Kaip caras mergaite patapo
Savelijus Nizovskis (1946–2001) – rusų rašytojas pasakininkas, sovietmečiu beveik nespausdintas, priklausęs pogrindiniam literatūriniam susivienijimui „Klubas-81“, ryški, kone legendinė Sankt Peterburgo (Leningrado) kultūrinio gyvenimo figūra. Per pustrečio šimto vaikams ir suaugusiesiems skirtų pasakų, pasižyminčių absurdo poetika ir ironija, autorius.
Kaip caras mergaite patapo
Ant mergaitės Veročkos galvos pūpsojo kaspinas. Ir toks didelis ir gražus, kad mergaitė jį net po skėčiu slėpdavo, jau tokia kuklutė ji buvo. O vienas Kitos šalies caras sužinojo apie tą kaspiną ir pareiškė:
– Ir aš noriu tokio kaspino!
Sušaukė jis visus žymiuosius savo generolus ir ministrus ir tarė:
– Važiuokite pas mergaitę Veročką ir atgabenkite man tą kaspiną! Galit už jį net šimtą maišų aukso atiduot! Bet, žiūrėkit, be kaspino negrįžkit! Nes kitaip galva atsakysit!
Atkako generolai ir ministrai pas Veročką ir sako:
– Še tau šimtas maišų aukso! Duok šen mums tą kaspiną!
O toji atsako:
– Kas man iš tų jūsų maišų? Kaspinas man labiau patinka! Man jį tėtis padovanojo!
Ir neatidavė kaspino.
Tada generolai su ministrais sutarė:
– Reikia kaspiną atimt!
Patykojo, kol Veročka išeis į kiemą pasivaikščiot, prilėkė su pistoletais, o Veročka… nuleido skėtį, o po skėčiu taigi – kaspinas.
Ir toks gražuolis, kad generolai su ministrais, vos tik jį išvydę, taip ir krito vietoj. Ir štai mergaitės Veročkos kieme radosi daugybė kritusių generolų ir ministrų. Ir visi – iš Kitos šalies, ir visi – žymūnai.
O čia kaipmat milicija mašinomis prisistatė, visokie tardytojai, ir klausia:
– Kas gi tokius didžius ir žymius generolus nugalabijo?! Apie juos tiek laikraščiuose rašyta, turėsim tarptautinių nemalonumų. Gal net karas bus!
O Veročka atsako:
– Aš jų nežudžiau. Aš jiems savo gražųjį kaspiną parodžiau. Nes jie mane apiplėšti kėsinosi.
Milicijos tardytojai pagalvojo ir sako:
– Tu matai, kokio grožio būna! Mirtino! Ir teisingai padarei, mergaite, kad parodei kaspiną tiems plėšikams. Nieko nebijok: net jei karas būtų, mes tave užstosim!
Tada apie plėšikus ministrus ir generolus laikraščiai parašė, jų caras perskaitė, įsižeidė ir pareiškė:
– Karas! Karas! Kaipgi čia taip: mano ministrai – plėšikai nei iš šio, nei iš to?!
O Veročka tuo metu nuėjo pas tėtį ir sako:
– Tėte, žiūrėk, kokį gražų kaspiną man padovanojai! Dėl jo stačiai karas kilo!
O tėtė jai atsako:
– Klausyk, dukrele, jei tam carui taip prireikė to kaspino, atiduok tu jį jam! Imk ir atiduok dovanai: tu juk gera!
– Teisybė, – atsakė Veročka. – Gera aš.
Įdėjo kaspiną į dėžutę ir išsiuntė tam carui paštu. O caras gavo kaspiną veltui ir sako:
– Tokia gerutė mergaitė, už ją nieko geresnio nėra pasaulyje. Ji už carą geresnė!
Ir jis patupdė sau ant galvos kaspiną, nusipirko parduotuvėje puošnią suknelę ir iš caro patapo gera mergaite.
Ūsai
Gyveno kartą vabalas.
Gyveno jis po lapu.
Vabalui augo ūsai.
Vabalo ūsai vis augo ir augo!
Iš pradžių ūsai iš po lapo išlindo.
Paskui iš miško iššliaužė.
Paskui augdami pasiekė miestą, tokį didelį namą pačiam miesto vidury, užsiropštė ūsai iki penkto aukšto ir įlindo pro atvirą orlaidę.
Tiesiai į butą!
O tam bute gyveno pikta senė.
Pamatė senė ūsus ir sako:
– Aha!
Tučtuojau orlaidę užšovė ir ūsus privėrė!
Ir ėmė ant puikiųjų ūsų šlapius skalbinius džiauti, taip sau murmėdama: „Ai, kokia nuostabi kabykla pas mane per orlaidę įsliuogė!“
Nepatiko vabalui, kad senoji ant jo puikiųjų ūsų skalbinius džiauna, todėl parašė jai laišką.
