Užkariautojas
Pabundu kitą rytą po šv. Kazimiero kovo saulei siūbtelėjus pro langus, o mano išmanusis telefonas priskaičiavęs 18 laipsnių šalčio. Palėpės celėse nė langų nelikę – viskas aptraukta ledu. Visos dar neišžvejotos aukso ir sidabro žuvys. Ar nesuledėjo lelijos mūsų karalaičio rankoje? Tik Sibire būdavo toks kovas. Dažnai ir balandis. Kitaip tariant, žiemos apstybė. Sugrįžta išnykęs laikas?
Matyt, per daug gyvenime semtasi iš rusų literatūros, kino filmų, muzikos, rusiško stiliaus santykių. Ten, jei kas labai gražu ar labai baisu, būtinai žiemos fone. Šaunios juodbėrių troikos, skraidinančios per pusnis iš laimės dūstančius įsimylėjėlius. Visas pasaulis skęsta sniegynuose, o Pasternakui plevena ir plevena žvakė, susikryžiavę kūnai ir likimai, naktinė liturgija. 1946-ieji. Ne visai laiku, sakytum. O gal kaip tik? Kitą kartą kino filme vis skamba Schuberto „Žiemos kelias“, o jaunas, gražus ir talentingas muzikos studentas lyg koks bomžas nusigeria ir mirtinai susišaldo patvory neištvėręs be gatvės chuligano.
Dėl speigo apmiršta ir sielovada, todėl vidury žiemos apsilankė bičiulis kunigas, prižiūrintis kelias provincijos parapijas. Nuolatos nusikamavęs, neturįs laiko, be džiaugsmo. Bet šįkart jis šnekus, įsijautęs. Cituoja Šventąjį Raštą, aptarinėja knygas ir spektaklius, visas laimingas. Močiutės it angelai nešiojančios jam per pusnis karštus pietus. Klebono mobilusis čirpia ir čirpia. Kažkas užsakinėja mišias, kitam parūpo gavėnios išpažintis ar egzorcisto kontaktai. Darsyk suskambus, kunigo balsas mainosi, rodos, šnabždėtų į ausį pačiai Mergelei Marijai. Anokia staigmena. Nebūtų žiemos metas. Kas jau kas, o kunigai geriausiai žino, ką visa tai reiškia ir kodėl kitaip nebus.
Didysis mistikas ir dvasios mokytojas Thomas Mertonas, pradėjęs šeštąją dešimtį, puolė į glėbį jaunutei medicinos seseriai, slaugiusiai jį po operacijos. Dienoraštyje atsirado įrašas: „Išdrįsau mylėti.“ Taigi jau po visų garsių, milijonus skaitytojų užbūrusių knygų, kuriose pastaras žodis mirga be paliovos. Nors Mertonas, vadintas Getsemanės trapistų vienuolyno poster boy, turėjo privilegiją gyventi atskirai nuo kitų, jį vis tiek varžė regula ir viršininkų kontrolė. Reikėjo vinguriuoti. Slapti pokalbiai telefonu iš vienuolyno raštinės, kai broliai išėję melstis. Laiškeliai. Radus dingstį išvykti į gretimą apskrities miestą, laimės valandos dviese. Mertonui rodysis, kad jiedu tarsi Adomas ir Ieva rojaus sode. Vieną birželio popietę prie šampano taurių įvyks kažin kas ypatinga. Mertonas dienoraštyje neišsidavė, nors yra ir įtarimų, kad tekstas buvo kupiūruotas. Vėliau, kai viskas bus baigta, jis sakys, jog tai vienintelis atvejis šioje istorijoje, dėl kurio jis gailisi. Mylimoji, dienoraštyje vadinama M., siūlė mesti vienuolyną ir gyventi kartu. Jis nesiryžo, nujautė, kad kankintųsi abu, nes greitai pasiilgdavo vienatvės ir ramybės. Atomazgą paspartino Getsemanės abatas, kai kažkas nugirdo įsimylėjėlių pokalbį telefonu ir pranešė kur reikia. Abatas, tirono ir šventojo mišinys, jau ir taip nemėgęs Mertono, ėmėsi griežtų priemonių. Mertonas blaškėsi, pasižadėjo nesusitikinėti su M., vėl slapta skambino ir rašė jai, iš nevilties pasigerdavo. Yra graudus pasakojimas, kaip jis prašęs lankytojų duoti centų long distance skambučiui iš telefono automato. Pasaulinės šlovės sulaukęs rašytojas elgėsi lyg paikas paauglys. Nors yra ir kitokių komentarų. Garsi bardė ir pacifistė Joana Baez, aplankiusi Getsemanę ir supratusi, kas vyksta, pareiškė: meilės apsėstas Mertonas atrodęs jai giliausio žmogiškumo išraiška. Ji dar nežinojo, kad jos baladė „Silver Dagger“ buvo abiejų įsimylėjėlių himnas. Tikrai tinka: Don’t sing love songs, you’ll wake my mother… Beširdė motina, mieganti šalia su durklu rankoje, Mertonui, ko gero, buvo Getsemanės priminimas.
