Fragmentai (III)

 

Pirma diena darbe po atostogų. Aiškus jausmas, kad atostogos pasibaigė. Aš jau ir namo norėjau. Tačiau grįžusi kelinta naktis iš eilės pabundu išsigandusi, kad likau ten, sapnuoju, kad tebesu saloje, tarsi ten būtų likusi dalis manęs. Toji dalis ilgisi keliauti į Ano Merą.

Į Ano Merą buvau nukakusi. Pėsčiomis, žinoma, ten kokie penki kilometrai per kalvas. Tikros wuthering heights – vėjų nugairintos pakriaušės su apleistais arba, tiksliau, bemaž antikiniais ūkiais. Kai kuriuose už akmeninių tvorų tebesigano avys ir ožkos. Nesutikau nė gyvos dvasios. Tyla, vien tik driežų keliamas šiugždesys sausoje žolėje, kai jie sprunka tolyn nuo tako. Užkopusi į viršukalnę ir išsukusi iš ganyklų, tolumoje pastebėjau mažą iš akmenų pastatytą bažnyčią. Pati bažnyčia niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos paprastos kaimo bažnyčios, bet šalia įėjimo mačiau kažin kokį keistą objektą, kuris nesiderino su ničniekuo toje aplinkoje, tik iš tolo negalėjau suprasti, kas tai. Regis, sėdėjo. Patraukiau ištirti. Priartėjusi supratau, kad tai milžiniškas pliušinis meškinas, liudijantis, kad šiose kalvose vis dėlto gyvena ir šiuolaikiniai žmonės. Visa kita – senos akmeninės ganyklų tvoros, į šlaitus įsirausę akmeniniai namai – bylojo, kad esu kažkur kitur, negu rodo žemėlapis. Lyg būčiau įsibrovusi į kažin kieno valdas, laimei, šeimininkas tuo metu buvo išėjęs, todėl neaptiko manęs. Nakso sala visą kelionę dunksojo man iš dešinės ir lyg gyvas padaras, lyg juodas kupranugaris – ne, kažkas dar niūresnio – baugiai ir ištikimai mane lydėjo. Eidama daug galvojau apie savo tėvus: apie tai, kaip jie nuolat pykdavosi, nerasdami ramybės, atsisakydami vienas kitą mylėti, ir galiausiai nuo jų abiejų atsiribojau – pagaliau juos ir dalį savęs ten, pakeliui į Ano Merą, tose apleistose, sausa žole apaugusiose kalvose, keistoje, mitų prisodrintoje, bet vis dar tokioje talpioje erdvėje, palaidojau. Jei tik žinočiau, kaip įvardinti, kokia psichosfera ten tarp Mikono, Delo ir Nakso tvyro…

 

 

●

 

Taigi visiškai sąmoningai grįžau į darbą (kartais po ilgų atostogų taip atsijungiu, kad nebepamenu savo pareigų). Darbe po kurio laiko, savo nuostabai, išgirdau Sioniečio balsą – jis kalbėjosi su kažkuo koridoriuje. Viena vertus, nudžiugau, nes buvau įsitikinusi, kad jis paliko viešbutį su manim neatsisveikinęs. Kita vertus, sunerimau. Tai reiškė neišvengiamą akistatą, kuri taip baugina mane. Netrukus pasitaikė ir priežastis. Nastin:

– Reikia tą naują numerį pridėti prie greitųjų, bet aš nežinau kaip.

– Aš irgi nežinau.

– Gal reikia paklausti Sioniečio? Gal jis galėtų?.. – tikėdamasi, kad to imsiuosi. Turbūt pats likimas kalba jos lūpomis.

Tačiau man juk rankos dreba vien jam aplinkui vaikštant. Nereikėtų jo vengti, pamaniau, turbūt kai jo vengiu, jis galvoja, kad jo nemėgstu. Eidama į kavinę arbatos, žvilgtelėjau pro pravertų jo kabineto durų plyšį ir (amžiais) ten stovinčio pašnekovo nugarą, o akimirksniu susidūriau su jo juodomis akimis, kurios pasižymi tuo, kad nieko į kitą žmogų neprojektuoja, tiesiog žvelgia į aplinką tavo žvilgsniu. Ir skolina savąsias akis, jei tik kas norėtų jomis į pasaulį žvelgti. Po minutės atėjo iš paskos į kavinę kalbėdamas telefonu ir atsistojo čia pat už manęs, besiruošiančios puodelį arbatos. Netikėtai be baimės atsigręžiau į jį ir pasakiau, kad mes norim kai ko paprašyt. Jis lūpomis atsakė:

– Taip, žinoma.