„Senele! – parašė jis. – Prašyčiau ant mano nuostabiųjų ūsų skalbinių nedžiauti. Jie ne tam skirti. Ūsai – dėl grožio. O skalbiniai jūsų šlapi ir šlykštūs!
Vabalas.“
Laišką jis parašė ant žalio lapelio, tą žalią lapelį dryžuotoji bitė laiškanešė nunešė senutei, senutė perskaitė žaliąjį laišką ir sako:
– Pamanyk, jam nepatinka! Užtat man patinka!
Ir tyčia dar daugiau skalbinių padžiovė.
– Na, gerai! – tarė vabalas ir paskambino į miško kirpyklą.
O miško kirpėjas buvo vikšras.
– Malonėkite, vikšre, – paprašė vabalas, – nudažyti mano ūsus juodai! Bet ne šiaip juodai, o juodų juodžiausiai. Ir ne šiaip juodų juodžiausiai, o taip, kad net teptųsi!
– Su malonumu! – atsakė vikšras ir ėmė šliaužti ūsais.
Iššliaužęs iš miško, į miestą įšliaužė.
Iki didžiojo namo nusigavo – ir ūsus išsuodino.
O išsuodinti ūsai visus senės skalbinius, kurie ant jų kabėjo, ištepė.
– Ai! – sukliko senė ir kuo skubiau orlaidę atidarė. O vabalas savo ūsus ir ištraukė.
Nuo to laiko vabalai visados juodus ūsus nešioja, o kenksmingos senės geromis senutėmis pasidarė. Jos galvoja: „O kas, jeigu būsim kenkėjos, ir už tai mūsų skalbinius vėl išteps?!“
Kaip Ministrų kabinetas po pagalve pasimetė
Viena Veročka rytą po antklode pavirto pabaisa. Tokia, kuri rytais nenori į mokyklą keltis. Tarakonu, ko gero. Tarakonai juk neina į mokyklą!
Veročkos mama labai išsigando ir sako:
– Oi, kokia nelaimė! Reikia kviest greitąją pagalbą!
Paskambino į greitąją pagalbą.
– Greitoji pagalba? – sako. – Tučtuojau atvažiuokit! Mūsų vaikas tokiu tarakonu pavirto, kuris į mokyklą keltis nenori!
– Taip, tai baisus tarakonas! – atsako greitoji pagalba. – Tikra pabaisa! Jie patys baisiausi siaubūnai, tie tarakonai, kurie nenori į mokyklą keltis! Rytais. Koks vaiko vardas?
– Veročka! – atsako mama.
– Ak, koks siaubas! – atsiliepia greitoji pagalba. – Pabaisa Veročka. Jeigu tą siaubūną dar kokiu Miška ar Kolka vadintų: juk berniūkščiai – jie visi pabaisos! Na, jei ne pabaisos, tai išdykėliai ir pramuštgalviai. O juk jūsų Veročka turbūt ir baltus kaspinus nešiojo?
– Va, būtent, baltus! – atsako mama.
– O pianinu ji kartais nesimokė skambint? – klausia greitoji pagalba.
– Mokėsi, mokėsi! – sušunka mama. – Įsivaizduojat?!
– Niekuo padėti negalim, – tada atsako greitoji pagalba. – Pabaisos, kurios anksčiau, pavyzdžiui, dar vakar, mokėsi skambint pianinu, – tos tai atsparios gydymui. Kai į tokias pasižiūrim, mes patys iš siaubo susergam. Kokia nors tarakonija ar drambliapotamija. Trumpai tariant, į lovą atgulam. O šiandien mieste tokia epidemija, kad jau šimtą kartų atgulėm: visi berniukai ir mergaitės pavirto pabaisom, kurios nenori į mokyklą keltis, ir net pati mokytoja pavirto. Taigi į mokyklą išvis nėra kam eiti.
– Nejaugi ir mokyklos direktorius pabaisa pavirto? – klausia mama.
– Ir direktorius, – atsako greitoji pagalba, – ir net pats Ministrų kabinetas! Nuo jo ir prasidėjo visa epidemija. Šiandien Ministrų kabinetas pats pirmas paskambino ir sako: „Aš noriu miego, o ministrauti nenoriu! Ir išvis keltis nenoriu – aš turbūt pabaisa pavirtau. Padėkit!“
Tada mama sako:
– Na, dėl Ministrų kabineto tai aš nepatikėsiu! Čia greitoji pagalba tiesiog apsimelavo, nes pati nenori iš po antklodės išlįsti! Vadinasi, visai prasti reikalai, a?!
