Humanitarinė sąmonė

Visiems geras nebūsi. Tam trukdo tiek riboti ištekliai (pačia plačiausia prasme), tiek kitos aplinkybės. Tačiau gal visa tai tik nevykę atsikalbinėjimai ir tam tikriems žmonėms tiesiog geras nesi ir niekuomet nebūsi. Be jokių paaiškinimų ir priežasčių. O tam tikros grupės žmonių, pagal apibrėžimą, yra dar blogesnės už kitas. Bene žymiausia iš jų – politikai (pačia plačiausia prasme).

Štai paskelbus vieno Lietuvos mokslo tarybos (LMT) gautų tyrimų paraiškų vertinimo rezultatus, kai kurie kalbininkai ne šiaip susirūpino, bet garsiai prabilo apie tai, kad mokslo politikai iš LMT dusina lituanistiką. Paskelbus vienos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sudarytos darbo grupės išvadas, humanitarinių mokslų institutų darbuotojai pasijuto ne ką geriau. Tiesą sakant, ne taip svarbu, koks konkrečiai tas Mokslo tarybos kvietimas ir kokia ta ŠMM grupė, panašiai besijaučiančių yra mažne kiekvienu tokiu atveju. Ir nors toliau kalbėsiu būtent apie humanitarinius mokslus, problema, mano galva, čia gerokai platesnė, vienaip ar kitaip ją atpažinti gali tiek kultūros įstaigos, tiek Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo sprendimų nesuprantanti kultūrinė žiniasklaida.

Problema, paprastai tariant, ta, kad mūsuose nėra politinės valios teikti prioritetą humanitarikai (platesniu požiūriu, apskritai kultūrai), o iš čia ir apverktinas finansavimo skurdumas. Ir juoką pro ašaras kėlę Seimo Kultūros komiteto pirmininko propernykščiai papostringavimai, kaip reikėtų sumažinti mokesčius kūrėjams ir taip paversti Lietuvą kūrėjų Meka, bendrame kontekste nėra išskirtiniai. Politikai vienas po kito kažką lyg ir žadėjo, bet paskui kažkaip neištesėjo. Na, turbūt pamiršo.

Kitaip tariant, šalyje, kurioje apskritai politikais pasitikima gerokai menkiau nei gaisrininkais, policininkais ir kunigais, humanitarai ir kultūrininkai jais pasitiki dar mažiau. Ir, regis, ne be pagrindo.

Tokio masinio nepasitenkinimo akivaizdoje nemalonu galvoti, kad iš esmės tie savo šalies mokslų ir menų nemėgstantys politikai yra išrinkti mūsų pačių ir mūsų bendrapiliečių. Tik nereikia išpūsti akių ir klausti, kas gi už juos balsavo ir balsuoja (žinote, ko blogo, ir balsuos). Tas kažkas (ir, beje, dideliais kiekiais) vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, važinėja tais pačiais troleibusais ir perka tuose pačiuose prekybos centruose. Nors mes, tiesą sakant, linkę manyti, kad jie gyvena kažkokiame kitame, tamsiame ir niūriame paraleliniame pasaulyje. Nes mūsų pasaulis šviesus, jis pilnas gilių egzistencinių suvokimų ir išliekamąją vertę turinčių kultūrinių įžvalgų, geros literatūros, tiek prozos, tiek poezijos, fundamentalių filosofinių problemų ir bandymų jas spręsti, istorinių asmenybių ir jų pamokomų darbų, probočių išminties, perduotos tautosakoje, ir tarmių grožio. Jų pasaulyje klesti aplaidumas ir prastas skonis, blizgi popkultūra ir televizija, rėksminga muzika ir nuotraukomis į socialinius tinklus sukilnota poezija, Šiaulių rajone pagaminti pseudobaltiški kliedesiai ir vienadienių naujienų vaikymasis.

O, jei jie būtų mūsų pasaulyje! Tuomet tai jau tikrai rinktų politikus, kurie supranta mokslo ir kultūros vertę. Bet va, nerenka. Gal per kitus rinkimus, bet tikriausiai ne. Nes tas elektoratas tamsus ir renka irgi tamsius. Kokie piliečiai, tokie ir vadovai. Atitiko kirvis kotą.

Bet kai pagalvoji: kodėl jie, tie bendrapiliečiai, nemato savo apverktinos padėties ir nebando jos pakeisti? Gal dėl to, kad mūsų pasaulis aukščiau už jų, o iš viršaus viskas, žinoma, gerokai geriau matosi. Bet kažin kodėl jie neateina į mūsų pasaulį? Nes nėra kaip užlipti? Tai kodėl jie nepasistato laiptų ar bent kopėčių iš mokslų ir menų, išsilavinimo ir savišvietos? Vienas kitas juk taip ir daro, vienam kitam net pavyksta, bet daugelis kažkodėl net nesivargina. O juk pas mus čia taip gražu ir įdomu!

