Sventa

 

Vienos kelionės apybraiža

Skiriu tėvų atminimui

 

Vnukovo oro uostas – mažiausias Maskvoje, veik kamerinis, ir nusileidęs jame šeštadienį vienuoliktą vakaro tikrai nelauki nei sumaišties, nei stumdymosi. Žymos pase, lagaminas, viskas spėriai.

– Iš kur?

– Iš Vilniaus.

– Ką vežame?

Nieko ypatingo: knygos, sūris. Produktų įvežimo normų tu nepažeidei – gali eiti toliau.

Tačiau būtent čia, prie išėjimo, tavęs laukia netikėtumas: vyrai, tiršta minia vyrų. Tiek žmonių gali pasitikti, tarkim, reisą iš Tbilisio, bet ne, nepanašūs jie į gruzinus… Kaip bebūtų keista, niekas nesikabinėja: „Taksi, taksi iki miesto, nebrangiai“, nepaisant minios, čia nepaprastai ramu.

Skiniesi kelią per minią, o ta neretėja, žmonės nei pasitraukia, nei kliudo eiti – stovi. Drūti vidutinio amžiaus vyrukai, bebarzdžiai, tamsiais paltais ir striukėm, – jie tartum tavęs nemato. Pervažiuosi jiems per kojas lagamino ratukais – nestaugs, nelįs su pamokymais. Rodos, gali juos žnaibyti, gnaibyti, durstyti – jie nepajudės iš vietos. Nesuvokiama, tamsi jėga iš sapno: kas jie, kur išsiruošė – į piligrimystę, į chadžą? Pala, pala, tuoj išsiaiškinsime: kur apsauga, kur policija?

Pagaliau prasibrovęs prie stiklinių durų randi jas uždarytas – ten, gatvėje, irgi minia, bet kitokia – įvairialypė, įvairialytė. Duris saugo policininkas, jo rankoje kažin koks indas. Viešpatie, čia dar kas? Kaip pavėluotai tu viską supranti – juk tai lampada amžinajai ugniai! Didžiojo šeštadienio vakaras¹, žmonės nekantraudami laukia, tuoj tuoj atskris ji, palaimintoji.

– Specialiuoju reisu, iš Tel Avivo. Laukiame lėktuvo.

„Rak ze chaser lanu“ – to tik mums betrūko – štai ir viskas, ką tu žinai iš hebrajų kalbos.

Po valandos ar dviejų nusileis lėktuvas, vadovybė filmuojant televizijos kameroms ugnį paskirstys tarp vyriškių, ir šie kitose, mažesnėse, lampadose ją išvežios po Maskvą, Pamaskvę ir kitas kaimynines sritis. Tik tada į oro uostą įleis visus laukiančius. Reportažą rasti nesunku: žmonės į Vnukovą suvažiuoja iš įvairių vietų: „Jau šešti metai čia atvažiuojame“, „Tikime tauta, šalimi.“

Nieko, nieko, be panikos. Policininkas laisva ranka rodo ženklą:

– Prie išėjimo veikia trečios durys.

Ir tau vėl tenka brautis per minią, velkant iš paskos lagaminą. Taip baigiasi kelionė į Lietuvą.

 

– Ką jaučiate būdamas šioje vietoje? – angliškai teiraujasi mergina, Zarasų laikraščio korespondentė. Ji vienintelė iš atėjusių į susitikimą su tavimi ir tavo vertėju bei leidėju Tomu nesupranta rusiškai.

– Zarasai man net ne vieta, o laikas, – neieškodamas žodžio kišenėje priduri: – Paradise lost, prarastasis rojus.

Mergina suklūsta: draugas ilgisi TSRS? – O, ne! Tik tų laikų, kai buvo gyvi tėvai.

– Nejaugi jūs pirmą kartą laisvoje Lietuvoje?

