Atsakymai į klausimus apie Lietuvos švietimo ir mokslo reformas, kurių nenorima išgirsti

 

Nuo pirmų nepriklausomybės atgavimo dienų švietimas buvo laikomas svarb(iaus)ia gyvenimo sritimi. Švietimo ir mokslo sistema paveldėjo gausybę problemų, todėl reformos buvo neišvengiamos. Tik reformos niekaip neduoda rezultato.

Beveik prieš metus, spontaniškai susibūrę į judėjimą „Paskutinis prioritetas“, pradėjome kelti klausimus dėl visus mus sparčiai į dugną traukiančios padėties šalies mokslo sistemoje. Lietuvos politikus kvietėme liautis šią sistemą naikinti pirmiausia visiškai tuščiu retoriniu kalbėjimu ir reformomis, kurių pasekmes įvertinti nesivarginama net trumpalaikėje perspektyvoje. Kiekviename viešame pareiškime kartojome, jog mes sutinkame, kad permainos švietimo ir mokslo srityje ir neišvengiamos, ir būtinos, kad šias permainas kuriančios reformos yra reikalingos, kad mes norime ir mums rūpi, jog sistema veiktų gerai, kad mums svarbu, jog Lietuvos mokslo pasiekimai, universitetinių studijų programų kokybė augtų ir pan. Linkėjome politikams politinės drąsos liautis „reformuoti“ ir pagaliau įgyvendinti sistemos kokybišką veikimą ir tvarumą užtikrinančias reformas.

Bet… „Profesionalų Vyriausybės“ deramai neįvertinome. Dažną palinkėjimą „politinės drąsos“ Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) bei Seimas pabandė įgyvendinti 180 %, tad dialogą, pasekmių analizę ir geriausio sprendimo paieškas pakeitė demagogijos, viešųjų ryšių ir optimizavimo priemonėmis.

Tad pabandysime pateikti atsakymus į klausimus apie Lietuvos švietimo ir mokslo reformas, atsakymus, kurių ŠMM niekas nebando nei ieškoti, nei išgirsti.

 

Ar mokslas neužsižaidė laisve?

 

Šią savaitę Lietuvos mokslo pasaulyje įvyko vienas humanitarinių ir socialinių mokslų bendruomenėje subruzdimą sukėlęs įvykis. Vykstančiuose mūšiuose dėl mokslo institutų optimizavimo Švietimo ir mokslo ministerija žengė žingsnį „dialogo link“, t. y. per viešųjų ryšių tarnybą pranešė mokslo bendruomenei apie jos sąmonę užvaldžiusius „mitus“. Mitų yra dešimt ir septintas iš jų sako – niekas nesikėsina į akademinę laisvę. Viskas yra gerai, tiesiog laisvę suprantate per plačiai. Mokslo institutai turi laisvę (gal ribotą, gal ne) pasirinkti geriausius metodus jiems valdžios ir pramonės suformuluotoms problemoms spręsti. Ar tokia pozicija turi logikos? Turbūt taip, valstybė turi teisę užsakyti jai svarbių sričių tyrimus. Net privalo, tai būtų daug prasmingiau, nei burti iš kavos tirščių. Klausimas kiek kitas: jei mokslo institutas tik vykdo užsakymus, o neturi akademinės laisvės – rinktis temos, kritikuoti klausimo formulavimo ar pabaksnoti valdžios nosį į nepatogią temą, – ar tas dalykas, kuris sukuriamas, tebevadintinas mokslu? Ar žinybine rašliava?

O žiūrint plačiau – ar tikrai valstybė pajėgi užsakyti tyrimus? Mikrovadybos lygiu? Lietuvos istorijos institutui – ne ne, kolūkių tyrimai nėra gerai, paaiškinkite Lietuvos mokslo tarybos kaip savivaldžios mokslininkų institucijos sunykimo procesą ir istoriškai neišvengiamą Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) saulės patekėjimą. Gamtos tyrimų centrui – prioritetu laikykite fundamentinius gandrų tyrimus ir suintensyvinkite Dothistroma septosporum tyrimus. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui – visas pajėgas skirkite [politikams ar verslui reikšmingo X regiono] tautosakos tyrimui, kuris pirmiausia bus įvertintas pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Lietuvos kultūros institutui – nustatykite stilizuoto tautinio kostiumo pradinukams įtaką jų tautinei tapatybei, kontrolinė grupė – juos dėvintys vaikai Ispanijoje, Anglijos internatuose ir pan. Skamba pažįstamai? Rausvokai? 1984-ieji?

