6 yra skaičius, 600 yra skaičius ir 666 yra

 

Žinojimo kodai. Pranešimai. Kad leidykla „Apostrofa“, leidžianti tik ekskliuzyvinius leidinius, išleido ir išskirtinę Aido Marčėno poezijos knygą „Dirbtinis kvėpavimas“. O mėlyno baltame išskirtinumą, pertekantį į vidinius eilėraščių vandenis, knygai suteikė Sigutė Chlebinskaitė, unikaliai jaučianti popierių ir kaip eilėraščio kūno įtalpos erdvėje galimybes. Parašyto, užrašyto, įrašyto, įbrėžto popieriaus kūne. Grafinio raidės ženklo ir popieriaus sukibimas. Popieriaus faktūra, spalva ir atspalviai, kaip papildomi prasmių sąskambiai. Popieriaus, tos trapios ir tvarios kultūros medžiagos, kūrėjai knygų dailininkus turėtų branginti – kaip vyndariai aukščiausios prabos degustatorius. Popierius pažįstamas akimis ir lytėjimu. Pirštų galiukais. Dirbtiniais būdais pasiekiamas natūralus popieriaus kvėpavimas – tarsi medžio. Bet juk ir eilėraščio taip. Poezijos kultūra juk ne vien tik iš alsavimo. Ir knygos, tie kultūros daiktai, – ne vien iš savaiminio alsavimo.

Puošnių, brangios leidybos knygų esame prisižiūrėję. Jų brangumas krinta į akis ir dėl neatitikimo – per menkas turinys. „Dirbtinio kvėpavimo“ viršelis (langas? akis? ar tik mėlyno baltame metafora – „atsidarinėjanti“?) siunčia signalą, kad susitiksime ir su patikimai toje sukurtoje (ir neišvengiamai padarytoje, ir neišvengiamai dirbtinai) erdvėje įgyvendintais eilėraščiais. Knygos pavadinimas ir netikėtas, ir natūralus. Dirbtiniu kvėpavimu sugrąžinamos, atkuriamos gyvybinės funkcijos. Gyvybė – natūrali, bet susiliečianti ir su ją saugančiais dirbtinumais. Eilėraštis – natūrali, bet ir speciali kalba, dirbtinumų perviršis avangardistų vadintas „darymais“. „Kaip daryti eilėraščius“ – Vladimiro Majakovskio tezės. Eilėraštis padaromas iš žodžių – natūraliau kvėpuojanti Gottfriedo Benno mintis. Gero poeto ir rizikos yra natūralios, kvėpuojančios.

Poeto – pirmiausia. Visa, kas pasirašo lyg ir savaime, yra parašoma ir ne kartą perrašant. Ir pirminėje eilėraščio ląstelėje slypi natūralaus ir dirbtinio kvėpavimo sampyna, sankalba, kaip tiktų ištarti pačiam Aidui Marčėnui.

Ką pasakyti apie knygą kaip perskaitymo įspūdį? Kad poezijos knyga yra. Kad poetui pasisekė dar sykį išsprūsti iš inercijos ir iš kalbos pinklių. Pasisekė pritaikyti gyvenimui dar vieną prasmės raktą – dirbtinio kvėpavimo – ir jis prasivėrė. Vos vos. Pradėjo alsuoti – tarp vėjais paleistų žodžių („lapai jau numesti“) ir prisikėlusių žodžių („Prisikėlusiais žodžiais“). Aukšta poezijos trajektorija, beveik neįžiūrima, tad ir sunkiai nusakoma, kai suartinamas besiblaškantis naktinis drugelis ir į namus naktį užklydęs eilėraštis („Prisikėlusiais žodžiais“). Netoli jau – iki senio su žiburiu. Dabartinės lietuvių poezijos rezervatą įsteigti dar būtų iš ko. Prozos jau vargu.

