Šaukštų diktatūra
Skaitydamas „Respubliką“ bidzenu per miestą. Raidės liejasi, akys ašaroja, nes surūgusi grietinė namie tarsi leitenantas stipriu spyriu išsiuntė mane atnaujinti šaldytuvo turinio. Pajuntu aštrų stuktelėjimą į petį. Smailianosis be vieno danties įširdęs ir įraudęs spigina savo žvilgsniu, tokiu pačiu kaip jo nosis.
– Klausykit, šitaip negalima, – sako berniūkštis.
– Na, seniai ketinau mesti šį laikraštį į šiukšlinę. Atsiprašau, nusipirksiu „Lietuvos rytą“.
– Ką čia šneki, ilgši? – dar labiau širsta vaikigalis. – Aš į tave atsitrenkiau, man skauda, reikalauju teisybės.
– Žinai, dar senovės graikai ieškojo teisybės, o tiksliau – teisingumo apibrėžimo. Eime, pamąstysim, atlėgs tau širdis.
– Atlygink man! – rėkia smaila nosis.
– Ne, – atkertu. – Už ką turėčiau?
Smaila nosis išrausta, pradeda šnypšti, veržiasi dūmai, girdžiu ugniagesius, bet turiu toliau eiti grietinės. Palikęs degantį vaikpalaikį nusprendžiu akis permesti į kriminalų skiltį. Čia perskaitau, kad lietuvių mokslininkai laimėjo prestižinį apdovanojimą, o mūsų politikai diskutuoja cituodami Platoną ir Kantą. Palaukite, kas tai? Čia ne kriminalai! Pasitrinu apžlibusias akis ir apsidžiaugiu: iš tikrųjų tai girtuoklis kirviu nukirto dviem kaimynams galvas, o vienas automobilis partrenkė 150 moksleivių, grįžtančių iš mokyklos. Cha, o jau buvau išsigandęs! Džiaugsmingai tęsiu savo žygį dar ir pasišvilpaudamas. Švilpauju Chačaturiano valsą iš „Maskarado“, o po to pereinu prie „Juodos orchidėjos“. Esu kosmopolitas, todėl mano švilpavimas apima įvairovę.
Išgirstu dundėjimą ir pamatau, kad keliu rieda tankas. Jau buvau beišsigąstąs, kad mus užpuolė kanadiečiai, bet čia man išlindęs pamojuoja Dmitrijus. Jis kas rytą veža savo dukterį į mokyklą, bet kadangi neišgalėjo įpirkti seno „Citroën“ ar „Opel“, teko įsigyti naują tanką iš parduotuvės, esančios už poros kvartalų. Tiesa, pats svarsčiau tokį variantą, bet, deja, įpirkau tik „Porsche“. Negaliu pakęsti tokios valdžios, kuri šitaip skaudina savo piliečius. Rinksiu tuos, kurie pažadės kiekvienam po tanką! Atsakydamas pamojuoju Dmitrijui, o jis man numeta žaislinį meškiuką ir raugintų kopūstų maišelį. Dima, Dima, mielas bičiuli, niekada neprasilenksi neįteikęs dovanų! Sušukęs: „Je suis du pain!“, jis nudarda tolyn mokslinti savo dukros. Kadangi pats išsilavinęs, moka septynias kalbas, tai nenuostabu, kad dukrai linki tapti socialinių tinklų komunikacijos specialiste. Tokios šeimos vertybės leidžia tikėti ateitimi, kaip ir „Respublika“, kurią įsitvėręs žingsniuoju toliau skersgatviu į kairę. Vienoj rankoj laikraštis, kitoj – rauginti kopūstai, o ant galvos – meškiukas. Turbūt atrodau kaip tikras estas ar urugvajietis.
Lieka penkiolika minučių kelio, o aš vis dar nesu išgirdęs nė vieno dviratininko. Pamatyti jų apskritai neįmanoma, nes lekia šaligatviais beveik šviesos greičiu, bet kartais galima išgirsti: „Kur tas prakeiktas dviračių takas“ arba „Aš važiuoju dviračiu ir neteršiu gamtos.“ Svarstau, gal šiandien diena, kai nevažinėja automobiliai? Juk dviračiais galima važinėti tik tada, kai gali staigiai išlįsti prieš bet kurį mašiniuką, piktai pralėkdamas atsisukti į apstulbusį vairuotoją ir nusišypsoti. Na, jei šiandien niekas nevažiuoja, man geriau – oras nesmirdės dūmais ir marozo plike.