Laisvoje – taip. Malonu nesijausti okupantu. Pasivaikščiojai po Vilnių, viskas patiko, bet širdis traukė čia. Dairaisi aplinkui: nauja biblioteka prie ežero (visas miestelis ant jo kranto), restoranas iš 8-ojo dešimtmečio pradžios, su kolonomis, neveikiantis (ten valgydavo kompleksinius pietus), bažnyčia. Paminklo ginkluotai merginai (Melnikaitei) lyg nebuvę. Ir gamta, kaip dažniausiai tokiuose miesteliuose, mielesnė nei tai, ką pastatė žmonės.

– O kas kliudė apsilankyti anksčiau?

Atsakyti nėra ką, tik pečiais gūžtelti. Tėvas beveik prieš 40 metų rašė iš Zarasų: „Čia tylu, ramu, nei konfliktų, nei įžeidinėjimų. Ir namuose, ir mieste, kur dabar žmonių nedaug, tikriausiai todėl su manimi mandagūs net pašte. Ir pats kartais jautiesi ne trečiarūšiu maskviečiu su išpampusia sąžine, ir pasaulį matai kitaip – jauti jo veriantį šaižumą.“

O štai ir tavo paties 15 metų senumo dienoraščio įrašas: „Noriu į Zarasus, kur praleidau tiek laiko – kiekvieną vasarą, keletą metų iš eilės. O važinėju tai ten, tai šen, tik ne į Zarasus. Tai turbūt ir reiškia – gyventi ne savo gyvenimą.“

Čia vėjuota, švaru – smėlingas dirvožemis, o ir vietiniai linkę puoselėti švarą. Bet žmonių nesimato, tartum dykumoje.

– Erdvu, – šypsosi mergina korespondentė.

Taip. Jūs atsisveikinate:

– Atvažiuokite vasarą, su kompanija.

Būtų neblogai. Bet iš tų, su kuriais važinėdavote į Zarasus, vienas – San Fransiske, kitas – Amsterdame, su kai kuo teko susipykti, o keli žmonės, taip pat ir tėvai su seserim, mirę. Ir tu išsiruoši į pusiasalį, jis vos už dviejų kilometrų nuo čia, kelią tu pameni – navigacija ar kiti palydovai tau nereikalingi.

 

„Čia buvo namas…“² – dviaukštis, mūrinis. Nė pėdsako neliko – lyg nušluota. Po šeimininkų mirties (apie kurią tu žinojai) vaikai dalinosi palikimą, pardavė namą – pirkėjams jis nepatiko, ir jie jį sunaikino, su visais priestatais sulygino su žeme. Ketino pastatyti kažką savo, bet tikriausiai pritrūko pinigų. Taip papasakos kaimynai, jie net truputį atsimena jūsų šeimą.

Keista, tvirtas juk buvo namas. Su didžiuliu balkonu, į kurį išnešdavo pietų stalą. „Tai štai su kuo turime garbės bendrauti…“ – neišraiškingai ištarė mama: svečias, jūsų kaimynas, stebėtinai primenantis Sergejų Rachmaninovą, irgi maskvietis, begeriant arbatą pasiskelbė esąs savo instituto partorgas. Mama, kitaip nei tėvas, buvo tylenė, bet kartais sugebėdavo leptelėti ką ne vietoj, pro šalį. Ji čia būdavo tik liepą ir rugpjūtį, tėvas važinėdavo atsipūsti bet kuriuo metu. Vasarą gyvendavo palėpėje, o žiemą – maždaug ten, kur dabar stovi tu. „Ir štai, žiūrėk, purpt – išplasnoja paukštis / Pro tuštumą anų laikų langų…“³

Eilės eilėmis, o išnykę namai tave trikdo. Kas galėtų pagalvoti, kad akmenys tokie neilgaamžiai.

