Kaip patekti į filmą

 

Dar nė vienais metais nėra taip buvę, kad turėdamas akreditaciją nepatektum į kino salę. Šiemet, deja, taip atsitiko net kelis kartus. Ateini dešimt minučių ligi seanso, pamatai minią žmonių, savanoriai šūkauja: dėmesio, tie, kurie turite akreditacijas, – nėra prasmės laukti, jūs jau vis vien nepateksite, soldautas. Kitąkart jau atslenki ten prieš pusvalandį ir nervingai pratrypčioji, bet vis vien nėra jokios garantijos, kad pateksi. „Kino pavasario“ metu smegenys dirba budėjimo režimu: kaip per dvi savaites pamatyti bent 30 gerų filmų – tokių, kokių šiaip, įprastu metu, nerodo. Rodos, taip mąsto ir kiti miestelėnai, plūstelintys į „Vingį“ kaip į knygų mugę. KP tapo natūralia pavasario atėjimo proceso dalimi – tas sambrūzdis, kuriame būtinai susitinki, ko nori ir ko ne, tie raudoni kilimai, į kuriuos niekaip nebereaguoji, tarsi tai būtų pynimas iš veltinio. Kvailokos miesčioniškos kalbos (jie visada žino geriau, kaip būtų reikėję statyti filmą, be to, renkasi filmus apie save ir paskui nesutinka su režisieriaus rakursu). Kine visgi tenka žiūrėti ne savęs, o kito. Taigi, turėti nuomonę neužteks.

 

Vyrai

 

Nemėgstu kino filmų apie santykius; jei tik turiu galimybę, renkuosi tuos, kuriuose kuo mažiau manęs. Kita kultūra, socialinės problemos, kita lytis, kita mąstymo paradigma. Todėl pradėjau nuo „Zamos“ (rež. Lucrecia Martel, Argentina, Brazilija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai, Meksika, Portugalija, Jungtinės Valstijos, 2017), kurioje fantazijos susipina su realybe – tai magiškojo realizmo gimimas. Filmas labai tapybiškas, originalaus kolorito, ką jau kalbėti apie scenarijų. Kur kas paprastesnis „Nužudyti Chesusą“ (rež. Laura Mora, Kolumbija, Argentina, 2017) – toks siužetas, kai moteris persekioja savo artimojo žudiką, ketindama jam atkeršyti, kine jau buvo (pvz., į galvą ateina kažkada „Scanoramoje“ rodytas „Raudonasis kelias“ (rež. Andrea Arnold, 2006). Vėliau bandžiau suskaičiuoti šio KP filmus, kuriuose nebuvo šaudoma, – nedaug tokių. Atrodo, pasaulyje tik šaudo ir šaudo. Mes gyvename dar gana komfortiškoje šalyje. Intensyviai šaudė ir „Medžioklės sezone“ (rež. Natalia Garagiola, Argentina, Prancūzija, Vokietija, Jungtinės Valstijos, Kataras, 2017) – šaudymas čia simbolizavo paauglio iniciaciją į vyrus. Man patinka filmai apie vyrus – nes tai ne aš, o iš pirmo žvilgsnio kažkokie tingūs ėdrūnai, kurie, filmui ritantis į antrą pusę, pasirodo irgi beturį jausmų. Kontrastingas tėvo paveikslas – iš pradžių jis pristatomas kaip brutalus šlykštukas, bet vėliau sukelia empatiją – kažkaip intuityviai patiniškai jis jaučia, kad fizinis darbas gydo sūnaus depresiją. Filmo pabaiga nedovanotinai saldi – juk paauglio drama sudėtingesnė, jis priverstas laviruoti tarp dviejų tėvų – patėvio ir biologinio tėvo. Testosteronu driokstelėjo ir „Nuostabi šalis“ (rež. Warwick Thornton, Australija, 2017) – australų filmas apie mums menkai pažįstamo kontinento kolonizaciją. Vizualiai itin estetiškas „Fokstrotas“ (rež. Samuel Maoz, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2017) nagrinėjo militaristinę psichologiją Izraelyje, o „Terapija“ (rež. Gethin Aldous, Jairus McLeary, Jungtinės Valstijos, 2017) pristatė neįprastą eksperimentą Kalifornijos kalėjime. „Terapija“ man labai patiko, ir vėl dėl vyrų vaizdavimo – kaip visiškai svetimų, man sunkiai pažinių būtybių, kurių jausmams išprovokuoti reikia kone egzorcizmo. Visgi įtikino toji grupinė terapija, lyties aspektas čia irgi buvo svarbus. Daugiausia jie kalbėjo apie savo santykį su tėvu ir visas vėliau iš to kylančias problemas. Nustebino faktas, kad filmo „120 dūžių per minutę“ (rež. Robin Campillo, Prancūzija, 2017) seanse žiūrovai krapštė prie įėjimo rėmėjų jiems įduotas popierines nosinaites ir šniurkščiojo. Filmas apie AIDS aktyvistus gėjus – gana toli nuo mums įprasto ašarojimo filmo. Laikai ir papročiai keičiasi.