Ar didesnė nei mokslo laisvės problema nėra valdininkijos ir politikų užsižaidimo laisve problema, pastarųjų įsitikinimas, kad jeigu tu esi valdžioje – tavo žodis yra įstatymas ir visus tu gali vadybinti, optimizuoti ir žeminti?

 

 

Ko vertas Lietuvos mokslas?

 

Dažniausias atsakymas – nelabai ko. Mažai publikacijų, mažai tarptautiškumo, mažai verslo (pramonės) poreikių tenkinimo, net Nobelio premijos nėra. Tačiau iki šiol niekas nemėgino įvertinti, ko vertas Lietuvos mokslas santykinėmis kategorijomis. Tebuvo skelbiama, kad jis blogesnis nei daugelyje šalių, vis kažkodėl nutylint, kad tose šalyse skiriama daug daugiau lėšų mokslo tyrimams, kad vidutinis mokslininko atlyginimas ten gali konkuruoti su kitų ne tik viešojo, bet ir privataus sektoriaus darbuotojų. Kur galime rasti lyginamuosius duomenis, kurie atskleistų, kaip atrodo Lietuvos ir X šalies mokslo pasiekimai, atsižvelgus į šalių mokslininkų darbo krūvio, atlyginimo, valstybės investicijų į mokslo tyrimus rodiklius, pagaliau kiek laiko galėjo toje šalyje vykti laisvi mokslo tyrimai? Gal tuomet paaiškėtų, kad Lietuvos mokslas vertas labai daug?

Dažnai teigiama, kad Lietuvos mokslas ne tik nelabai ko vertas tarptautiniu mastu, bet ir, pasirodo, viešajam sektoriui ir verslui (pastaruoju metu diskurse ėmė vyrauti „pramonei“, net ne „verslui“) mažą naudą teduoda.

Ar jums kada teko matyti „viešojo sektoriaus“, tiksliau, „valstybės institucijų“ mokslo institucijoms suformuluotus uždavinius, kurių Lietuvos humanitariniai ir socialiniai mokslai, kaip teigia ŠMM, šiuo metu dėl nepakankamai sutelkto potencialo, skirtingų mokslininkų krypčių rezidavimo skirtingose patalpose ir kitų panašių priežasčių nesprendžia? Neieškokite tokių uždavinių. Kadangi valstybės institucijos, taip pat ir ŠMM, tokių uždavinių savarankiškai be mokslininkų bendruomenės niekada nesugebėjo formuluoti! Visuomet buvo atvirkščiai – tik kai mokslininkų pranešimuose skelbiami duomenys įgydavo net eiliniam piliečiui suprantamos socialinės grėsmės pavidalus, problema tapdavo „svarbiu viešojo sektoriaus poreikiu“. Taigi, ŠMM savo reformą grindžia mokslo institucijų kaltinimu, kad šios nesprendžia uždavinių, kurių pačios neįperša valstybės institucijoms. Ir tik valstybės institucijos žino, kokie yra valstybės ir visuomenės poreikiai, ir tik jos gali pasakyti, kokius uždavinius mokslo institucijos turi spręsti.

O kaip su verslu (pramone)? Kontrklausimas – kurgi Lietuvos versle glūdi svarbių užsakymų klodai, kurių nesprendimas liudija Lietuvos mokslo (dažnai turint galvoje humanitarinius ir socialinius mokslus) atsilikimą? Lietuvos verslininkams nėra būdinga investicijų į mokslą kultūra. Tai panašiau į Gariūnų kultūrą – jeigu mokslas pigiai neteikia greitos ir aiškiai pamatuojamos naudos, jis verslui neįdomus.

 

Kaip mes galime investuoti į tokią nereformuotą sistemą?