Taigi, namo nebėra – ką gi, liūdna, bet ne daugiau, būna ir baisesnių dalykų, ir tu ne Nabokovas, ne Proustas. Pasivaikščiok pušų paunksnėje po minkštą samanų kilimą, prieik prie vandens, patikrink, ar vietoje meldynai – kas jau kas, o jie čia, niekur nedingo. Prisimeni: 1978-ieji, rugpjūtis, – vadinasi, tau greit sukaks penkiolika. Su Charitoša, klasioku, draugeliu visam gyvenimui, nuleidote į vandenį „Delfiną“, klijuotą perklijuotą VDR gamybos jachtą (tada dar žmonės taisydavo daiktus), iš šonų du švertai – sumažina dreifavimą, taip paprasčiau nenukrypti nuo kurso, neapvirsti. Judu išplaukiate į kruizą Zarasų ežeru – tu prie stakselio, Charitoša atsakingas už grotą ir vairą. Aštrus beidevindas – pasiruošk krenuoti! „Sudie, miela mamele, sudie, gražuole mano, / Į Baltijos laivyną jūreiviu išeinu.“ Bet jums atplyšo švertas, ir niekaip nesiseka palikti užutėkio, bangos vis nuneša prie kranto. Tėvas stebi judu nuo liepto, jis jau keliskart lindo į šaltą vandenį, kad išstumtų valtį iš tų meldynų. Stop. Charitošai gimsta idėja: „Neblogai būtų gauti epoksidkės švertui priklijuoti, kad jį kur Neptūnas…“ – „Ak, epoksidkės!..“ Iki pusės stovėdamas vandeny, tėvas rėžia ilgą kalbą. „Šikniai“, – šilčiausias žodelis iš tų, kuriuos jis mums parinko.

Epoksidkė tampa bendriniu daiktavardžiu netikusioms idėjoms įvardinti, o savo valtį tu dar pamatysi – kino juostoje, kai pradėsi rūšiuoti archyvą. 7-ojo dešimtmečio pradžia, prie „Delfino“ pritvirtintas motoras, stiebas pašalintas, tėvas vairagalyje, mama vandens slidėmis čiuožia Okos paviršiumi. Po tėvo mirties tu tapai impulsyvus, veiklus, o dabar atėjo laikas prisiimti ir kitų įsipareigojimų: rėminti nuotraukas, tvarkyti archyvą.

O čia būta pirtelės, apirusios, medinės. Prausdavomės šeštadienį, o penktadienį tampydavome iš ežero vandenį, ruošdavome malkas. „Gerai padirbėjome“, – būdamas dešimties, sakydavai tu Juozui, aukštam, liesam šeimininkui didelėmis, labai stipriomis ir juodomis nuo darbo rankomis, – tau knietėjo jam įsiteikti. „Na jo, davėm prasišikti“, – svajingai atsakydavo jis. Šeimininkas rūkydavo cigaretes be filtro: susvilusio degtuko kvapas iš arti ir visa kita – jei panorėtum, prisimintum ir nuotykius pirtyje, tačiau tai kelionės apybraiža, o ne „Amarkordas“.

Ir štai – nei namo, nei pirtelės, ir net lieptą pakeitė į kažin kokį neskoningai fundamentalų daiktą. Žiūrėk, neįstrik čia, pusiasalyje, imk su savimi Tomą ir varykit prie Sventos, bet pirma – į girią.

Miela bibliotekininkė nupiešė detalų planą: plentu link Degučių, posūkis į Dusetas, vėliau, po antros autobusų stotelės, žvalgykitės rodyklės. „8 000 žydų, vokiečių fašistų sušaudytų 1941 metų rugpjūčio 26 dieną, žūties vieta.“ Žodis „žydai“ obeliske atrodė neįmanomai drąsus, tavo jaunystės laikais šis žodis buvo vartojamas tik ypatingais atvejais – juk nevadinsi jų tarybiniais piliečiais. Kairėje ir dešinėje – užžėlęs griovys, 200 000 Lietuvos žydų guli tokiuose grioviuose.

Desovietizacija palietė ir paminklą: rusišką užrašą panaikino. Ar tai teisinga? – ne tau spręsti, tu jį išsaugotum. Dabar užrašai du – jidiš ir lietuviškas. „Šioje vietoje žudikai naciai ir jų parankiniai žvėriškai nužudė 8 000 žydų – vaikų, moterų ir vyrų. Šventas nekaltų aukų atminimas“ – jidiš. Lietuviškame variante prie kolaborantų pridurta – „iš vietinių“.

Buvo ir tų, kurie gelbėjo. Ir tokių, kurie pirma šaudė, o paskui gelbėjo, ir net atvirkščiai – tuo sunku patikėti, tačiau būdavo ir taip.

