Skausmo mechanizmai, meilė – o dabar tai jau tikrai, Dievuli

Kanopų nepakračiau, šnipas nenukrito, nors akys kiek išvarvėjo. Bet per „Kino pavasarį“ joms priklauso varvėt. Nors ašaros neišspaudžiau nė sykio – rambėju, ne kitaip. Taigi šįkart savotiškas derinukas, kurį sieja vienaip ar kitaip išveikiamas skausmo mechanizmas. Solipsistinis, uždarantis celėj, atribojantis nuo gyvenamojo pasaulio. Skausmas, kuriuo dalijamasi. Skausmas, kuriuo mėgaujamasi. Skausmas, nuo kurio bėgama. Skausmas, su kuriuo susiduriame. Kurį pergalime. Pasirinkti filmai nėra tobuli, mano akimis. Esti čia ir nuobodulio, ir klišių. Bet tai įdomi medžiaga ne tik skausmo tyrinėjimams. Medžiaga, sujudinusi povandenines vidines sroves.

Pirmas – „Metų atradimams“ priskirtas Pietų Korėjos režisieriaus Shin Dong-seoko filmas „Vienintelis vaikas“. Filmas man buvo įdomus ir kaip svetimos (ne vakarietiškos) kultūros tyrinėjimas – tam pravertė ir fiksuojama erdvė, gedulo tradicijos ar jų nebuvimas ir veikėjų charakteriai. Pristatydama filmą kino kritikė (regis; nepažinau) teigė, kad norėta pavaizduoti visuomenei būdingą gedėjimo solipsizmą – Pietų Korėjos kultūroje nevalia gausiai reikšti emocijų, ypač neigiamų, neduodama laiko išveikti patirtas traumas, mat tai trukdo ekonomikos augimui ir kapitalizmo tikslams. Tai iš tiesų aiškiai matoma filme. Vaiką palaidoję tėvai gauna „premiją“ už didvyriška pripažintą vaiko mirtį. Po pagerbimo ceremonijos susitinka su draugais „atšvęsti“ – fiksuojamas stebėtinas nejautrumas: tikrieji tėvų jausmai niekam neįdomūs, vietoj nuoširdžios atverties ir skausmo išveikos aplinkiniai užsiima šnekalais, domisi gauta pinigų suma… Galiausiai jiems siūloma pamiršti Inčiano žūties aplinkybes – juk „viskas taip gražiai baigėsi“. Išaiškėjus naujoms berniuko mirties aplinkybėms, sociumas stengiasi palaikyti absoliutų status quo. Juk buvo taip „gražu“ – didvyris berniukas ir jo išgelbėtas bendramokslis. Čia imi mąstyti apie visame filme vyniojamą tapetų metaforą. Man tai simbolizavo tam tikrą emocinį paviršutiniškumą, užmarštį, nuogumo baimę (plikos sienos – plikas subjektų vidus), greitai nulupamas senas būvis padengiamas kitu – pageidautina, be jokių netolygumų, jokių pretenzijų į „negražų“, nepridengtą nuogumą. Greta visuomenės ir individo konflikto pagrindinis dėmesys krypsta į praradimo skausmo išgyvenimą. Įdomiai atsiskleidžia vyro ir moters gedėjimo ypatumai. Inčiano mama susitinka su mirusio sūnaus draugu, siūlo jo daiktus taip tarsi siekdama liestis prie buvusios egzistencijos ir ją savitai pratęsti. Tėvas užmezga kontaktą su menamai sūnaus išgelbėtu berniuku, Tikima saviapgaule, mėginimu pakeisti mirusį vaiką kitu, prisidengiant tuo, kad „Inčianas būtų norėjęs broliuko ar sesutės“. Įdomu stebėti, kaip išoriškai skirtingi tėvų gedėjimo būdai ima liestis – per Giheono personažą. Ypač įdomi Inčiano tėvo jausmų raida – nuo uždarumo, mėginimo už(si)gniaužti, atitikti „pavyzdingo piliečio“ programą, net iš sūnaus mirties duoti valstybei naudos (steigia sūnaus vardu pavadintą stipendiją mokykloje – savaime tai kilnus sprendimas, tiesiog filme jis simbolizuoja tam tikrą gedėjimo mechanizmą) iki jausmų protrūkio ir mėginimo nužudyti dėl sūnaus žūties kaltą berniuką. Dėl šitų interpretacinių galimybių ir keliamų problemų filmas, mano akimis, visai neblogas.

