Tautinės mažumos XX a. Lietuvos istorijos verpetuose
Šių metų vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje kalbinau du istorikus – dr. Tomaszą Błaszczaką iš Lenkijos ir dr. Yves’ą Plasseraud iš Prancūzijos – apie tautinių mažumų (lenkų, žydų ir baltarusių) vaidmenį XX a. Lietuvos valstybingumo kūrimo ir netekties procesuose. Pokalbį pavadinome „Tautinės mažumos XX a. Lietuvos istorijos verpetuose“, ketindami paliesti ne tik teigiamus lietuvių ir šių tautų politinio ar pilietinio bendradarbiavimo momentus, bet ir probleminius jų santykių epizodus.
Pokalbio idėja gimė valstybingumo šimtmečio renginių karuselėje pasigedus ir nelietuviškų šios šventės aspektų. Juk nepriklausoma Lietuva atsirado istoriškai daugiataučiame regione, o jos valstybingumo kūrimo lopšyje, Vilniuje, XX a. pradžioje lietuviai sudarė nedidelę gyventojų mažumą. Kuriant naują Lietuvą, dalyvavo ne vien lietuviai, bet ir žydai, baltarusiai, o kartais ir vienas kitas lenkas (prisiminkime Stanislovą Narutavičių ar Mykolą Römerį). Taigi, susikūrusi Lietuva nebuvo vien lietuvių valstybė. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis (be Klaipėdos ir Vilniaus), joje gyveno 84 proc. lietuvių, 7,6 proc. žydų ir 3,3 proc. lenkų.
Pokalbio pradžioje greitai išryškėjo sutarimas, kad baltarusių ir žydų atėjimas į Lietuvos Tarybą 1918 m. lapkritį ir gruodį naujai Lietuvos valstybei suteikė daugiau legitimumo ir politinės gyventojų paramos. Diskutavome, kodėl gi žydai ir baltarusiai į Tarybos gretas įsitraukė gana vėlai (juk buvo kviečiami dar 1917 m. rudenį). Abiejų pokalbio svečių nuomone, nei žydams, nei baltarusiams iš pradžių „etninės Lietuvos“ idėja nebuvo patraukli, nes ji siūlė suskaldyti jų tautų gyvenamą regioną į atskiras dalis.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje žydai ir baltarusiai (taip pat kai kurie lietuviai ir lenkai) siūlė atkurti daugiatautę LDK valstybę (turiu omeny 1915 m. gruodį keturiomis kalbomis paskelbtą LDK konfederacijos universalą). Tačiau lietuviams ši idėja nebuvo patraukli ir jie atkakliai siekė Lietuvos etninėse ribose, aiškiai suvokdami, kad tokioje LDK valstybėje, kuri beveik būtų sutapusi su vokiečių Oberosto teritorija, jie būtų likę tik mažuma. O baltarusiai nuo 1918 m. kovo jau turėjo savo valstybę – Baltarusijos Liaudies Respubliką, todėl nematė jokio reikalo dėtis prie lietuvių. Negana to – abi naujai paskelbtos valstybės Vilnių priskyrė sau. Na, o lenkai irgi nematė reikalo dėtis prie Tarybos (nors buvo pakviesti), nes nepriklausomoje Lenkijoje, taip pat tarp Lietuvos lenkų, dominavo Romano Dmowskio nacionalinių demokratų remiama didelės Lenkijos vizija. Jų manymu, Vilnius turėjo būti integrali Lenkijos valstybės dalis, nes jis buvo lenkų civilizacijos lopšys.