Tvarka čia palaikoma pavyzdinė: tvora, dailus apvadas, ant obelisko – Dovydo žvaigždė, ant postamento – žvakės, Izraelio vėliavos, akmenukai, kažkas atnešė nediduką savo darbo kryžių. To čia anksčiau irgi nėra buvę.

– Kentėti, gedėti, apraudoti, – sako Tomas, – lietuvių dalia.

Visi čia žino anekdotą apie tai, kad paskutinė žmona turi būti lietuvė: bus kam kapelį prižiūrėti. Ne, tai ne „moterys, žemelei giminingos, / kurių kiekvienas žingsnis – aimana“⁴, atvirkščiai – buitinės išeities iš bet kokios, juodžiausios gyvenimo situacijos paieškos.

Pakeliui į viešbutėlį prisimenu nediduką niūrų gal šešiasdešimties metų senį „iš vietinių“, kažkiek metų praleidusį ir lageryje, pajuodusiu nuo girtavimo veidu, šaltkalvį ar elektriką, važinėjusį motociklu su priekaba: „Lenkus – šaudyti. Ruskius – šaudyti. Žydus… – jis pakeldavo akis į tėvą, – kas antrą.“

Dabar jam to neatleistų, o tada, nors ir neapsalę, kantriai kentėdavome: mes juk okupantai. „Žydai“ – kito žodžio lietuviai neturi. Tas senis taip pat manė esąs auka – nesvarbu, iš kokios pusės bežiūrėtų. Jiems, miško broliams, ligi pat 6-ojo dešimtmečio vidurio „Laisvoji Europa“ siųsdavusi raminančius pranešimus: laikykitės, broliai, nedaug teliko, greitai vėl pasaulinis karas.

 

 

 

Prie Sventos anais laikais išvažiuodavome visai dienai – su pledais ir valgiais, su knygomis, alaviniais puodukais mėlynėms, krepšiais grybams, su tinklinio kamuoliu, ir mašina buvo tokia, kad pro skyles grindyse buvo matyti asfaltas, ir greičių dėžė, žinoma, buvo mechaninė. Pamenu, kaip jau vėliau išjuokėme mamą, grįžusią iš Amerikos ir pranešusią, kad mašinos dabar neturi sankabos pedalo, – ar išprotėjai, to gi būt negali! – ir ji sutiko: jūs geriau žinote. Ir kaip dabar su tėvu norėtųsi pasidalinti paprastu džiaugsmu – automobilio, tegu ir išsinuomoto, tobulumu. Kelio gali nesiteirauti – jį rodo navigatorius. Jis siūlo „Sventes ezers“ – būtent tai, ko reikia. Tavo paties knygos viršelyje užrašyta „Maksimas“.

Čia dar kas, siena? Negi Sventa Latvijoje? Na taip, juk jūs, prireikus tikro miesto, važiuodavote į Daugpilį. Ten, prie stoties, Leninas su žiemine ausine stovėjo per didžiausius karščius, ir būta didelio kalėjimo. LieTSR, LaTSR – užtat sienos ir tada, ir dabar rimtos neatrodė. O štai ir pažįstamas žvyrkelis, čia tu mokeisi vairuoti. Ir miškas – ligotas, neprižiūrimas. Viskas pažįstama – ir kelias, ir miškas.

Turistų čia, matyt, nedaug, ir privažiuoti prie vandens nedraudžiama. Nedaug jų prie Sventos ir tada tebuvo – dar viena priežastis ją mylėti. Užtat anksčiau čia būta draustinio: jokių ten laužų ar mašinų. O visa kita po senovei: štai jis, smėliukas, štai valtys plokščiais, juodais, blizgančiais, riebiai dervuotais dugnais, o štai ir lieptai, aptrūniję, kurių tau taip trūko. Mėgini jais pasivaikščioti, ir blauzdas apsemia vanduo. Šluostaisi kojas, žvalgaisi.