„Memuarai apie skausmą“

Tęsiant skausmo dienoraštį būtina paminėti autobiografinio Marguerite Duras romano „Skausmas“ ekranizaciją „Memuarai apie skausmą“. Filmą režisavo Emmanuelis Finkielis, jis priskirtas „Festivalių favoritams“. Ekranizacijos – sunkus ir rizikingas reikalas, ir daugelyje mano matytų knyga lenkia filmą, nors čia ne varžytuvės ir pasirenkamos skirtingos veikos priemonės. Finkielio ekranizaciją savo žiūros registre įrašau prie neblogai pavykusių. Ne, režisierius neaprėpia visų romano epizodų ir rakursų ir pats tai nuoširdžiai pripažįsta – per susitikimą po filmo jis teigė, kad nežinojo, kaip reikėtų tinkamai pavaizduoti iš koncentracijos stovyklos grįžusio rašytojo Robert’o Antelme’o slaugymą ir prikėlimą gyvenimui, todėl šių motyvų atsisakė. Tačiau filmas tikrai turi ką byloti ir be to. Iš šio filmo išsinešu  laukimą, kuris buvo tapęs vyraujančiu dvasios ir kūno fenomenu Antrojo pasaulinio karo metais. Laukimas, kuris naikina ir prikelia. Laukimas, kuris kankina ir kuriuo mėgaujamasi. Laukimas, tapęs vienintele prasme, akstinu išgyventi. Trapi pusiausvyra tarp vilties ir nevilties. Ir skausmas, skausmas, kuris tampa savidestrukcija ir slapta palaima tuo pat metu, kai mėgaujamasi jo nulemtu solipsizmu. Tai skausmas, kuris sieja ir tuo pat metu skiria, nes išgyvenamas vienatinėje subjekto psichikos tikrovėje. Dar įdomiau mąstyti apie autobiografiškumą ir skausmą, maitinantį egocentrišką kūrėjo savastį. Apie aukojimąsi ir savanaudiškumą. Man labai patiko nevienareikšmiški pagrindinės veikėjos jausmai ir subtilus bylojimas – kas būna, kai pagaliau sulauki. Nebūtinai – tradicinis „gyveno ilgai ir laimingai“. Įdomu buvo stebėti režisieriaus pastangas perteikti ir pratęsti Duras kūrybos muzikalumą. Ir patiko aktorių vaidyba, ypač Duras įkūnijusios Mélanie Thierry.

Kad negaučiau kokiu intelektualiniu akmeniu galvon dėl savo nežaboto potraukio tamsybėms, pažiūrėjau ir „laimingos pabaigos“ (bent dalinai) filmą „Dievo kraštas“, kurį režisavo Francis Lee. . Kodėl įstrigo šis „Kritikų pasirinkimui“ priskirtas filmas? Dėl švelnumo ir šiurkštumo mišinio, alkio gyvuonies, nujaučiamų traumų padarinių ir netikėtų jų išveikimų, dėl vienatvių susitikimo, dėl nuostabiai atšiaurios ir kartu gražios gamtos vaizdų. Filme daug fiziologijos (besiėriuojančios avys), tačiau šis kūniškumas labai organiškas, puikiai tinkantis filmo atmosferai. Skausmas čia nujaučiamas, apčiuopiamas, tiesiog įsikūnijęs pagrindiniame personaže – Džone, kuris prarado motiną, konfliktuoja su tėvu ir senele, savo giliai užkištą sielvartą skandindamas alkoholyje ir vienos dienos ar vienos nakties nuotykiuose. Na, bet meilė, meilė, bent jau sako filmo režisierius, labai galingas visokių traumų priešnuodis – kiek šabloniška filmo pabaiga. Bet nesakau, kad nenorėjau. Į niūrų Buividavičiūtės pasaulį įspindo šviesa. Nors ir trumpam.

