Atsitiktinumas

Moralinė dalis

Ką būtų galima pasakyti apie atsitiktinumą? Išties, nebanalaus beveik nieko, kaip ir, beje, apie dėsningumą, išskyrus galbūt tik tai, kad atsitiktinumas kaip toks vienokiu ar kitokiu būdu esti. Jis esti taip pat ir tokiai Sakykim Vaidybos Studentei (nes kas gi yra realybė, jei ne savotiškas show), kurios pamestą piniginę viename V miesto autobusų netikėtai surado toksai Morališkai Abejotinas Tipas. Jisai, tasai Morališkai Abejotinas Tipas, piniginių dažniausiai neranda (tiesą sakant, tai buvo jo pirmas kartas, toks savotiškas nekaltybės praradimas), o jeigu ir rastų tų piniginių daug ir dažnai, pavyzdžiui, kad ir kiekvieną dieną po keletą kartų, jam tikrai nebūtų savaime suprantama, kad jas reikia grąžinti jų teisėtiems savininkams. Būtent todėl jis ir yra Morališkai Abejotinas Tipas. Tiesa, rastojoje piniginėje, kalbant apie grynuosius, nebuvo labai ką ir grąžinti. Vienintelis vertas grąžinimo dalykas buvo Sakykim Vaidybos Studentės gyvenimas, toks, kokį jį mato L valstybės institucijos ir vienas šalyje veikiančių bankų, t. y. visokie asmens tapatybės dokumentai ir minėto banko kortelės. Žodžiu, nieko rimto staigiam ir negarbingam pasipelnymui, kuris taip patiktų Morališkai Abejotinam Tipui.

Taigi, Sakykim Vaidybos Studentės pamestos piniginės atradėjas buvo Morališkai Abejotinas Tipas, neturintis nei moralinių instinktų, nei empatijos, tik begalinį smalsumą patikrinti piniginės turinį ir piktdžiugą dėl Sakykim Vaidybos Studentės žioplumo. Ar tokie tipai grąžina pinigines teisėtiems jų savininkams, ar supratę, kad negalės pasipelnyti, nenumeta jų kur nors į šalį?

Sakykim Vaidybos Studentė dokumentų nuotraukose, reikia pripažinti, buvo gana išvaizdi. Tačiau ir tai mūsų Morališkai Abejotinam Tipui nebuvo tas pirmasis judintojas, ta aukščiausioji priežastis piniginę grąžinti. Merginos grožis jam niekada nebūtų pakankama priežastis niekam. Tiesą sakant, jį visada labiausiai traukė tos neišvaizdžios, netgi turinčios aiškiai matomų defektų, nors, kaip, ko gero, pasakytų brolių Karamazovų tėvukas, jei tik būtų tos pačios plotmės personažas kaip ir Morališkai Abejotinas Tipas ir veiktų šiame kūrinyje, negražių nebūna, visos kažką tokio turi.

Bet vis dėlto tasai Morališkai Abejotinas Tipas kažkokio atsitiktinumo, gal net nubudusios krikščioniškos sąmonės vedamas paslaptingu būdu nusprendė Sakykim Vaidybos Studentei tą jos piniginę grąžinti.

Fenomenologinė dalis, arba Apie laikiną Morališkai Abejotino Tipo tapimą Morališkai Nebeabejotinu Tipu ir apie vieną tokį nelabai jį nustebinusį stebuklą

Netikėtai nusprendęs sulaužyti savo moralinį abejotinumą ir grąžinti Sakykim Vaidybos Studentei jos piniginę, Morališkai Abejotinas Tipas dar ilgokai padvejojo dėl savo sprendimo teisingumo. Tačiau maždaug po penkių akimirksnių galutinai palūžo ir per savo socialinio tinklo paskyrą susisiekė su Sakykim Vaidybos Studente, pranešdamas jai gerąją naujieną, kad jos gyvenimas, kaip jį mato L valstybės institucijos ir vienas šalyje veikiančių bankų, yra saugus ir kad jis yra pasirengęs jį sugrąžinti į jos popierinio ir plastikinio gyvenimo išsiilgusias rankas. Susitarė jie susitikti tos pačios dienos pavakaryje L valstybės Vyriausybės rūmų aikštėje, priešais Tautai Svarbaus Asmens skulptūrą.