„Ko tu, jaunuoli, / vis triūbą pūti kaip mėmė? / Verčiau tu, jaunuoli, / grabe pagulėtum kieme.“⁵ Ar tik ne už šių krūmų besislėpdamas tu džiugindavai apylinkes trimito baubimu? „Ekstazės poema“, „Dievų žūtis“ – tą bliovimą tu laikei muzikavimu. „Neritmiškai, užtat falšyvai“, – draugas pianistas, tas, kuris dabar Amsterdame, įkalbėjo palikti trimitą ramybėje ir pereiti prie fleitos – tylaus, jausmingo instrumento, – bet pamilti jos tau neišėjo. Jauteisi laimingas grodamas tik trimitu.

Apie laimės paslaptis. Paskutinis tėvo parašytas laiškas baigiasi taip: „Suėję drauge – šnekame arba tylime, ir jau nebėra to jausmo, kad gyvenimas nusisekė arba nenusisekė. Retkarčiais pagalvoju: galbūt mes kaip tik laimingi?“ Mėgini papasakoti Tomui apie tėvus, tačiau kaip tu perduosi asmenybės paslaptį? – tai net sudėtingiau, nei išversti eilėraštį.

„Mūsų, valdžios atstumtųjų, gali laukti visokio plauko sukrėtimai. Jie gali laukti kiekvieno žmogaus, juolab mūsų. Reikia veikti taip, kad mes jų mažiau bijotume“, – tėvas, pavyzdžiui, gerai prisiminė, kaip kažkuriuo momentu (gydytojų byla⁶ ir aplink ją) jis negalėjo susirasti paprasčiausio darbo, kaip vos ne su viltimi laukė deportacijos į Tolimuosius Rytus: kad tik visi važiuotų kartu, kad tik greta būtų saviškiai. Jo laiškai buvo pamokomi, jis skubėjo pranešti tau ką nors svarbaus, o mamai tai buvo būdas pratęsti tylą: „Dieną praleidau kaip traukinyje: pabusdavau, užmigdavau ir ničnieko neveikiau… O plepu aš šiaip sau, nevalia juk laiške tylėti.“

Valandėlę pastoviniuoti prie vandens, surūkyti cigaretę, prisiminti kažką tokio, kuo su niekuo nepasidalinsi, suvalgyti mandariną. Čia truputį dvelkia mirtimi, tylu – lyg kapuose.

Ir tik sugrįžęs į viešbutį ir pasikonsultavęs su paprastu, popieriniu žemėlapiu, suprasi klydęs. Sventa, Šventa, Šventoji, Šventas ežeras ir Šventoji upė – šių pavadinimų aptiksi ir šiapus, ir anapus Latvijos sienos. Šventas ežeras – štai ką vadinote Sventa, štai kur tau magėjo patekti. Kaipgi tu taip apsižioplinai? Skirtumą lemia varnelė, čekų vadinama hačeku: Šventas ežeras, važiuoti į pietus, į Turmantą, o ne į jokią Latviją.

Тоmas tarstelės:

– O jūs viską atpažinote, Maksimai: ir kelią, ir ežerą.

Taigi, atpažinau.

 

Pakeliui į Vilnių jūs dalinatės įspūdžiais. Tomui visos kelionės kulminacija tapo kurtinantis sunkvežimių dardėjimas grindiniu palei bažnyčią, vėjas, kruša, o tu šito net neįsidėmėjai. Keistas daiktas tie atsiminimai: būna, išklausai visą koncertą, o vėliau teprisimeni raudonas dirigento kojines.

Gandrai ir kalvos, daug vandens, dangus primena olandišką, bet gamtovaizdis išraiškingesnis – dėl kalvų. Kaip tau čia gyventųsi? Taip, provincija, bet nepasakytum, kad provincialu. Tiesiog tokia šalis Rytų Europoje – daugeliu atžvilgių telieka pavydėti. Viskas čia palengva susitvarkys, jei tik koks kaimynas nesikiš.

„Kartą, kai buvau visuomenės ramstis…“ – viena nebejauna tavo draugužė mėgsta šitaip pradėti savo kalbą. Gal ir buvo, kas gali žinoti. Ir Lietuvoje vis dar apstu mėgėjų prisiminti tuos laikus, kai Didžioji Kunigaikštystė driekėsi ligi pat Juodosios jūros (daugiausia dėl vykusių vedybų), tačiau čia iš buvusios didybės nedaroma praktinių išvadų.