Regis, aiškiau ėmiau suvokti jį kaip asmenybę, tiksliau, jo asmenybės nebuvimą. Lyg susitikus žvilgsniams mūsų savastys maišytųsi (to aš labiau už viską baiminausi), bet esmė ta, kad savastys neegzistuoja: nei jo, nei mano. Štai dvi merginos iš pardavimų skyriaus stabtelėjo su juo pasikalbėti – vis teiraujasi, kada jo paskutinė diena ir išleistuvių vakarėlis, – mačiau jas, glebiai parimusias prie sienos, demonstruojančias savo trapumą, ir mačiau, kaip tai jo nė kiek nejaudina. Jos savo laikysena sako – jei norėtum mus liesti, mes būtume labai pamalonintos. O jis – daugiausia, kaip galiu jus paguosti, tai būti labai malonus pokalbio metu. Bandau užsirašyti, kad tie atsiminimai neišnyktų, bet kartu nepalieka jausmas, jog visgi itin netiksliai pasakoju. Dėl to, kad tai ne apie ištartus žodžius, o apie galių pusiausvyros tarp žmonių jausmą, kuris nematomas, neturi pavadinimo. Vėliau sutikau jį per pietus. Tiesiog pažiūrėjau, nežinodama, ką pasakyti, o jis kaipmat priėjo pats.

– Norėjai kažko paklausti? – pasiteiravo.

– Taip, – prisiminiau. – Mums reikėtų pridėti telefone dar vieną trumpąjį numerį.

– Mmm, pirmiausia reikia atsiminti, kaip tą atlikti… – tarė koketiškai, o aš plačiai nusišypsojau. Mums pagaliau pavyko pasikalbėti.

 

●

 

Ryšys, kuris tęsiasi akimirksnį. Tik iki tol, kol baigiasi akių kontaktas ir mirksnis užbaigia sandūrą. Labai talpus, tačiau trumpas santykis. Jo metu dingsta vaidmenys, tai, kad jis vyras, o aš moteris, – tereiškia labai mažai. Visa susimaišo. Tuo metu, regis, mano egzistencija tampa ryški, matoma. Po to jis nueina savo keliu, o aš savo.

 

●

 

O, jis įgudęs žavėtis savimi pačiu. Tiesa, saikingai, apgalvotai, būti nuolankiam pačiam sau ar bent jau taip save deklaruoti ir kartu bendrauti su kitais žmonėmis – nuolankiai, apgalvotai, saikingai. Daugelį tai veikia lyg katalizatorius, sustiprinantis savo pačių refleksiją, slaptą savęs pačių matymą. Pavyzdžiui, Fesò tam tikrais momentais laiko save didingu, o pabendravęs su Sioniečiu tampa dar didingesnis ir galingesnis, pajunta euforiją. Dėl to Sionietis jam pasidarė toks būtinas, kad sužinojęs apie jo išėjimą puolė į neviltį, ėmė elgtis neadekvačiai. Sionietis neprisiima atsakomybės už kitų savijautą. Tiesiog dėmesį jis pasilaiko sau. Kai žmonės, suvilioti jo mandagumo, ateina pas jį – įsivaizduodami, kad gaus dėmesio, – jie patys nepajunta, kaip pokalbio metu dėmesį atiduoda patys. Užleidžia save jo okupacijai. Kartais sunku tai atskirti. Pavojingas tuščiagarbiams žmonėms, savimyloms. Nuo pat pirmos dienos, kai mudu susipažinom, man buvo aišku, kad jo trukdyti nereikia. Palikti ramybėje, vertinti tylą, kurioje jis skendi. Nežinau, kodėl jis ėmė pats pas mane eiti… Sionietis iš tų, kur nuolat siekia blogio, bet vis sukuria gera.

 

●

 

Kai filmo „Aukšta klasė“ herojus lietė pastato sieną, koloną, glostė grindis, iškart supratau, kad jis lygiai toks pat kaip aš – dėl priklausymo ne žmonėms (žmonės mažai arba nieko nereiškia), bet pastatui, didesnei už save galiai. Tai lojalumas, ištikimybė (imunitetas, kaip pavadino kita filmo herojė). Nereikia nė sakyti, kad ir aš jaučiuosi gyvenanti panašiam pastate – viešbutis primena sumažintą kosmosą, planetą, teatrą – ką tik nori jis gali priminti…

 

●

 

Šįryt nubudusi kurį laiką mąsčiau, kad mano darbas šiemet ypač veda iš proto. Pasidarė itin sunku dirbti. Dėl mažos erdvės, aišku, nors anksčiau jos pakakdavo. Pasikeitė bendradarbiai. Daugelis apsisprendė manęs nekęsti, pavydėti, atsikratyti… Sunku pasakyti kodėl, esu draugiška, tolerantiška, tačiau kai kam tai pačios atgrasiausios savybės.