Vis dėlto pakvimpa kitkuo – tarsi cinamoninėm bandelėm, o gal kiaulienos paštetu – neatskirsi. Mano nesmaila nosis suka mane į kavinę, o kojos kaip pamišusios makaluoja iš paskos. Viduje man sako: „Laba diena“, o aš atsakau: „Jums irgi.“ Klausia, ar gali patarnauti, o aš atrėžiu, kad gali. Panelė mane pasodina prie stalo, maloniai paima iš rankos kopūstų maišelį ir pauosčiusi padeda į lėkštę. Negaliu sulaukti, kokį siurprizą jie man paruoš, – mane sunku nustebinti, toks įgudęs koldūnų virimo ir pipirų barstymo šefas bet ko savo burnon nedės! Nepraėjus nė 10 minučių atšlepsi drebantis senelis. Įžvelgiu, kad kažkas slepiasi jam už nugaros, bando prilaikyti tirpstantį jo kūną ir šnabžda. Visgi pats senolis man prabyla: „Jūsų užsakymas – bulvės ir „Verslo klasė“.“ Pastarąjį atvertęs ties vyr. redaktoriaus žodžiu gražiai uždeda ant kopūstų maišelio, o karštas bulves po vieną mėto į mane. Ir degina odą, ir skauda pilvą, o aš negaliu nustoti šypsotis – toks mielas senučiukas! Patyręs pirmo laipsnio nudegimą ir padėkojęs atsistoju ir palikęs arbatpinigių meškiuką išsliūkinu į gatvę.
Reikia nusiteikti pasiekti tikslą, kiek galima nukrypti! Nutaisau rimtą miną, užsirišu batą ir einu tiesiai su viena mintimi: „Man reikia grietinės!“ Visgi pagundų daugybė: čia iš šono mojuoja ir zoologijos sodo prižiūrėtojai, ir žigolas meiliais ūsais klapsi. Iš kitos pusės kviečia mane tėvynės gelbėti, žudyti liaudies priešus, o aš tik kukliai, susigūžęs atitariu: „Na ką jūs, sarmata man, išdykėliai…“ Šiaip ne taip žingsniuoju link šviesos tunelio gale, tik ten laukia paskutinis iššūkis: laisvamaniai. Vienas stovi su odine striuke ir paplūdimio šortais, o kitas – su pižama, bet be batų. Pirmasis blondinas, o antrasis – kaip Alanas Chošnau – žibina dantimis ir juokiasi.
– Cha cha cha, – ryžtingai taria jis.
– Che che, – neatsilieku.
– Chu chu chu chu! – jau niršta.
– Rumpumpum, – neslėpdamas džiaugsmo atkertu.
Vienas kitą su alanu ne alanu apkabiname, o blondinas nusispjauna ir išsitraukęs žirklutes pradeda kirpti sau plaukus. Supratęs tai kaip paraginimą keliauti toliau pradedu dainuoti. Alkis daro žmones tokius laimingus! Išlindus iš skersgatvio šviesa spigina į akis ir jaučiuosi kaip pasiekęs Eldoradą: du vaikai pakampėj mušasi, o trečias šalia garsiai aiškina jiems Bibliją; dvi moterys matuojasi, kurios skara galima panešti daugiau vištų, o trečioji spitrindama į jų batus bando prisiminti savo vaikystę; du vyrai groja dūdelėm, o trečias šoka pasodoblį. Prisiverčiu atitraukti akis nuo šio neapsakomo grožio ir ieškoti tikslo, dėl kurio šitiek suvargau. Ir štai: auksinėmis raidėmis švyti užrašas „Halė“! Nieko nelaukdamas skubu ir vaikau tuos paliegusius žmones į šalis. Man nesutrukdys nei jokia daržovių pardavėja, nei joks žuvų gaudytojas. Bėgu bėgu ir pagaliau mano lauktas produktas, mano gardėsis! Todėl ir paprašau:
– Laba diena, duokite man šešiolika kiaušinių.