Didelių dramų paskui neįvyks. M., nukamuota bjaurios situacijos, trauksis ir išvyks gyventi į kitą valstiją. Ji laukė sužadėtinio, kariavusio Vietname. Mertonas gaus jos kalėdinį sveikinimą. Jiedu kelis sykius susiskambins. Per vieną pokalbį ji pravirko tiesiai į telefono ragelį. Praėjus lygiai trisdešimčiai mėnesių nuo jų pirmojo susitikimo, Mertonas užkurs po langais laužą ir sudegins M. laiškus. Ramiai žiūrėdamas, kaip didelės liepsnos šoka į rugpjūčio dangų. „Neįtikėtinas kvailumas 1966-aisiais“, – lakoniškai pažymi dienoraštyje. Ir kad tomis dienomis vėl daug meldęsis. Kai buvo tik pati pradžia, jis sakė, kad artėdamas prie M. artėja prie Dievo. Kas dabar ryžtųsi pasakyti, kur yra daugiau tiesos? O jeigu apie nuodėmę, tai kuri didesnė – meilės laiškai ar tas vasaros laužas?
Paslaptinga, absurdiška Mertono mirtis po kelių mėnesių, viešint Tailando sostinėje, liepia nuščiūti ir dar labiau nieko nesuprasti. Buvo žiema, pati advento pusiaukelė. Jis pats niekada nemanė, jog Dievas yra žiaurus despotas, ir mylėdamas M., laužydamas dėl jos savo vienuoliškus įžadus kažin ar laukė dangaus bausmių. Ant standartinio kryžiaus Getsemanės vienuolyno kapinėse Mertonas pagal trapistų tradiciją pavadintas kunigiškų šventimų vardu: Father Louis. Vardas, nuo kurio bėgta ir kurį buvo pavykę užmiršti, galų gale vis tiek pasivijo jį. Dar kartą tiktų ana Joanos Baez daina:
For I’ve been warned, and I’ve decided
To sleep alone all of my life.
Kovo pradžioje dulkiant ir dulkiant sniegeliui, miesto bokštai grimzdo vis gilyn į romų sidabrinį kokteilį. Dar kiek, ir nuo Išganytojo kalvos, tarytum nuo biblinio Taboro, nesimatytų nieko. Gal išskyrus vienintelį jį, jeigu ir toliau viskas čia pagal Evangeliją. Dabar pats laikas jam leistis žemyn ir užimti nesusigaudantį, apdujusį nuo žiemos miestą. Tarsi iš kapo rūsio išėjus pro hospiso duris ar iš apleistos bažnyčios. Prisidengus snaigių sūkuriu, kaip kitąsyk prisidengiama šampano purslais. Kad savo ranka surašytų, o paskui paleistų dūmais varganą vienuolišką romaną. Ir ne tik tai.