Knygos sandara vienukart ir paini, ir skaidri. Pradėti nuo „Paskutinio“, pabaigti „Coda“, eilėraščiu, kuris galėtų būti ir pirmas – ne tik uodega (iš lotynų kalbos), kūno užbaiga, bet ir netiesioginė nuoroda į principą: kai gerai padaryta, jau kaip ir natūralu. Aiškinantis Antano Baranausko epigrafas – apie vidunakčio tykumą. Toks žodinis mūsų paveldas, kurio jautresnė ausis negali negirdėti. Labai gilaus kvėpavimo ir į tragiškai kurčią pasaulio veidą. Ką praradome? Ką rinktis poezijai? Kokiu dirbtiniu kvėpavimu pasikliaut? Aidui Marčėnui dar prieinama natūrali kalba – ir kaip noras byloti: „O noris / kaip prieš šimtmetį, kitą / diskutuoti su mirusiais / lenkais // iškirstais šileliais šventais byloti, / pačiam nenutuokiant – kodėl.“ Kol natūraliai kvėpuojame, nejaučiame. Nenutuokiame kodėl. Reikia pertrūkio, įkirčio. Efektyvi coda kaip knygos pabaiga – perkirsti, nukirsti tą natūralaus įkvėpio noris, atsiminti „Dulkes“, trečiąją savo poezijos knygą, – avangardinio atspalvio, pakeisti jį netikėtu šaipėrantu: „Tokioje tyloje, kad girdėtum, kaip šaiposi / dulkės.“ Dirbtinė metafora, o kvėpuoja natūraliai.

Knygoje daug atsimenamų poetų ir ta atmintis atrodo patikima, nes perėjusi ne tik į tiesioginius, bet ir į netiesioginius žodžius. Poetas, jei poetas, natūraliai paveldi poeziją ir gimtąją kalbą. Iš to, koks gerų poetų santykis su gimtąja kalba, nujaučiama kalbos mentalinė būsena. Naujaisiais mūsų laikais pirmasis signalą apie tos būsenos pakitimus pasiuntė Justinas Marcinkevičius (ir kalbos piemens ženklu), atsiliepė Marcelijus Martinaitis („Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse 1952“), Donaldas Kajokas („Beveik apie smuiką“), Rimvydas Stankevičius („Gimtoji kalba“). Ir Aidas Marčėnas: naujojoje knygoje – „Vis dar gimtąja kalba“, pradedama Kazio Bradūno mintimi: „Aš dar noriu girdėti, kaip skamba / Mano gimtoji kalba.“ Nuo Baranauskui priderančio bylojimo, nuo aukšto iki žemiausio registro – iki lupenų, sakysim, – tokia „Dirbtinio kvėpavimo“ kalbinių galimybių skalė. „Lupena“ – neapeinamas ir dėl bendrosios knygos programos atliepinio, ir dėl kalbinės skalės: išminčiaus, senio su žiburiu intonacija pradžioje („Ilgai gyvenu, daug patyriau…“) ir greitas jos pažeminimas („pasirodė, tik tam, kad bulvę nulupčiau gražiai, / kruopščiai / išpjaustyčiau akeles“). Lyg ir užtektų, bet ne, kalba ima vyniotis apie savo smaigą, vos pastebimai etimologizuotis (lupti – duoti į kailį, mušti), ritmizuodama sąmonę, sukeldama joje virpesių bangeles. Antroji eilėraščio dalis aukštąja giesme prisijungia prie pirmosios eilutės – ne, ne tik tam, kad bulvę gražiai nulupčiau:

 

           Kad giesmę,

           kaip gyvenimas lupo mane,

 

           aklai

           lupdamas bulvę sudėčiau.

 

           Kad užmirščiau sudėjęs ją –

           laikiną –

amžiams.

 

Eilėraščio gramatika – ir taip ji pasirodo, natūrali ir dirbtinė, išryškinta ir užtamsinta iki užmaršties. Natūralioji metafora – bulvių akelės, susisiekianti su Arvydo Šliogerio bulvės metafizika, – ir dirbtinumo atspalvis (surastas, sugalvotas, jei ir pasirodęs) aklai.

Ir iš recenzijos paminėjimų matyti, kad ir šioje Aido Marčėno knygoje daug epigrafų. Galima būtų sakyti, kad gal per daug. Bet juk nekliudo. O jei nekliudo, tai gal padeda. Toks eilėraščių veikėjas – Santapa Nerėpa, rodos, jau ne pirmą sykį. Linkęs būtų giminiuotis su Marcelijaus Martinaičio Kukučiu, natūraliai iškilusiu. Santapa Nerėpa – visas dirbtinis. Kukutis poezijos epizuotus veikėjus vis dar tebeblokuoja. Net kokį Pliugžmą, kurį Marcelijus buvo linkęs rodyti kaip galimą Kukučio pakaitalą. Gali būti, kad Santapai Nerėpai reiktų viso „ūkio“, visos knygos. Bet juk neapeisi eilėraščio „Iš Santapos Nerėpos niekų ūkio“: meistriškai padarytas.

