Trys eilėraščiai

 

Spausdinami eilėraščiai atitinkamai paimti iš rinkinių „Buenos Airių įkarštis“ (El fervor de Buenos Aires, 1923), „Kitas, tas pats“ (El otro, el mismo, 1964) ir „Liaupsė tamsai“ (Elogio de la sombra, 1969).

 

Tavoji nebūtis

 

Man reikės pakelti šį milžiną gyvenimą,

kuris tebėra tavo veidrodis:

kas rytą man reikės jį atkurti.

Nuo tada, kai išėjai,

tiek daug vietų virto tuščiom

ir beprasmėm, nelyg

šviesos dieną.

Vakarus, kurie buvo tavo atvaizdo niša,

dainas, kuriose visad laukei manęs,

žodžius, kurie buvo tuomet išsakyti,

turėsiu sunaikinti savo rankom.

Kokioj tuštumoj privalau slėpti savo sielą,

kad neregėčiau tavo nebūties,

kuri lyg siaubinga saulė be saulėlydžių

žėri grasi ir negailestinga?

Tavo nebūtis apjuosia mane

kaip virvė gerklę,

kaip jūra, kurioj paskęsti.

 

 

Kažkas

 

Žmogus, išvargintas laiko,

žmogus, nelaukiąs net mirties

(mirties įrodymai tėra statistika

ir kiekvienas rizikuoja

tapti pirmu nemirtinguoju),

žmogus, išmokęs dėkoti

už kuklią kasdienę išmaldą:

miegą, rutiną, vandens skonį,

vieną netikėtą etimologiją,

lotyniškas arba saksoniškas eiles,

prisiminimą moters, kuri jį paliko

prieš šitiek metų,

kurią šiandien jis prisimena jau be kartėlio,

žmogus, suvokiąs, jog dabartis

yra ir ateitis, ir užmarštis,

žmogus, kuris išdavė

ir buvo išduotas,

gali eidamas gatve staiga pajusti

paslaptingą palaimą,

kylančią ne iš vilties,

o iš pirmykščio nekaltumo,

iš savų šaknų arba iš išsklaidyto dievo.

 

Jis supranta, kad geriau nesigilinti,

nes esti priežasčių, baisesnių už tigrus,

kurios parodys,

kad nedalia yra jo pareiga,

bet jis nuolankiai priima

šią laimę, šį blyksnį.

 

Galbūt mirty, kai dulkė

bus dulkė, mes amžiams būsim

ši neišraizgoma šaknis,

iš kurios visada augs

ramus ar kraupus

mūsų vienišas dangus ar pragaras.

 

 

Liaupsė tamsai

 

Senatvė (taip ją vadina kiti)

galbūt yra mūsų laimės metas.

Žvėris jau numiręs arba beveik miręs.

Lieka žmogus ir jo siela.

Gyvenu tarp vaizdinių – ryškių arba miglotų,

kurie dar netapę tamsa.

Buenos Airės,

anksčiau sudraskytos į priemiesčius

ligi pat bekraštės lygumos,

vėl pavirto į Rekoletą, Retirą,

vivingrias gatves aplink Onsė aikštę

ir trapias senas vilas,

kurios vis dar vadinas Pietūs.

Pasauly, man visad rodės, yra per daug daiktų;

Demokritas Abderietis išdūrė sau akis, kad atsiduotų minčiai;

laikas tapo mano Demokritu.

Mano sutemos lėtos, neskausmingos,

slenka nuožulniu šlaitu

ir panašios į amžinybę.

Draugų veidai suvytę,

moterys – tos pačios, kokios buvo kadais,

kavinės už kampo tikriausiai kitos,

knygų puslapiuos – nė raidės.

Ką nors gal gąsdina tokie dalykai,

bet man tai – švelnumas ir sugrįžimas.

Iš visų pasaulyje buvusių ir esančių tekstų

aš įstengiu perskaityt tik nedaugelį:

vien tik tai, ką skaitau iš atminties,

skaitydamas ir pakeisdamas.

Iš Pietų, Vakarų, iš Šiaurės ir iš Rytų

susibėga keliai, vesdami mane

į slėpiningą vidurį.

Šitie keliai – aidai ir pėdsakai,

moterys, vyrai, agonijos, prisikėlimai,

naktys ir dienos,

būdravimai ir sapnai,

kiekviena ligi smulkmenos išgyventa praeitis

ir visa pasaulio praeitis, –

tvirtas danų kardas, persų mėnuo,

mirusiųjų darbai,

abipusė meilė, žodžiai,

Emersonas, sniegas ir tiek dar visko!

Dabar galiu juos užmiršti. Einu link savo vidurio,

į galutinę lygtį ir raktą,

į veidrodį.

Greit sužinosiu, kas esu.

 

Iš: Jorge Luis Borges. Obras completas I–IV. Buenos Aires: Emecé Editores S. A., 2004

Vertė Lanis Breilis