Tai kaipgi nutiko, kad žydai ir baltarusiai vis dėlto nusprendė prisidėti prie Tarybos? Diskusijoje teigiau, kad jų sprendimai jungtis buvo labiau pragmatiški, o ne „ideologiniai“, nes, Vokietijai 1918 m. lapkričio pradžioje pralaimėjus karą ir prasidėjus vokiečių armijos atsitraukimui, Raudonoji armija patraukė į visą buvusios Rusijos imperijos šiaurės vakarų regioną. Gruodžio 3 d. ji užėmė Minską, žlugo baltarusių Rada. Tikėdamiesi, kad paremti lietuviai suteiks bent autonomiją, baltarusiai sutiko prisidėti prie Tarybos. Sionistų pastangomis žydai, bijodami likti visiškai izoliuoti mieste, irgi sutiko prisidėti. Žydų bundistų siūloma parama sovietams daliai žydų nebuvo patraukli. Na, o dėtis prie Lenkijos žydai nenorėjo dėl vis labiau įsigalinčio lenkų antisemitizmo (šio kulminacija tapo 1919 m. pavasarį Piłsudskio legionierių surengti pogromai Vilniuje ir Pinske).
Pašnekovai priminė, kad, prisidėję prie lietuvių, ir žydai, ir baltarusiai su ginklais rankose kovojo naujai sukurtos Lietuvos kariuomenės gretose. Nors 1-ajam baltarusių pulkui taip ir nepavyko atsilaikyti prieš Lenkijos kariuomenę Gardine 1919 m. balandį (lenkai pulką nuginklavo, karininkus įkalino ar išvaikė, o eilinius kareivius katalikus prijungė prie savo kariuomenės), daug baltarusių ir žydų Lietuvoje stojo savanoriais. Kalbėjomės apie mūsų visuomenei dar mažai žinomus faktus, kad 1919–1923 m. Lietuvos kariuomenėje iš viso tarnavo apie 3 000 žydų. Iš jų apie 500 buvo savanoriai, apie 60 žuvo nepriklausomybės kovose ir virš 20 buvo apdovanoti. Žydai buvo vienintelė tautinė Lietuvos mažuma, tarpukariu sukūrusi savo karo veteranų organizaciją Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungą, kuri visame krašte turėjo virš 30 skyrių ir net leido savo laikraštį.
Todėl nenustebino ir pacituota ištrauka iš tarpukario istoriko Petro Rusecko knygos „Savanorių žygiai“, kurioje savanoris žydas Icikas Mejeris Šneideris iš Nemakščių rašė: „Gimiau 1900 m. Nemakščių miestelyje. Kariuomenėn įstojau niekieno neraginamas. Mano stojimui buvo kiek priešingas tėvas, nes jis buvo grįžęs iš Didžiojo karo. Jis man papasakojo daug baisenybių iš kareivių gyvenimo karo metu. Bet tas jo pasakojimas manęs neatgrasė. Prieš stodamas savanoriu dar buvau nuvykęs pasitarti pas pažįstamą ūkininką Domą Juškį. „Stok, bičiuli, – sako man Juškys, – juk pats žinai, kad mano du sūnūs tarnauja savanoriais.“ Stojimui pritarė ir jo žmona… Iš Juškio pas tėvus taip ir negrįžau, nuvykau į Tauragę, kur mane užrašė į savanorius… Pasijutau tikru kareiviu, pasiryžusiu ginti savo gimtąjį kraštą Lietuvą.“
Diskusijos metu nemažai dėmesio skyrėme ir valstybės kūrimo laikotarpiu itin problemiškiems lietuvių ir lenkų santykiams. Lenkijos visuomenė 1919 m. balandį Piłsudskio įžengimą į Vilnių pasveikino ne vien kaip istorinę pergalę prieš bolševikus, bet ir kaip broliškos unijos su Lietuva atnaujinimo preliudiją. Lenkai didžiavosi atėję į pagalbą „broliams lietuviams“. Taip ir tikėjosi būti jų sutikti. Kaune į šitą įvykį žiūrėta priešiškai, kaip į naujo okupanto atėjimą. Svarstėme, kokiu būdu lenkams susiformavo neigiamas lietuvių tautinio judėjimo ir tautinės valstybės įvaizdis. Buvo išsakyta nuomonė, kad tokiam priešiškam požiūriui įtakos turėjo ir gana naivus bei romantizuotas jų požiūris į lietuvius, suformuotas ankstyvųjų lenkų romantikų (Adomo Mickevičiaus, Józefo Ignacy Kraszewskio, Henryko Sienkiewicziaus ir kitų). Susidūrę su lietuvių, visai nesižavinčių bendru romantizuotu LDK palikimu, politiniais reikalavimais, jie, anot lenkų istoriko Krzysztofo Buchowskio, į lietuvių judėjimą negalėjo žiūrėti niekaip kitaip kaip į tam tikrą „brolišką“ nesusipratimą, o blogiausiu atveju – kaip į provokišką ar prosovietinį lietuvių sąmokslą prieš lenkus. Galimybę susitarti galutinai palaidojo 1919 m. rugpjūtį su Piłsudskio pritarimu Kaune surengtas nesėkmingas POW (peoviakų) bandymas pakeisti Lietuvos vyriausybę.