Aišku, sutirštinau šitos alegorijos spalvas, bet nepatikėsiu, jei sakysite, kad su tokia nuostata nesate susidūrę. Tai jie, tie kiti, išrenka politikus, kuriems nerūpi svarbiausi gyvenime dalykai ir kurie nenori užtikrinti, kad šitų dalykų apmąstymas būtų gerbiamas ir finansuojamas.

O kaip padaryti, kad atsirastų ir, svarbiausia, ateitų į valdžią geri politikai, kurie supranta humanitarinių mokslų ir kultūros svarbą? Juk tam, atrodo, reikia pokyčio, mažų mažiausiai prilygstančio revoliucijai. Revoliucijai savo ruožtu reikia revoliucionierių.

Bet iš kur jų paimti? Na, ar galima tikėti, jei kokia nors partija žada, kad jiems valdant viskas bus kitaip? Na, tarkime, tamsusis elektoratas dėl kokių nors priežasčių tą partiją išrinktų, ir kas nutiktų? Veikiausiai kaip tame tarybiniame animaciniame filmuke rytietiškos pasakos motyvais, kuriame narsuoliai vienas po kito eina kautis su žmones engiančiu drakonu, jį nudobia, tuomet įžengia į drakono lobių saugyklą ir patys virsta pabaisomis, o išėjęs į balkoną drakono biurokratas paskelbia, kad maištininkas žuvo.

Ką daryti, kad taip nenutiktų? Politikos filosofai, manę, kad demokratija yra geriausia santvarka, tvirtino, kad jos stiprybė – politikų atskaitomybė rinkėjams. Kitaip tariant, kad politikai nedarytų niekų, juos turi prižiūrėti rinkėjai, galintys juos nubausti per kitus rinkimus. Jau juokinga? Bet gal problema ir yra būtent ta, kad mes laukiame stebuklo, dėl kurio eilinio Lietuvos piliečio sąmonė pasikeis ir jis ims galvoti ir elgtis taip, kaip dabar neatrodo įmanoma. Stebuklų, žinia, nebūna, todėl tikėtis jų kvaila ir juokinga.

O jeigu nebelauktume ir patys imtumės keisti kasdienę kultūrinę sąmonę, po truputį ją plėsdami ir gilindami. Taip, šis procesas būtų lėtas, taip, jis užtruktų labai labai ilgai. Bet, mano galva, tai vienintelis įmanomas būdas. Nes, pripažinkime, mes, didžiuma Lietuvos humanitarų, esame gražūs ir įdomūs tik patys sau, nors, tiesą sakant, kartais aš ir tuo abejoju. Labai dažnai mes neįdomūs ir nežinomi net savo kolegoms iš gretimos disciplinos, ką jau kalbėti apie platesnę auditoriją. Ne todėl, kad būtume kažkokie savaime niekingi, bet todėl, kad niekam nieko apie save nepasakojame.

Norite konkrečiau? Lietuvos teatras, atrodo, laikosi visai neblogai, bet jei išėję į gatvę prie Nacionalinio dramos teatro paprašytumėte žmonių išvardinti tris Lietuvos teatrologus, kažin kokio atsakymo sulauktumėte. Pasauliniai universitetų reitingai, kad ir ką apie juos manytume, rodo, kad stipriausias humanitarinis mokslas mūsuose yra lingvistika. Kaip manote, ar žmonės kokioje nors Pakaušpilėje ar net Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose apskritai žino, kas tai yra? Norint sutalpinti žmones, apsilankiusius šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje, Rimanto Kmitos skaičiavimais, reikėtų trijų „Siemens“ arenų. Kaip manote, jei iš žmonių, stovėjusių tos mugės eilėse prie perkamiausių lietuvių autorių autografų, pabandytume iškvosti kokių penkių literatūrologų pavardes, daug peštume? Neadekvatu? Kodėl gi, juk šiemet tos mugės proga pradėta kalbėti apie tai, kad įdomių negrožinės literatūros knygų akivaizdžiai daugėja. Kažin kiek liko laukti pirmo lietuviškų humanitarinių mokslų bestselerio? Jei toks kada nors bus, jį veikiausiai parašys istorikai. Visų pirma dėl to, kad istorija yra sritis, kuria Lietuvos visuomenė domisi lyg savaime (na gerai, dėl įvairiausių, nebūtinai su istorijos mokslu susijusių priežasčių), bet ir patys istorikai vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sėkmingai bando tą domėjimąsi atliepti. Antra vertus, Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ nuotykiai parodė, kad pasitempti dar tikrai yra kur. Istorikai ta proga uoliai vardino kolegų parašytus darbus, kur Vanagaitės temos esą buvo išnarstytos gerokai geriau ir nuosekliau. Ir kuriuos jie skaitė. Bėda ir yra ta, kad jų neskaitė niekas kitas.