„Jūs tiesiog visos tiesos nežinote“, – esu girdėjęs iš antieuropietiškai nusiteikusių tėvynainių ir Paryžiuje, ir Romoje. Tiek ir kalbų: tai ten mūsų nemėgsta, tai šen mūsų nemėgsta. Mieli draugai, labiausiai mūsų nemėgsta namuose, Maskvoje.

„Reikia veikti taip, kad mes jų mažiau bijotume…“ Tuomet dar neturėjai dvidešimties, dabar tau per penkiasdešimt. Prisipažįsti Tomui:

– Kažkaip viskas keistai apsisuko ir grįžo. Maniškiai trisdešimties su viršum metų senumo rūpesčiai buvo tie patys kaip ir dabar: 1) nesusitepti, nesusimauti; 2) nesėsti ir 3) nepraleisti momento, kai reikės su visam išvažiuoti. Net viltis ta pati, beveik iliuzinė: štai vieną kartą pabusime, o visas šis maras pasibaigęs.

Aplinkybės verčia nesnausti, žvalgytis į šalis, galvoti. Tavo šmaikštuolis draugas pasakys: kunigaikščio Andrejaus Kurbskio panašios nuotaikos buvo. Kurbskiui viskas Didžiąja Kunigaikštyste ir baigėsi.

 

„Išlįsk prie šiukšlyno“, – į mobilųjį rašo Bóris, draugas Borečka, didis muzikantas, smuikininkas, jis čia neseniai persikėlė iš Londono. Drąsiai kovoja su lietuviškom priesagom – žmogus, žmonija, žmogiūkštis, žmogiškumas, – nors Lietuvoje puikiausiai galima susikalbėti angliškai ir rusiškai. Borečkai labai norisi, kad miestas tau patiktų, jis atsiprašo už visokias negrožybes, kaip tas šiukšlynas, didelio čia daikto! Gyvenimas ne itin turtingas, bet ir nevargingas, o svarbiausia – draudimų, ribojimų, užkardų ir kitokio plauko kankinimų mažiau nei anų, prie kurių tau pastaraisiais metais teko priprasti Maskvoje. Vilnius puikus: švaru, bet neišlaižyta. Pohuliankoje, kur tave apgyvendino, – Paryžiaus ir Serpuchovo mišrainė, o senamiestis – ypatingas, į jokį kitą nepanašus.

– Visur galybė problemų, čia irgi kryžių kelių netrūksta, – šypsosi menininkų kavinės šeimininkas.

Žmogus patyręs, jis suspėjo pagyventi ir Izraelyje, ir Amerikoje, vos ne Jordanijoje, ir žino, ką šneka. O ar jis nelaukia, kad specialiosios tarnybos (kažin kaip jos čia vadinasi?) atims iš jo kavinę ir, ačiū joms, jei cypėn nepasodins? Ir jokia „Amnesty International“ net necyptels. Jis nuoširdžiai stebisi: ne, nieko panašaus laukti nereikėtų, kokia vis dėlto laimė, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo! Tu taip pat apie tai svajojai, dar prieš bet kokią Lietuvą, dar kai aštuonmetis skaitei Dickenso „Pikviko klubą“. Žinojai, kad žemėlapiuose, knygose yra toks miestas kaip Londonas, bet jį pamatyti – sūneli, net nesvajok.

– Matosi, kad autorius menkai susipažinęs su Viktoro Šklovskio prozos teorija, – negarsiai, bet aiškiai ištaria vienas klausytojų. Dručkis lietuvis dirba Vilniaus observatorijoje. Matyt, sunku dirbant observatorijoje neriesti nosies.

Pokalbiai, pristatymai, skaitymai – viskas rusiškai. Kam tuomet reikėjo knygą į lietuvių kalbą versti? Atsakymas žinomas: autoriui. Todėl kas pas mus kulniuos į parduotuvę? Tai, tiesa, tau buvo pasakyta visai kitoje vietoje, nors proga buvo panaši.