Be abejonės, santykius blogino ir pačių lietuvių elgesys. Juk paaiškėjo, kad lenkų ir bolševikų karo (1919–1921) metu Lietuva pabandė užimti ir tas teritorijas, kurios etniškai nebuvo lietuviškos ir net nepriklausė Lietuvai pagal jos ir Sovietų Sąjungos sudarytą 1920 m. taikos sutartį (turiu omenyje Augustavą ir Suvalkus). Tautinių valstybių kūrimo procese jos naudojosi ne tik nacionalizmo padiktuotomis ideologinėmis programomis, bet ir pragmatiškais karinės jėgos argumentais.
Rašydamas apie lietuvių ir žydų santykius tarpukario metais, Česlovas Laurinavičius yra išsakęs mintį, kad kuriantis Lietuvos valstybei žydai iš esmės turėjo du interesus: kad Lietuva nepriklausytų Lenkijai ir kad jiems lietuviai garantuotų jų teises bei nereikalautų, jog jie integruotųsi į žemesnės civilizacijos lietuvių kultūrą. Jo išvada buvo ta, kad žydai ir lietuviai sugebėjo pasiekti tik politinę sąjungą, o pilietinė abiejų tautų konsolidacija tarpukario Lietuvoje neįvyko. Diskutavome, ar reikėtų pritarti tokiam požiūriui į žydų ir lietuvių santykius tarpukariu. Kas buvo žydams tarpukario Lietuva? Plasseraud nuomone, šis požiūris per daug pesimistiškas, nes tarpukariu vis dėlto vyko, kad ir nedidelio masto, žydų kultūrinė ir kalbinė integracija į lietuvių visuomenę. Ypač į ją buvo linkęs pasaulietinis žydų elitas Kaune. Liudas Truska yra rašęs, kad kiekvienais metais vis daugiau žydų moksleivių rinkosi valstybines (lietuviškąsias) gimnazijas. Nemažai žydų studentų studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Vis dėlto reikia pripažinti, kad didžioji Lietuvos žydų dalis buvo religingi ortodoksai ir gyveno „paralelinį gyvenimą“ šalia lietuvių visuomenės, net nemėgindami į ją kultūriškai integruotis. Kalbant apskritai, lietuvių kultūra, kuri iš esmės buvo visai neseniai susiformavusi ir savo prigimtimi tautiška, žydų daugumai susidomėjimo nekėlė. Tačiau juos domino dalyvavimas politiniame šalies gyvenime. Žydų partijos aktyviai dalyvaudavo Seimo rinkimuose, nors juose ir negaudavo daug balsų.
Kas gi nutiko Lietuvos žydų tautinei personalinei autonomijai, kurią jiems Lietuva garantavo 1919 m.? Iki šiol net žydų istorikai kalba apie litvakų „aukso amžių“ tarpukario Lietuvoje. Vis dėlto istorikai neturi itin vieningos nuomonės šiuo klausimu. Štai tautinių mažumų statusą Baltijos šalyse tyrinėjęs Jarosławas Sozańskis mano, kad tautinė autonomija Lietuvoje gyvavo tik Klaipėdos krašte. Tačiau daugelis kitų, regis, sutinka (Saulius Sužiedėlis, Dovas Levinas, Ezra Mendelsohnas, Šarūnas Liekis), kad žydai iš tiesų turėjo personalinę autonomiją, gyvavusią iki 1924–1926 m., o po to – gana plačias tikėjimo, švietimo ir kultūrinio gyvenimo teises. Paradoksalu tai, kad 1924–1926 m. panaikinus Žydų reikalų ministeriją ir kitas pasaulietines žydams atstovavusias organizacijas ši kultūrinė autonomija gyvavo ir toliau, valstybei finansuojant žydų mokyklas ir religines bendruomenes tiesiogiai.