 

●

 

Ariel, žemaūgė rumunė; metuose, kaip sakoma. Gnomas, krypuojantis į šalis, tačiau pasaulis kaip tik dėl to turi suktis vien aplink ją, nes gnomai – gražūs ir mieli padarai. Ne tik suktis; adoruoti, garbinti. Bet aš nematau, visiškai nematau dėl ko… Galiu žavėtis Turnerio tapyba, bet gnomu iš Rumunijos… Jos, tokios mažos, toks milžiniškas šešėlis. Dažniausiai darbe ji siuva, iš pažiūros ramiai, bet labiau už viską norėtų, kad prieičiau su ja pasikalbėti. Jeigu pati to nenoriu, su ja kalbėtis nepradedu (manau, jei ji nori, tą pati ir turi padaryti). Ir nesvarbu, kaip intensyviai ji mėgintų savo mąstymu mane pajudinti. Kai ji štai taip nusigręžusi nuo manęs siuva, beveik regiu trečiąją akį, kuri visada jos pakaušyje atsimerkusi stebi mane, kiekvieną mano žingsnį, stebi, žinodama, kad tai turėtų bauginti. Keista, kad vaizduotė tokia aktyvi, jog beveik matau, ką ji galvoja, tačiau kūnas – visiškai pasyvus, bemaž nepajudinamas. Taigi, tikrovėje nieko nevyksta, tačiau jos mintyse – vienos scenos keičia kitas. Ten numatyti įvairūs vaidmenys man, mano elgsenos modeliai ar kažin kas panašaus. Bandymai nuspėti, kaip elgsiuosi, ir jei pavyksta, laukinis džiaugsmas, tikėjimas, kad pasielgiau taip dėl to, jog ji mintyse to norėjo. Mintis apie manęs kontroliavimą jai teikia paguodą. Aš, žinoma, darausi galutinai apatiška.

 

●

 

Nusikirpau plaukus.

 

●

 

Citata iš filmo „Aukšta klasė“.

– Kaip aukštuomenės gyvenimas?

– Manijos priepuoliai, narcisizmas ir bejėgystė (dingstanti elektra).

– Įdomus atvejis – panašu į tave.

– Galbūt.

– Tai koks galutinis sprendimas? Visi jau susitaikė su sąlygomis, tik tu delsi kaip visada?

 

●

 

Pažiūrėjo Torò į mane ir nei iš šio, nei iš to tarė:

– Būk sveikas, cezari.

– Morituri te salutant, – pridėjo Pi.

Suglumau iš nuostabos, o jie pamanė, kad per daug sudėtingai pajuokavo.

 

●

 

Darbas pasidarė panašus į nesibaigiantį sapną. Tiksliau, nuolatos sapnuoju darbo vietą. Pastaruoju metu tiek daug darbo, kad tikrovės ribos pasidaro bemaž perregimos. Anądien įžengiau į skalbyklą, o ten – chaosas: dėžės su išdžiovintais, bet nesurūšiuotais, neišlygintais drabužiais, nesupakuoti marškiniai, neskalbti rankšluosčiai – kur pažvelgsi, ten prašosi rankų. Dirba Ettien su Chi, man rodos, jie slapta nesutaria, kas pamainoje viršesnis, kas duoda nurodymus, o kas turi klausyti. Ettien požiūriu, žinoma, Chi, nes jis jaunesnis, bet Chi požiūriu – kodėl jis? Kokia trumparegystė, koks galų gale čia, šitoje pasaulio užmirštoje kertėje, skirtumas. Atrodo, kad Ettien laimi. Chi maloniai tą slepia, bet nujaučiu, kaip jį tai erzina. Jis norėtų, kad visa būtų labiau pagal jį. Labai panašūs. Chaosas greitai įgavo struktūrą, kai įsikišau aš. Liepiau nesutvarkytas uniformas palikti Ariel, ji tą greitai padarys, o Chi imtis svečių rūbų, pradedant nuo tų, kuriuos gavo pirma, arba tų, kurie turi būti priduoti skubiai. Per gerą pusvalandį atsirado erdvės. Kaip bebūtų, tokioje ankštoje vietoje, kai verda darbas, santykis tarp dviejų tuo metu dirbančių žmonių irgi verda.

Užvakar buvo geriau. Atėjusi radau tuščią darbo stalą – visi rytiniai skalbiniai buvo baigti. Tarp Ettien ir Chi geresnė proporcija – Chi rūpinosi uniformomis, o ji svečiais.

Kažkur tarp šių dviejų dienų įsimaišė diena, kai Vadi ant manęs rėkė.