Pagrindinis naujosios Aido Marčėno knygos kodas ir yra gilioji prieštara tarp natūralaus ir dirbtinio, dirbtino. Gerai surimuoti, kad ir „Paskutinį“, išgauti netikėtą sąskambį ir peršokant skiemenis, ir jų pagausinant: pamos ir žiemos, bet juk ir prie žiemos priartintas kvėpavimas priklauso rimui. Ketureiliai, bet ir dvieiliai, nes trečiai ir penktai eilutei reikia atskirai įkvėpti. Ar rimavimas yra dirbtinis, ar natūralus kaip kalbos alsavimas? Ir taip, ir ne. Kas kalbai natūralu, eilėraštyje gali būti dirbtinai sutankinta, suintensyvinta. Suintensyvinta iki natūralumo įspūdžio. Kad „Paskutinis“, kaip ir „Coda“, yra atskiri, rodo ir knygos struktūra. Pirmasis skyrius „Žaislinis dievas“, antrasis – „Vėl“ (tik dabar pagalvojau, kokios poetiškos prigimties tas mūsų prieveiksmis, kiek šakų ir atšakų), trečiasis – „Eskizas didesniam“, ketvirtasis – „Apokalipsės angelas“, poèmes en prose, sunkiausia knygos dalis, kurioje natūralumas ir dirbtinumas rodosi kaip neatskiriami dalykai. Struktūruojantį vaidmenį atlieka pradžios epigrafai, ypač du pirmieji, priklausantys visai knygai: tvirtinamas ir nulemtumas, ir nuostaba, perkeičianti, fokusuota ir į žvilgsnį, ir į pamatų daugiskaitą, jei net į nežinomą nuorodą. Nulemtumas gali būti siejamas su nekintama, tad primesta tvarka, kuriai paklūstame ir nežinodami. Nuostaba, kuri yra vaikiška iš esmės, natūralios prigimties, kyla iš natūralių reakcijų. Nebūtų pagrįsta knygoje matyti tik vienos įdomios mentalinės sankirtos realizacijas. Eilėraščius labiausiai lemia gyvenimo tėkmė, gyvenimo srautas, atspindžiai ir įspindžiai, pirminis gyvenimo natūralumas, natūraliai susidarančios perkeltinės reikšmės. Jos gali būti ir dirbtinės, bet veikti kaip natūralios. Koks įprastas frazeologizmas „paleisti vėjais“ eilėraštyje „Lapai jau numesti“ virsta kūrybos metafora, kažkuo tarp darbo ir vėjo, kuris pučia, kur nori: „Bet gal tik iš čia, / nuo dabar pamatai grožį / gyvenimo, žodžiais – / kaip vėjais – paleisto.“ Poezijos tema iš poezijos išnykti negali, nors Aidas Marčėnas ir mano kitaip: „Poetas neturėtų kalbėti apie poetą. Poezijai nederėtų samprotauti apie poeziją“ („Eilėraštis su gegute“). Bet gal ir dėl prieštaravimo sau. Gryniausias samprotavimas apie poeziją yra pats eilėraštis. Toks, kai lyg vienu atsikvėpimu; tik įkvėpti akimirkos kalbą ir kalbos akimirką, tik įkvėpti ir iškvėpti, – tai „Sidabrinis“, aktorių, bardų, deklamuotojų ir skaitančių patiems sau džiaugsmui. Eilėraščiai, kurie sukaupia prieštaras ir jas panaikina, – laisva, galima bandyti eiti toliau. Iki grožio, kuris gali būti ir „dieviškai negražus“, – kaip kėkšto balsas („Nekaltai pradėtas“). Skaidri ir tikra – gamtos kalba, pati natūraliausia. Poezijos be gamtos kalbos nėra ir būti negali. Gamta gimdo ir kalbą, skatina ją prasidėti. Aido Marčėno gamtos kalba taupi, dabar ir labiau kaip balsas, kaip kalbėjimosi galimybė. Su kuo? Su pasauliu, net tada, kai atrodo, jog nebėra apie ką. Jei išgirsi mažiausią, rasi ir apie ką. Viena iš dabartiškųjų sankirtų:

 

           Nebeturiu tau, pasauli, ką duoti.