Kokios buvo svarbiausios personalinės žydų autonomijos žlugimo priežastys? Diskusijos dalyviai sutiko, kad esmingiausiai valstybės politiką žydų atžvilgiu pakeitė dešinysis posūkis valstybės gyvenime: iš pradžių krikščionių demokratų valdžios, o paskui tautininkų režimo įsigalėjimas. Tačiau buvo dar viena svarbi priežastis, apie kurią mūsų istorikai mažai žino, – tai vidinis Lietuvos žydijos konfliktas tarp religingų žydų (jų interesams atstovavo rabinai ir organizacijos „Agudath“ nariai) ir pasauliečių (daugiausia sionistų ir folkistų). 1923 m. Lietuvos žydų bendruomenę sudrebino Kauno teisėjo Bernardo Friedmano paskyrimas žydų reikalų ministru, prieš tai sukilo beveik visa Lietuvos pasaulietinė žydija. Šis skilimas prisidėjo prie personalinės autonomijos likvidavimo.
Smetonos režimas palaikė kur kas geresnius santykius su religingais žydais nei su jų oponentais. Vis dėlto tarpukariu Smetona ir jo valdžios aparatas gana nuosekliai kovojo su visuomenėje pamažu kylančia antisemitizmo banga. Štai Liudas Truska primena, kad teismai, karo komendantai ir policija griežtai baudė antižydiškų išpuolių dalyvius – mušeikas ir langų daužytojus. Pavyzdžiui, dvylika Kauno Vilijampolės gyventojų, 1929 m. rugpjūčio pradžioje naktį gatvėje mušusių praeivius žydus, buvo taip nubausti: 1 – kalėti 9 mėnesius, 7 – po 4 mėnesius, o 4 – po 2 mėnesius ir 20 dienų.
Diskusija turėjo baigtis klausimo, kaip Antrasis pasaulinis karas paveikė tautų santykius Lietuvoje, aptarimu. Tačiau dėl laiko stokos buvo pasidalinta tik apibendrinimu, kad šis karas beveik sugriovė tai, kas buvo sukurta nepriklausomybės kūrimo ir tarpukario metais. Ryškiausi to pavyzdžiai yra lenkų pabėgėlių krizė Lietuvoje 1939–1940 m., kai Smetonos valdžia, bandydama sulietuvinti naujai atgautą Vilniaus kraštą, nesuteikė pilietinių teisių maždaug 150 000 vadinamųjų lenkų ateivių. 1941 m. birželio sukilimo metu kai kurie lietuvių sukilėlių būriai dalyvavo žydų žudynėse, o vėliau lietuvių policijos batalionai (10 iš 26) talkino naciams vykdant Holokaustą. 1943–1944 m. Rytų Lietuvoje vyko nuožmus karas tarp nacių, jiems pavaldžios lietuvių policijos bei lenkų, žydų ir raudonųjų partizanų. Kitas gana tragiškas jau pokario epizodas buvo maždaug 160 000 Lietuvos lenkų iškeldinimas (LSSR valdžia jį pavadino „evakuacija“) į socialistinę Lenkiją.
Baigiamasis diskusijos akcentas buvo tas, kad tautų susitaikymo ir karo meto traumų įveikos procesai yra sunkiai įmanomi be atviros diskusijos apie lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų santykių istoriją. Nors jie smarkiai pasistūmėjo į priekį, istorikams ir visuomenei yra svarbu ir toliau dalyvauti tokioje diskusijoje kuriant pilietinę Lietuvos visuomenę.
