos nešaltų, tuomet iš laikraščio pasiimdavo drabužius, apsirengdavo juos, pažvelgdavo į kėdę ant sienos, sėsdavosi ant žadintuvo prie kilimo ir versdavo veidrodį, kol rasdavo savo mamos stalą“ (p. 18). Įsivaizduoju, skaitytojui vaikui, kuris imsis šios knygos, pasakojimo „Stalas yra stalas“ situacija irgi bus atpažįstama ‒ mes vaikystėje taip pat žaisdavome panašias „sumaišytines“. Tik gal nesusimąstydavome, kur gali nuvesti tokie žaidimai: juk kalba ‒ sutartinis dalykas, ji be bendruomenės nefunkcionuoja, tad koks vienišas turėtų jaustis žmogus, negalėdamas užmegzti dialogo su kitu. Kaip P. Bichselio personažas: „Dabar jis turėjo naują kalbą, priklausančią vien jam. Tačiau netrukus ir vertimas ėmė eitis sunkiai, senukas beveik pamiršo savo senąją kalbą, ir teko ieškotis tikrųjų žodžių mėlynajame sąsiuvinyje. Ir jam pasidarė baisu kalbėtis su žmonėmis“ (p. 19). P. Bichselio veikėjas sukeitė tik daiktų pavadinimus, veiksmažodžių lyg ir nelietė, bet jo pasaulis kitiems tapo nesuprantamas, o ir kiti nebesuprato jo. Taip sutrūkinėjo bendruomeniškumo saitai. Jis tapo pernelyg atsiskyręs.
Akivaizdu, kad, viena vertus, ryšio su kitais ir, kita vertus, tapatumo, unikalumo klausimai autoriui itin rūpi. Daiktų pavadinimus sukeitęs senukas pasmerkė save vienatvei, o štai istorijoje „Žmogus su atmintimi“ matome pagrindinio personažo pastangas megzti kontaktą su kitais pateikiant visą informaciją apie traukinius: „Tuomet jis nušvisdavo ir norėdavo sužinoti, koks kelionės tikslas, ir klausėjas tikrai pavėluodavo į traukinį, nes vyriškis jo nebepaleisdavo, ‒ jam neužtekdavo paminėti išvykimo laiką, iškart pasakydavo ir traukinio numerį, ir vagonų skaičių, galimus vagonų prijungimus, kelionės trukmę, paaiškindavo, kad su šiuo traukiniu būtų galima nuvykti į Paryžių, ten reikėtų persėsti ir kada pasiektum kelionės tikslą, ir jis nesuprato, kad žmonių tai visiškai nedomina“ (p. 40). Domėjimasis traukiniais šiam veikėjui yra daugiau nei paprastas pomėgis, jam tai galimybė būti vieninteliu žmogumi, kuris turi, jo paties įsivaizdavimu, kitam reikalingų žinių. Iš pirmo žvilgsnio keistas, unikalus elgesys slepia universalų troškimą būti ne šiaip reikalingam, bet ir nepakeičiamam: juk supratęs, kad daugmaž tą patį žino ir geležinkelio stoties tarnautojas, jis labai nusivilia ir galiausiai randa kitą pomėgį ‒ skaičiuoti laiptų pakopas.
O ką slepia nenoras nieko žinoti? Skaitydama pasakojimą „Žmogus, kuris nieko nebenorėjo žinoti“ galvojau apie depresiją. Tą, tamsiąją, kai pasaulis nei iš šio, nei iš to tampa nebepakeliamas, nors ir uždarius langines (ką ir padaro šios istorijos veikėjas) saulė skverbiasi pro plyšius. Apie nusivylimą, kai tas pasaulis atrodo pažįstamas iki skausmo, kai niekas nebestebina, nebeįdomu. Apie artimo žmogaus (šiuo atveju veikėjo žmonos) išbuvimą šalia, kai taip sunku. Ir paradoksalią išeitį ‒ žmonai užsiminus, kad nežinąs, kaip „laba diena“ kiniškai, jis tartum pabunda. „Pirmiausia turiu žinoti tai, ko nebenoriu daugiau žinoti, ‒ sušuko žmogus ir atplėšė langus, atvėrė langines, o lauke lijo ir jis žvelgė į lietų“ (p. 56). Kuriam laikui tarsi grįžta susidomėjimas pasauliu. Tačiau pasakojimo pabaiga liudija, kad autorius ne tik puikiai apčiuopia paradoksalias situacijas, bet ir yra geras psichologas, nesistengiantis sukurti laimingos, bet dirbtinės pabaigos.
P. Bichselis stengiasi sudaryti įspūdį, kad veikėjus pažįsta pats ‒ istorijose girdime pasakotojo balsą: „Noriu papasakoti apie vieną senyvą vyrą…“ (p. 15); „Turiu istoriją apie žmogų, sekantį pasakas“ (p. 22); „Pažinojau žmogų, kuris mokėjo visą traukinių tvarkaraštį atmintinai…“ (p. 39) Tai suteikia tekstams paveikumo, kad ir kokie keisti iš pirmo žvilgsnio atrodytų veikėjai. Grįžtant prie klausimo ‒ ar šios istorijos galėtų (ir kuo galėtų) sudominti vaikus ‒ atsakymas būtų toks: vaikas veikiausiai atpažins tam tikras situacijas, pavyzdžiui, norą įsitikinti, kad Žemė apvali, ir kruopštų pasirengimą kelionei aplink pasaulį arba žaidimą sukeičiant daiktų pavadinimus, arba įsivaizdavimą, koks žmogus galėtų vadintis Jodoku. Galų gale, vaikui veikiausiai atrodys juokinga, kad taip elgiasi suaugusieji ‒ jie knygoje užsispyrę, atkakliai laikosi savo tiesos ir tuo galbūt yra šiek tiek vaikiški (tai visai tiktų paaiškinti knygos pavadinimą). Tačiau P. Bichselio istorijų universalumas labiausiai sužavės suaugusiuosius, kurie iš patirties jau gali pasakyti, iš kur tas liūdnas juokas, taip dažnai lydintis pasakojimų veikėjus, nesėkmingai bandančius iš naujo išrasti pasaulį.