 

Validus klausimas… Geriau yra turėti gerai funkcionuojančią sistemą, tada jau finansuoti ją pakankamai. Pagalvokite, juk logiškai skamba šie pasakymai:

– Aš nepilsiu benzino į mašiną, kol ji nepradės važiuoti be priekaištų.

– Aš nemokėsiu už šildymą, kol butas nebus idealiai suremontuotas.

– Aš nesimaitinsiu kokybiškai, kol nebūsiu sveikas.

Liūdna pripažinti, kad ŠMM ir kitos valstybės institucijos šalia vieno žingsnio, kuris skatina mokslo pažangą, daro du tris, kurie gramzdina mokslo sistemą į chaosą ir neaiškių interesų liūną. Reformos nesibaigia ir tuoj teks reformuoti reformą.

Deja, būtina suprasti, kad, norėdami bent kokios pažangos, turime perfinansuoti mokslą ir švietimą. Nes ši gyvenimo sritis turi prisivyti metus, per kuriuos kentė ilgalaikę deprivaciją.

 

Kodėl jūs nekalbate su ŠMM, kam čia piktinatės feisbukuose ir rengiate akcijas?

 

Mokslo politika yra ne tik tikslinio instrumentinio racionalumo, bet ir substancinio (vertybinio) racionalumo vieta. Tai sritis, kurioje veiksmas negali būti įvertintas tik siaurais naudos verslui ar biurokratinėms institucijoms kriterijais. Šios politikos neįmanoma formuoti neįtraukiant bendruomenės, kurią tai palies, nebent politikos ir nereikia – tereikia vadybinių sprendimų. Klausimas ne tik apie proceso demokratiškumą, bet ir apie reikiamo intelektualinio potencialo panaudojimą tokioje politikoje.

Kodėl piktinamės feisbukuose ir rengiame akcijas?

Ne todėl, kad esame „savo interesus ginančių veltėdžių šutvė“, apimta baimės, jog tuoj bus „išrūkyta iš mokslo ir švietimo srities“, todėl ir rėkaujanti pakampiais. Ne todėl, kad neturime noro kalbėti ir megzti dialogo su valstybės institucijomis ir politikais. Bet todėl, kad, skirtingai nei politikai ir valstybės institucijos, turime daug mažiau tam skiriamo laiko ir energijos. Sprendimai mokslo „vadybos“ srityje būna tokie „žaibiški“, kad tėra galimybė į juos reaguoti „žaibiškai“. Bet ar tai turėtų būti kokia nors problema politikams ir valstybės institucijoms? Normaliai funkcionuojančioje demokratinėje visuomenėje žmogaus pilietinės teisės suteikia galimybę ne tik bendradarbiauti su valdžia, bet ir ją kritikuoti, o valdžia nestokoja kompetencijos veikti pagal demokratijos taisykles – priimti viešą kritiką ir į ją viešai atsakyti.

 

Vietoj apibendrinimo – tikrieji klausimai

 

Būkime tokie pat drąsūs kaip profesionalų Vyriausybė: įsivaizduokime visuomenę be mokslo apskritai ir ypač be socialinių ir humanitarinių tyrimų. Lietuvos visuomenė tikrai neišnyktų iš politinio žemėlapio – tik būtų ne tautos, pajėgios pasinaudoti savo apsisprendimo teise, valstybė, o vietinių verslininkų ir juos aptarnaujančių politikų betautės pigios darbo jėgos (neturinčios politinės tapatybės, socialiniu ir politiniu aspektu dezintegruotos) kolonija. Ar esame labai toli nuo šio socialinio projekto realizacijos? Tikriausiai ne… Ir kelkime klausimus, į kuriuos iš tikrųjų reikia atsakymų:

– Ar be akademinės laisvės mokslas gali vadintis mokslu?

– Ar valstybės institucijos pajėgios iškelti klausimus mokslui?

– Kiek Lietuvos verslas pasiryžęs investuoti į mokslą?

– Kurios reformos grįstos naudos ir kaštų analize, o ne „man taip atrodo“?

– Ar valdžios institucijos, kurios nesugeba palaikyti lygiaverčio dialogo ir priimti kritikos, iš lėto neveda mūsų link 1984-ųjų?