Be suminėtų humanitarų, dar yra etnografų, filosofų, menotyrininkų, teologų, kurie kažkur nematomi daro savo darbus. Negali pasakyti, kad neįdomius. Nes dažniausiai nieko negali pasakyti…

Gal viskas ne taip ir liūdna, gal tiesiog aš blogai informuotas. Todėl į šiuos savo pavyzdžius žiūriu kaip į lažybų objektą. O lažybos teisingos tik tada, kai niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų, kitaip jos ne lažybos, o sukčiavimas. Tad jei jau esu pasiruošęs lažintis, tikiuosi, kad esu bent kiek teisus ir galiu klausti: tai visgi kodėl taip yra?

Nes manome, kad nereikia barstyti perlų kiaulėms? Bet kodėl paskui nuoširdžiai norime, kad tos kiaulės spaustų politikus atiduoti mums vis didesnę (ar bent ne mažesnę) dalį savo sumokėtų mokesčių, o politikai tai ir darytų? Atvirai kalbant, negi jūs patys reikalautumėte, kad į valstybės biudžetą sumokėtus jūsų pinigus politikai atiduotų grupei žmonių, kurie užsiima lyg ir gražia bei didinga, bet visiškai nesuprantama veikla? (O, beje, ta nesuprantama veikla jus dar kankino mokykloje.)

Tai kodėl humanitarai nenori kelti visuomenės humanitarinės sąmonės lygio? Galbūt todėl, kad bent jau pradžioje tai reikės daryti kalbant paprastai ir suprantamai, kad būtų aišku žmonėms, nestudijavusiems dešimt metų universitete, o gal ir apskritai nestudijavusiems, kad juos patrauktų ir sudomintų. Tai nėra lengva. Nors išties nežinia, juk daugelis to net nebando daryti.

Mėgstame manyti, kad humanitariniai mokslai ugdo gebėjimą sklandžiai ir aiškiai dėstyti mintis. Teoriškai taip ir turėtų būti. O praktiškai humanitarinėse studijose dažniausiai pramokstame išgirsti mirusiuosius, o ne kalbėti gyviesiems, suprasti, kas rūpėjo kitokią pasaulėžiūrą išpažinusiems žmonėms, bet neišmanyti šiandienio pasaulio problemų, juo labiau neieškoti jų sprendimo. Toks „protėvių kultas“, atskiestas perdėta pagarba savo tyrimų objektui ir jo suprimityvinimo baime, sukuria reikalingas sąlygas humanitarų bendruomenės uždarumui ir visoms iš to plaukiančioms pasekmėms – visuomeniniam įtarumui, nesupratimui, galiausiai, deja, paniekai.

Norint, kad situacija keistųsi, humanitarams paprasčiausiai nebeįmanoma vengti visuomenės ne tik Jaunųjų filologų ar skaitovų konkursų komisijose ir edukaciniuose muziejų užsiėmimuose, bet ir televizijoje, radijuje, portaluose. „Skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku“, kaip moko vienas klasikinis Vakarų kultūros tekstas, nes eiliniai mokesčių mokėtojai ir ministerijos klerkai, ką ir kalbėti apie Pramonininkų konfederacijos vadovus, 200 egzempliorių tiražu išleistų ir didžiuosiuose knygynų tinkluose neparduodamų knygų paprasčiausiai neskaitys. Geriau iš pradžių suprimityvinti, o paskui parodyti, kad viskas yra daug sudėtingiau, nei išdidžiai tarti, kad tam tikram žinojimui pirmiausia reikia subręsti, o jau paskui… Nes to paskui paprasčiausiai nebus ir niekam netaps aišku, kodėl reikia dar vienos monografijos apie Maironį ar Donelaitį, kodėl reikia Aristotelio ir Leibnizo vertimų, kodėl kažkas važiuoja padirbėti į archyvus, kai Aktas jau surastas ir t. t.

Tik išugdyta (nusiteikime, niekas tikrai neatsiras per naktį) eilinio piliečio humanitarinė sąmonė vienintelė gali pakeisti politikų sprendimus ir įtvirtinti humanitarinių mokslų prestižą. Kito būdo tiesiog nėra.

Nors ne. Yra.

Galima ir toliau kiūtoti užsidarius savo kambarėlyje ir slapta nuo pasaulio mėgautis savimi. Tada kiekvienas beldimas į duris skambės kaip Likimas iš Beethoveno simfonijos, atnešantis negandas.

Arba galima savo kambarėlį vadinti Pilėnais. Ir kančias užbaigti gerokai efektingiau!