 

Giedre, nešvaistyk pinigų

 

Atskiro dėmesio verta lietuviška premjera „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, Latvija, Kroatija, 2018). Vis galvojau, kaip ją pagirti, nes nepagirs turbūt niekas. Visgi parašyti šlykščią recenziją daug lengviau, negu pastatyti filmą. Kolektyvinę sąmonę neblogai iliustruoja naivokas klausimas režisierei iš salės – kiek tai jums kainavo. Miela žiūrove, filmo kūrimas kainuoja ne pinigus, ne jėgas ir ne laiką, o kraujo. Režisierei knygų mugėje nusipirkus buvusios kurso draugės Lauros Sintijos Černiauskaitės tuo metu išėjusį romaną, autorė į jį įrašė lemtingą autografą: „Giedre, nešvaistyk pinigų.“

Giedrė Beinoriūtė tikrai moka filmuoti vaikus, šito iš jos neatimsi. „Durna“, – sako iš globos namų paimtas Ilja, žiūrėdamas į infantiliai laimingą motiną. Vaikas teisus – moteris iš tikrųjų elgiasi kaip durna. Bet tą durnumą gali suprasti turinčios vaikų – taip būna, kai jauti atsakomybę už savo vaiko saugumą, sveikatą, gyvybę. Sintija savo romane apverčia tą santykį – jos herojė pateisina sūnaus žudiką. Pradžioje gerą įspūdį palieka kino kalba – vanduo per viršų pilasi iš dubens, nušiurusiame name esama vitražinių stiklų, pro kuriuos vaikas žvelgia į lauką. Vėliau suhipsterėjęs vyras tą poetišką aplinką pakeičia į nežmoniškai sterilią. Mėgstama kartoti, kad lietuvių kine dirbtiniai („mediniai“) dialogai, bet mano versija būtų kitokia – lietuvių vyrai tiesiog vis dar nėra išmokę reikšti savo jausmų. Gal ir neišmoks, čia jokia tragedija – tiesiog šiaurietiškas santūrumas. Moteris kaip ir neblogai juos reiškia, bet ta scena, kur ji kaukia į medžio žievę, gan juokinga. Po gimdymo apimančias psichozes parodyti būtų galima ir kitaip. Esminis nesusipratimas siužete – Ilja dar nieko baisaus nepadarė, o jau išgrūdamas atgal į globos namus. Negi tik už „Atstok“ ir kad įkando įbroliui Gailiui? Atrodo, kad globėjo reikia tai moteriai, o ne beglobiam vaikui.

 

 

Blizgesys ir santykiai

 

„Kino pavasaryje“ visada pasitaiko filmų, apie kuriuos, nori to ar nenori, tenka dar ir „turėti nuomonę“, – nesvarbu, kad ji niekam neįdomi, ją tiesiog „reikia turėti“ kaip KP pasą. Pvz., „Jūsų Vincentas“ (rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman, Lenkija, Jungtinė Karalystė, 2017) – įdomus ne vien dėl autentiškos technikos, t. y. potėpių grožio, bet ir dėl mįslingos van Gogho biografijos, savižudybės detektyvo. Vaikystėje skaičiau Henri Perruchot biografiją, dabar laukiu laiškų broliui Theodorui vertimo. Kadangi biografiją buvau kiek primiršusi, filme net aiktelėjau nuo fakto, kad brolis irgi mirė, praėjus pusmečiui po Vincento mirties, – galvojau, va, kaip savižudybė paveikia artimuosius. Bet, pasirodo, kaip vėliau paaiškėja siužete, jis sirgo trečios stadijos sifiliu. Dar reikšminga tai, kad Vincentas buvo vyriausias, bet ne pirmagimis – motina projektavo į jį mirusio pirmagimio, irgi Vincento, idealumą. Filme nuskamba citatos iš jo laiškų – apie tai, kaip pasauliui menininkas yra tuščia vieta, bet jį vis vien lydi pastanga atverti kitiems savo širdį. Pritrenkia tai, kad tas pats tebegalioja ir šiomis dienomis; tie patys menininko išgyvenimo dėsniai.