           O tu man? Tinklą, pančius naujųjų

           vergų, išmanųjį telefoną? Nenoriu,

           kad ir kokios programos ten lauktų,

           kad ir kiek begalybių mano buvimas

 

           būtų patvirtintas, multiplikuotas.

           Atleisk – vienas esu, sau. Išsiskirkim

           geruoju,

          

           be teismo. Arba ne. Tegul dar kartą

           sprendžia poezija. Kaip dera – gražiuoju.

           Kaip privalo – neteisdama.

 

(„Nebeturiu tau ką duoti“)

 

Gal kiek per ilgas kelias – į pabaigą silpniau. Bet tiesa tokia – pasaulis kurčias poezijai, kaip pasakyta ir Donaldo Kajoko. Kuo kurtesnis, tuo išmanesnis. Poezija turi belstis, turi tikėti, kad bus atidaryta. Jei ne tos, tai kitos durys. „Senis su žiburiu“: „Kad išgirstų pasaulis, / kalbėkitės su drugiu.“ Poetai yra amžinojo senio su žiburiu atsinaujinantys pavidalai. Bet tokių eilėraščių, kuriuos valdo pati poezija, knygoje gali būti tik vienas du. Tokių kaip „Tą, kuris pabaigė dainą“. Na, dešimt. Na, daugiau nei dešimt. Kiekvienam poeto numanomam skaitytojui po vieną: „Dievas man davė mane, kad išmoktų suklysti. / Ir pridėjo daugiau negu dešimt skaitytojų. Ačiū“ („Duotybės“). Skaičiai, kurie vis pinasi.

„Apokalipsės angelas“ prasideda epigrafu iš Donaldo Kajoko, dėmesingo matematikai, eilėraščio „Vienas yra skaičius du“ (dykinėtojo murmelė). Bet ir ne epigrafu, o eilėraščio pasirodymu sąmonės ir lapo ekrane, jo poetiniu perkeitimu: „Skaičius yra vienas.“ Skaičių ir skaičiavimo metafizika; esame skaičiai, visa, kas kaip nors yra, yra ir skaičius, skaičiai. Vienas yra skaičius, bet ir skaičius yra vienas. Pasaulis kinta, keičiasi, o skaičius išlieka. Skaičiai ir tai, kas yra, kas buvo. Skaičiai – ir žuvę XX a. pasauliniuose karuose, ir išžudyti masinėse žudynėse. Baugus skaičių tikrumas, dar baisesnis skaičių abejingumas – net jei Apokalipsės akivaizdoje. „Vienas yra vienas, buvo, yra ir bus vienas“ – pradžios frazė; vieno atskirybė ir sunki, ir sauganti. 666 – paskutinis poemos brūkšnys – jau yra abstrakcija, galinti pereiti į beveidę statistiką.

Kaip tai gali būti? Kaip tai gali būti poezija? Gali – iš kalbėjimo pasijos, iš susidarančių ritminių rikiuočių ir rokiruočių, iš atspalvius keičiančio popieriaus mėlynumo, iš raidžių tinklų ir tinklainių, iš artikuliacijos išbandymų. Galbūt tai yra kūrinys autoriniam skaitymui, autorinėms balso moduliacijoms, skaičiais tariant likimus, likimų perėjimus į kitus likimus (vienas yra du, du yra trys…), betarpė yra žmonija, betarpė yra būtis, betarpė nujaučiama Apokalipsė ir jos angelas baisus, nes baisūs visi angelai, kaip pasakyta R. M. Rilkės. Ir kaip ištarta Marčėno eilėraštyje „Urbi et orbi“: „Siaubingas yra mirties angelas, bet nebijok. / Tiesos angelas, sergstintis visą gyvenimą, – dar siaubingesnis.“

Siaubingas yra didelis skaičius – begalybė ir dar už jos.

Bet ne mažiau siaubingas ir mažas – amžinybė ir dar už jos.

Nėra tokio didumo, kuris savim užsibaigtų.

Nėra tokio mažumo, kad už jo nebūtų mažesnio.

Vilniaus knygų mugėje Aido Marčėno poezijos knyga „Dirbtinis kvėpavimas“ kainavo 6 eurus. Iš viso knygų, kaip parašyta metrikoje, – 600.

Ir kai su Valentinu Sventicku nusipirkom po vieną, jų nesumažėjo.

Neturėtų mažėti. Nors „vienas yra vienas, buvo, yra ir bus vienas“.