Stojus pavakariui, Morališkai Abejotinas Tipas, kuris nuo šiol mūsų dėl savaime suprantamų priežasčių, nes pats sau netikėtai, kaip pasakytų kokios nors abejotinos religinės bendruomenės atstovas, pakeitė savo karmą ir tapo moralus, bus vadinamas Morališkai Nebeabejotinu Tipu, ėjo V miesto, L valstybės sostinės, gatvėmis Tautai Svarbaus Asmens skulptūros link. Buvo sekmadienis, pro Morališkai Nebeabejotiną Tipą į bažnyčias ir iš jų traukė pulkai žmonių, nes L valstybė yra didžiai katalikiška šalis ir dėl savo buvimo E žemyno pakraštyje bei specifinės istorijos menkai tepaliesta žemyno viduriams, pavyzdžiui, tokiai V valstybei, ir Vakarams būdingų sekuliarizacijos bangų. Žinoma, gatvėse buvo ir tokių miesčionių bei turistų, kurie Katalikų ar kitokia Bažnyčia ne itin domėjosi, o tiesiog šeimomis ir grupelėmis plūdo į gat-ves pasilepinti besileidžiančios pavasario saulės spinduliais, kurie zuikiais šokinėjo nuo vitrinos ant vitrinos prospekte, į kurį įsuko Morališkai Nebeabejotinas Tipas. Prospekte, kuriame yra L valstybės Vyriausybės rūmų aikštė, o jos centre stovi Tautai Svarbaus Asmens skulptūra.

Įžengęs į aikštę lygiai sutartą valandą Morališkai Nebeabejotinas Tipas iš karto ėmė dairytis Sakykim Vaidybos Studentės, kuri dėl artistiškai takios savo prigimties galėjo apsimesti bet kokiu aikštėje esančiu žmogumi arba objektu, netgi pačia Tautai Svarbaus Asmens skulptūra. Bet ne, Tautai Svarbaus Asmens skulptūra ji neapsimetė, kaip ir nieku kitu, kas buvo aikštėje, ten jos tiesiog nebuvo.

Po kurio laiko po truputį vis labiau benusiviliančiam Morališkai Nebeabejotinam Tipui tebeužsiimant Sakykim Vaidybos Studentės paieškomis, netikėtai stojo visiška tyla, viskas nuščiuvo, akimirką Morališkai Nebeabejotinas Tipas netgi pamanė, kad apkurto. Sustojo bet koks iki tol aikštėje vykęs judėjimas. Tada ėmė ir prasivėrė dangus, o jo praplyšusiame skliaute visoje savo šlovėje kartu su angelų chorais pasirodė Mergelė Marija. Ji su visa savo svita pakibo tiesiai virš Tautai Svarbaus Asmens skulptūros ir švietė ryškiau negu besileidžianti saulė.

Mergelė Marija nejudėdama virš aikštės iškybojo dar daug dienų ir naktų, taip visiškai paralyžiuodama L valstybės, kuri, kaip jau minėjome, yra didžiai katalikiška, kartais dar Marijos žeme vadinama, gyvenimą. Morališkai Nebeabejotinas Tipas ten, aikštėje, taip pat išbuvo dar daug dienų ir naktų, bet ne todėl, kad būtų labai nustebintas Mergelės Marijos apsireiškimo, o todėl, kad jam kažkodėl rodėsi, jog danguje kybanti Dievo Motina yra tik dar vienas Sakykim Vaidybos Studentės vaidmuo ir kad ji tuoj, tuoj nusileisianti pasiimti savo piniginės.

Galop, nesulaukęs tokios malonės, pavargęs, sušalęs ir galutinai praradęs viltį, Morališkai Nebeabejotinas Tipas, Mergelei Marijai tebekybant virš V miesto, L valstybės sostinės, ir spinduliuojant savo neblėstančios meilės Žmonijai spindulius gausiai susirinkusiai krikščionių bei įtikėjusių ateistų miniai ir į šalį atvykusiam popiežiui, vėl tapo Morališkai Abejotinu Tipu, kuris, tarytum atgavęs patį save, numetė Sakykim Vaidybos Studentės piniginę šalia Tautai Svarbaus Asmens skulptūros, apsisuko ir nuėjo namo.