Gausių publikos simpatijų sulaukė „Kandelarija“ (rež. Jhonny Hendrix Hinestroza, Kolumbija, Vokietija, Norvegija, Argentina, Kuba, 2017) – filmas apie Kubos skurdą, meilę ir seno kūno estetiką. Tokiomis sąlygomis žmonės tampa taupūs ir kūrybingi. Man gal labiau patiko „Paveldėtojos“ (rež. Marcelo Martinessi, Paragvajus, Vokietija, Urugvajus, Norvegija, Brazilija, Prancūzija, 2018) – panašios pietietiškos dvasios, bet labiau niuansuotas, ne taip įprastai sentimentalus. Rusiškai žydiškas „Ankštumas“ (rež. Kantemir Balagov, Rusijos Federacija, 2017) pasirodė besantis beveik auklėjamasis – jame pirštu bedama į tėvų įnorį, kad jų pačių vaikai susituoktų su jais. Auklėjamasis dar tikslesne prasme buvo ir „Vadink mane savo vardu“ (rež. Luca Guadagnino, Italija, Jungtinės Valstijos, Brazilija, Prancūzija, 2017), kuris daug kam bus naudingas tuo, kad parodo, kaip tėvams reikia kalbėtis su vaikais. „Jausk tai, ką neabejotinai jauti, – sako tėvas paaugliui sūnui. – Iššvaistome savo laiką jau iš anksto „žinodami“, ką turime jausti.“ Aišku, vaizduojama aristokratų buitis ir santykiai, privilegijuotų berniukų problemos, bet kinas siekia mases (o masės užprogramuotos žavėtis blizgesiu), tad gal atlieka ir edukacinę funkciją. Kiek nuobodžiavau rytietiškame filme „Vienintelis vaikas“ (rež. Shin Dong-seok, Pietų Korėja, 2017). Vaiko netektis – viena baisiausių traumų, apie ją kalbama net keliuose KP filmuose („Vienintelis vaikas“, „Kvėpavimas į marmurą“, „Ankštumas“, „Fokstrotas“; iš dalies ir „Floridos projektas“, „Aritmija“, „Bokštas. Šviesi diena“). Du suaugusieji, sūnaus netekę tėvai, paverčia paauglį, dalyvavusį jų sūnaus nužudyme, savo įkaitu – jis tarsi turėtų būti jiems dėkingas, bet suaugusieji nemato, kaip tai atrodo iš jo perspektyvos. Gal tai jį plėšia į dvi dalis, panašiai kaip ir filme „Medžioklės sezonas“.

Nuostabaus kolorito „Floridos projektas“ (rež. Sean Baker, Jungtinės Valstijos, 2017), man rodos, buvo ne tiek apie mamos ir vaiko santykius, kiek apie nepakaltinamą socialinį personažą (liaudyje jie vadinami parazitais), apie žiogą, kuris griežia, kol ateina žiema. „Aritmijoje“ (rež. Boris Chlebnikov, Rusijos Federacija, Suomija, Vokietija, 2017) įdomiausias pasirodė alkoholizmo aspektas, kuris tarsi ir nebuvo svarbiausias. Dinamiškas, sukrečiantis – gal dėl to, kad, kaip viename interviu minėjo scenaristė, ji darė filmą apie savo santykius. Labai patiko ir „Bokštas. Šviesi diena“ (rež. Jagoda Szelc, Lenkija, 2017), gal net geriausia, ką pamačiau šiame „Kino pavasaryje“. Tai kinas, kuriame veikia ne tik savaime suprantamybė, bet ir netikėtais būdais kamera fiksuojama mistika. Filme nemažai dėmesio skiriama buržuazijos poreikiui viską kontroliuoti. Prancūziškas jausmingumas, emocinis nestabilumas (veikėja tarsi pati nežino, ko nori) dekonstruojamas filme „Izabelė ir jos vyrai“ (rež. Claire Denis, Prancūzija, 2017). Patikimiausias iš vyrų pasirodo besąs būrėjas Depardieu: žiūrėkite savęs, savo darbo – tai svarbiausia, – sako jis besiblaškančiai Izabelei. Kas iš kažkokių santykių, jei jie gyva bėda. Žmogui dera susitelkti į save, išmokti išgyventi vienam pačiam. Užtat nuotaiką pataisė „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ (rež. Jean Libon, Yves Hinant, Belgija, 2017) – kaip reta gyvybingas dokas, konstruojamas temperamentingos asmenybės pagrindu.