Ir ji dar labiau nusigando ir iš to išgąsčio paskambino Ministrų kabinetui. O iš Ministrų kabineto jai kalba:
– Atleiskit, ministrais mes visi buvome anksčiau! O dabar gulim pataluos ir miego norim.
O paskui klausia:
– Jūs turbūt dėl pabaisos? Turbūt turite dukterį?
– Taip! – patvirtina mama.
– Na, tai dabar mes patys pabaisos, – atsako jai Ministrų kabinetas, – kurios nenori keltis ir eiti ministrauti.
– Taaip! – grėsmingai nutęsia mama. – O dar ilgai žadat pabaisomis būti?!
– Na, dar bent penkias minutėles galim? Dar penkias minutėles pasivoliosime pataluos, o tada ir įveiksim pabaisų ligą!
– Penkias minutėles? – perklausia mama. – Na, gerai, ką jau čia su jumis darysi? Penkias minutes leidžiu!
O paskui sako:
– Bet kaip čia dabar išeina? Visi – pabaisos, o aš viena – ne pabaisa? Nee, taip neįdomu! Aš irgi noriu penkių minutėlių!
Ir mama vėl atgulė patalan ir taip pat pavirto tokia pabaisa, kuri nenori į mokyklą keltis. Ir ministrauti nenori. Ir mama būt. Nieko nenori, nes nori dar penkias minutes pasivolioti lovoje.
Štai kodėl nuo to laiko toje šalyje ir tam mieste visi tokie pabaisos. Dėl epidemijos. Ir teko prie mokyklos varikliuką pritaisyt, kad ji pati rytais prie Veročkos guolio privažiuotų. O kad pro langą tilptų, mokyklą padarė ne didesnę už degtukų dėžutę. Ir Veročka mokyklą sau į lovą įsikėlė, kad galėtų tiesiog lovoje mokytis, bet… nukišo netyčia tą mokyklą kažkur po pagalve. Ir pasimetė ta po pagalve. Ir kodėl gi prie mokyklos virvelės nepririšo?! Kad virvelė būtų kaip uodega, už kurios būtų galima mokyklą iš po pagalvės ištempt? Ir prie Ministrų kabineto būtina virvelę pririšt, jeigu tas dar be uodegos. Nes kaipgi kitaip jį po pagalve suieškosi?!
Baisi pasaka suaugusiesiems: apie mokytoją, kuri pavirto šluota
Į vieną klasę atėjo mokytoja. Ji buvo labai graži, bet bloga.
Ir ją iškart visi įsimylėjo. O vienas toks berniukas – Vaska Avoskinas – ją visiškai įsimylėjo.
– O, vaikai, parašykite, kiek bus du plius trys, – pasakė mokytoja.
Visi parašė ir sąsiuvinius atidavė. O Vaska Avoskinas parašė „penkiolika“.
Žinoma, tai buvo neteisingas atsakymas. Bet mokytoja jam parašė aukščiausią pažymį. Dėl to, kad ketino rytoj su juo bučiuotis.
Tada visi vaikai siaubingai įširdo. Anksčiau jie visi su ja taip pat norėjo bučiuotis. O dabar pribėgo prie mokytojos ir nuplėšė suknelę. O Vaska Avoskinas, kad niekas nieko apie jį ir ją nepagalvotų, nutraukė nuo jos peruką.
Ir visi tuojau pamatė, kad mokytoja – tik galva ant pagalio. Ir kad po suknele nieko nėra, o galva – plikutėlė ir tuštutėlė.
Ir tada vaikai nupjovė jai pirštus, įdėjo į keptuvę, pačirškino ir suvalgė. Pirštai buvo skanūs, kaip dešrelės. O mokytoja pravirko, kad jie išsiaiškino pačią didžiausią jos paslaptį, ir nubėgo pas savo vyrą guostis.
Bet jos vyras irgi buvo pagalys, tik ji to nežinojo. O dabar, pamatęs ją – pagalį, pats nusirengė ir tarė:
– Neverk, aš irgi pagalys!
Bet ji užpyko, ko jis jos negaili. Ir nukando ir jam pirštus!
O kada abu pasidarė pagaliais be pirštų, jiedu vėl įsimylėjo kits kitą! Ir ėmė bučiuotis tiesiog lūpos į lūpas! Dvi dienas! Dėl to ji į mokyklą nenuėjo, ir ją išmetė.
O kai po dviejų dienų grįžo į mokyklą, visi buvo ją atsimylėję ir pasakė:
– Tu dabar ne mokytoja! Tu – pagalys, todėl būsi šluota!
Ir Vaska Avoskinas jai vėl uždėjo peruką ir pradėjo ja šluoti.
O kai viską sušlavė, apkabino ją ir pravirko.
O visi vaikai iš jo ir iš jos juokėsi.
etazhi-lit.ru
Vertė Andrius Patiomkinas