Užupis, laisvų menininkų rajonas, turintis linksmą konstituciją ir vyriausybę (Tomas joje užima nemenką postą), – čia tu perskaitysi savo apsakymą „Fantazija“:

„Hjustonas… – susimąsto Ada. – O mes, Andriuša, Vilniuje butuką įsigijome. – Vilnius, samprotauja jie, nuo visko neišgelbės. Nebent su Izraelio pasu… – Oho, jie ir Izraelio pasą turi?“ – ir klausytojai ims šypsotis, ir pristatymui pasibaigus prie tavęs prieis maždaug tavo metų maskvietis, fizikų ir matematikų mokyklos absolventas, mokslų daktaras, – pasirodo, butukas, kuriame tave apgyvendino, priklauso jam, jis kone tau panosėje pamosuos izraelietišku laissez-passer. Vadinasi, rimas surastas, gautas sveikas skaičius, ne kokia iracionali sapalionė.

– Atvažiuokite dažniau, būtų dar geriau, jei visam laikui. Patikėkite, čia yra ką mylėti.

Nestigs „ir plepalų ramių, ir stiklo vyno“ – oi, ne vieno. „Jūs tiesiog visos tiesos nežinote“, – čia niekas nieko panašaus nesakė. Paskutinę viešnagės Vilniuje dieną gatvėje sutinki jau pažįstamus veidus. Vilnius sugeba atitraukti ir išblaškyti – lygiai tiek, kiek reikia. „Negi galėčiau liūdėti dėl to, kad tau linksma?“ – juk vieno herojaus mama iš tavo knygos apie tai jau kalbėjo. Pasidalinti džiaugsmu – tam draugo maža, tam idealiai tinka šeima, tėvai. Viskas, užimk savo vietą, tapk keleiviu, sėdėk tiesiai, prisisek diržą ir skrisk.

Svajonės išnyksta viena po kitos – kai kurios dėl to, kad jau išsipildė, bet dažniausiai dėl to, kad tapo nebereikalingos. Tėvas norėjo, kad taptum medicinos mokslų daktaru, – o kam dabar tai rūpi? Arba: nusižiūrėsi gražias kapinaites virš Okos, kitame krante, susitarsi dėl visko su jas valdančia moterim, bet štai tau – miršta mama, ir tau jų nebereikia – tylios, jaukios kapinės yra ir čia, tau po ranka, tavajame krante.  

Ten, Vilniuje, yra ką mylėti, – to tikrai nenuginčysi. Ir čia yra ką, ir dar kaip! – kad tik surastum proskyną tarp tamsių, tvirtų dėdulių, užstojusių išėjimą, išsiropštum į erdvumą, laisvę. Na, bet dėdes su lempelėmis mes jau aptarėme. Prisimink tuos, kuriuos myli, – kad ir stačiatikių kunigą, kuris visą tavo giminę laidojo. „Pasižymintį aristokratiškumu ir paprastumu, geriausiu iš to, kas būdinga rusų žmonėms.“ Apie tai ir mąstyk, žiūrėk į vandenį, prisimink Lietuvą.

Gerokai po vidurnakčio tu pagaliau atsirasi namie… Beliks prisijungti prie skaipo ir kartu su namiškiais perskaityti Evangelijos pagal Joną pirmojo skyriaus ištrauką nuo pradžios iki septynioliktos eilutės – slavų, anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Tokios tad šįmet bus tavo Velykos.

 

Tarusa, 2017 m. balandis

 

 

„Inostrannaja literatura“, 2017, Nr. 8

Vertė Tomas Čepaitis

 

_ _ _

¹ Pagal stačiatikių tradiciją Didįjį šeštadienį į Rusiją iš Jeruzalės atskraidinama palaimintoji ugnis. 2017 m., kai parašyta apybraiža, katalikų ir stačiatikių Velykos sutapo. Didįjį penktadienį po mišių dar surengėme M. Osipovo knygos lietuviško vertimo pristatymą, o kitą dieną jis jau išskrido į Maskvą (visos pastabos – vertėjo).