Beveik prisiversdama ėjau į „Silvaną“ (rež. Mika Gustafson, Olivia Kastebring, Christina Tsiobanelis, Švedija, 2017) – nemėgstu filmų apie aktyvizmą; jie nuvilia, nes kur aktyvizmas, ten paprastai ir vulgarybė. Pranoko lūkesčius; Silvanos hiphopas kino filme skamba daug geriau negu „YouTube“. Dainų tekstai naivoki, bet esama psalmes primenančios poetikos („esu tinklas plėšrioms žuvims“), tik ji labai egocentriška ir skelbia didžiai abejotinus postulatus („tiesa mano pusėje“). Kita vertus, nėra ko tikėtis subtilybių iš popkultūros. Bet iš esmės – visai smagus filmas! Išraiškingas epizodas, kur kaimynė Žemaitijoje linki Silvanai pagimdyti tris sūnus. Rado ką palinkėt.

 

Erzacai

 

Kaipgi be nusivylimų. Į filmą „24 kadrai“ (rež. Abbas Kiarostami, Iranas, 2017) ėjau dėl to, kad Irano kinas, bet ištvėriau tik pusę. Tiesiog jaučiausi gaištanti laiką, kad ir ką neišmedituojamo ten pasakotų. Tas pats nerimas buvo apėmęs ir žiūrint „Įkvėpimą“ (rež. Manuel Martin Cuenca, Ispanija, 2017) – nesuvokiau, kodėl į jį brukasi tokios minios. Bijau, kad grafomanai įsikvėps nuo tokio rašymo būdo ir užtvindys redakcijas savo prozos bandymais. Ir, žinoma, „Kapitonas“ (rež. Robert Schwentke, Vokietija, Prancūzija, Lenkija, Portugalija, 2017), kurio pabaigos irgi neišlaukiau. Nedaug kas gali save kankinti realistiškais nacių represijų vaizdais.

 

Religinis kinas

 

Nemėgstu ir šito žanro, bet nuėjau. „Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė“ (rež. Bruno Dumont, Prancūzija, 2017) – vargšai hipsteriai jo neįkirto, nes ištisai žvengė. Vaikystėje ir paauglystėje apsisprendi nuveikti ką nors svarbaus – o jeigu tai neįvyksta, tai neįvyksta. Archajiškose kultūrose tai buvo laikoma iniciacija į suaugusiųjų pasaulį. Dabar iniciacijų beveik nebūna – nei vyrams, nei moterims. Net į kariuomenę pakliūva ne visi. Tiesa, filmo formatas ne visai taip pat vaizduoja viduramžius kaip Vaitkaus spektakliai. Bet, kiek atsimenu iš „Viduramžių rudens“, žmonės toje epochoje buvo nepalyginamai emocingesni. Mes dabar juos laikytume neadekvačiais. Nors režisierius kritikuoja nacionalizmą, netyčia pasako ir kitų dalykų.

Ir lenkiškas „Veidas“ (rež. Malgorzata Szumowska, Lenkija, 2017), kurio realijos labai artimos tėvynei Lietuvai, brangesnei už sveikatą. Prie Kūčių stalo sukalbama veidmainiška malda, kad kitame žmoguje privalu matyti Kristų, o paskui laidomi šlykštūs juokeliai apie musulmonus, juodaodžius ir žydus. Vampyrai tėvai programuoja vaikams klaikius lūkesčius („Linkiu, kad atrodytum kaip žmogus, ne kaip beždžionė“, „Greičiau vesk ir turėk vaikų“), o Bažnyčia, nors rodoma ir utriruota, užsiėmusi nacionalistine didybės manija. Rodytina mokyklose – ne tiek vaikams, kiek pedagogams.