Laukiau naujo „Tobulų melagių“ režisieriaus Paolo Genovesės filmo „Šventa vieta“. Regis, ir šįkart Genovesės filmas tikrai atitinka jam priskirtą „Festivalių favoritų“ statusą. Na, matau klišių šio režisieriaus filmuose – kad ir šiame: viskas sukasi apie seniai kultūroje reflektuojamą ir artikuliuojamą klausimą, ką žmogus gali padaryti dėl savo troškimų, ir pabaigą (beveik) nuspėjau. Tačiau po „Šventos vietos“ supratau, kad, pasirodo, esu „kliša merga“, nes filmas prikaustė dėmesį, išlaikė intrigą iki pat pabaigos. Didysis klausimas vėl skamba įdomiai. Giriu už minimalistinį sprendimą ir labai pasiteisinusį išorinį statiškumą, nes  susifokusuota į vidinį vyksmą. Genovesės stilius – veikėjų likimai kryžiuojasi į įdomius mazgus. O patys herojai labai margi, iš įvairių visuomenės sluoksnių ir jų poreikiai – skirtingi. Džiaugiuosi, kad ne visų veikėjų likimai sulaukė „laimingos pabaigos“, kad buvo pasisukta įvairiais rakursais. Nors kai ką ir nuspėjau. Tikrai patiko aktorių vaidyba – visi personažai saviti, unikalūs, gana tikroviški. Salau nuo pagrindinio veikėjo, mat kažkaip ėmiau ir prisiminiau Volandą su svita. Kur čia skausmas? Skausmo daug. Nes daug frustracijos. Daug neišsipildymų. Moralinių dilemų. Kėsinimųsi į Kito laisvę būti, idant Aš būčiau kokybiškiau.

Kaip be dokumentikos, kuri šiam „Kino pavasary“ tikrai labai įdomi. Šįkart – Jeano Libono ir Yves’o Hinant’o filmas „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“, priskirtas „Metų atradimams“. Ir tikrai – padėk man, Dievuli. Edvinas Pukšta sako, o aš juo tikiu, kad šiame filme visos situacijos yra absoliučiai autentiškos, nors kai kuo pagedusi, bet jautri savastis ir nenorėtų tikėti. Buvo labai įdomu stebėti charizmatiškosios, ironiškosios belgų teisėjos Anne Gruwez darbą. Ir subtiliai atsiskleidžiančius jos pusiausvyros ir sveiko proto išlaikymo mechanizmus – sarkazmą, šaltus nervus, atsipalaidavimo būdus. Anne klausoma muzika, švelnumas auginamai žiurkytei šiurpiai kontrastavo su darbo realybe. Tikriausiai šito būtinai reikia, norint išlikti tokiam darbe. Ką filme sunkiausia suvirškinti? Menamai neadekvačių religinių patirčių nulemtą vaikžudės motinos istoriją. Kur daugiausia grotesko? Galimo nusikaltėlio palaikų ekshumacijoje ir prostitutės, praktikuojančios BDSM, pasakojime. Labai jautriems gali būti sunku. Bet įdomu – vis dėlto – velniškai.

Pasilieku su minčių srautu. Neapsisprendusi, kuris filmas man buvo tas „pats pats“. Dar kartą giriu dokumentiką – „Terapiją“, „Kanibą“, „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ Manęs dar laukia „Aritmija“, „Floridos projektas“, „Kandeliarija“.

O skaitytojams sakau – tegu padeda jums Dievulis. Kad to skausmo būtų kiek mažiau. Nors šiaip tai skausmas kartais dalykas geras (ir aš čia ne apie BDSM, šypt). Tikras. Grynas. Reiškiantis. Kai įsigudriname jį it kokį aitvarą prijaukinti visokio gėrio tarnystei.