STAR WARS

                                                                                                                                                                                                                                                                                               Deniui

 

Kažkada buvau ryto žmogus.

Dovanų iš Amerikos per vienas Kalėdas pusbrolis atsiuntė fotoaparatą. Siuntinys buvo sunkus ir, regis, visai nebylus, paprasta dėžė, apklijuota ir sutvirtinta rudu izoliaciniu popieriumi. Tačiau net tas popierius atrodė kitoks. Jis skrido per vandenyną. Prapjovę izoliaciją ir praplėšę į skirtingus dovanų popierius suvyniotas kojines, apatinius, nupigintus „Hugo Boss“ kvepalus, visa šeima sėdome prie Kalėdų stalo. Mano raudoname pakete su žaliomis eglėmis žvilgėjo naujas visiškai juodas skaitmeninis „Sony“ fotoaparatas. Žvilgčiojau į jį pasidėjęs paketą ant kelių ir negalėjau sulaukti, kol baigsis mūsų kuklus Kalėdų vakaras, kol visus kelius užpustys nuo pat gruodžio pradžios nesiliaujanti pūga, kol žvakių vaškas nuvarvės ant staltiesės ir tėtis į lėkštę dirbtinio aukso krašteliais įsidės paskutinį vištos gabalą, o mama jį apipils savos gamybos vyšnių ir pipirų padažu.

Mano sesuo Vita tuo metu jau buvo visiškai išstypusi, tad buvo keista matyti, kaip ji džiaugiasi STAR WARS „Monopoliu“. Išsiėmusi iš žvilgančios dėžės metalu kaustytais kampučiais, ji pastatė ant lentos princesę Lėją ilga metaline suknele, glostė Luko Skaivokerio kojas ir batus, bandė atpažinti Obį Van Kenobį, kuris buvo įvilktas į ilgą ekshibicionistišką apsiaustą, erotiškai kaukėtą lordą Dartą Veiderį ir mielą, regis, nešvarų ir susivėlusį meistrą Jodą. Buvo keista matyti ją ilgais, tamsiais plaukais, surištais į arklio uodegą aukštai pakaušyje, jos besijuokiančias lūpas, kurios murmėjo STAR WARS veikėjų vardus, jos ilgus ir liesus pirštus, nuo kurių dar pernai smukdavo žiedeliai, ir akis, kurios glostė tas metalines figūrėles, o mintyse tarsi šuoliavo pro pirmą, antrą, trečią, tada vėl pirmą, paskui ketvirtą ir antrą klasiokus ir vaikinus iš aukštesnių klasių.

Tuoj po Kalėdų Vitai suėjo keturiolika, ji pasikvietė draugų ir iki paryčių žaidė STAR WARS „Monopolį“. Paskui girdėjau, kaip tėtis nuėjo į svetainę, tyliai ir ramiai priminė Vitai, kad jau vėlu, kad laikas miegoti, kad bus dar tų progų pažaisti, kad ne paskutinis vakaras. Įsisiūbavęs gimtadienis turėjo baigtis, tačiau jis tik prasidėjo. Jis truko iki ryto, kai aš tyliai su nauju „Sony“ sliūkinau iš namų, kad nieko nepažadinčiau. Stabtelėjau svetainėje – ji buvo tuščia, mėtėsi susprogę matinių atspalvių balionai, iš „Nomedos“ saldainių popierėlių išlankstyti laiveliai, po stalu suslėpti tušti ir nekalti buteliukai sidro ir vienas didelis, pretenzingai iki dugno išgertas butelis viskio „Four Roses“. „Monopolio“ figūrėlės buvo išvartytos, kėdės ir foteliai sustumdyti taip, kad iš jų susidarytų tobulas apskritimas. Surinkau buteliukus, į vietas pastūmiau kėdes ir tyliai sudėliojau žaidimo korteles, du kauliukus – vieną juodą su baltu, kitą baltą su juodu – ir visas septynias geležines STAR WARS figūrėles. Luko Skaivokerio figūrėlė buvo susišlavusi daugiausia šlamančiųjų ir kortelių su rajonais. Ji priminė alavinį kareivėlį ir nereikėjo daug vaizduotės, kad pamatytum, koks Luko laikomas kardas panašus į falą, jis žvilgantis ir įsitempęs tarsi lankas, pasiruošęs strėlės prisilietimui. Atidariau dėžę, ant jos žvilgėjo raidės ir kosminių laivų atvaizdai, vienas ryškiai raudonas kaip mamos ruoštas naminis vyšnių padažas su pipirais, o kitas tamsiai mėlynas. Tvarkingai sudėliojau viską į vietas: pinigai banke, figūrėlės dėžutėse, kortelės dėkluose. Pakėliau ir pagrindinę žaidimo lentą – tik iš arčiau pasižiūrėjus buvo galima pamatyti, kad langeliai tvarkingai apklijuoti vardais. Jų buvo keturi. Išgirdau bundančią mamą, tėtį, besirangantį lovoje, ir skubiai palikau namus.

Kažkada buvau ryto žmogus. Su „Sony“ fotoaparatu, kuris nutolindavo ir priartindavo objektus, atradau ištisus kintančius pasaulius savo mažame provincialiame mieste. Atradau apsnigtą pieninę, kuri man anksčiau atrodė tokia tolima ir keista, tarsi pastatas, kuriame nevalia lankytis vienam, nes, sužinojęs šiurpią jo paslaptį, niekada nebūčiau toks, koks buvau prieš tai. Atradau gatves, kurios vesdavo į niekur, ir atsitrenkus į tvorą su užrašu „Asmeninė nuosavybė“ tekdavo pasukti atgal į tik man žinomus ir paslaptingus apleistus pastatus prie buvusios policijos, kvartalus, kuriuose dar sniegynuose išsiskleidžia snieguolės, o nutirpus sniegui ir pasibaigus visoms įmanomoms žiemos šventėms, įskaitant Valentino dieną, gali pamatyti, kaip išties viskas galiausiai atšvęsta, iššvęsta ir iššvaistyta. Likus tik šiukšlėms, maišams, butelių šukėms ir plastikinėms stiklinėms, pažymėtoms raudonu lūpdažiu. Kažkada buvau ryto žmogus ir atsikelti man neprireikdavo žadintuvo, o išgirdęs įkyriai skambančią tėčio ar mamos žadintuvo melodiją jau būdavau susiruošęs išeiti.

Stengiausi išeiti kuo anksčiau, nes nenorėjau girdėti, kaip mama klausinėja, ar nesušalsiu, matyti, kaip ji paduoda man dar vienas naujas vilnones kojines, kurios vis tiek netelpa į mano ir taip išklypusius batus, skirtus keliauti per pusnynus. Išeidavau anksčiau, nei ji spėdavo manęs pradėti klausinėti apie darbą, apie neužbaigtus darbus, apie darboholizmą arba tiesiog apie mano keistą aistrą keltis tada, kai kai kurie tik užmiega, užpūtę žvakes, išjungę elektrą ar išpūtę paskutinius cigarečių dūmus. Mano kuklios algos užteko pragyvenimui ir mažoms smulkmenoms, bet ji vis tiek nuolatos kandžiai primindavo, kad esu tik niekingas ir mažas žmogus, niekingas net provincijos mastais, niekingas ir apgailėtinas, kurio didžiausias noras fotografuoti išsiliedavo sausai pliauškinant jautienos faršą su citrinomis, komponuojant mokyklinių prekių mugių katalogus ar redaguojant nuotraukas, kuriose besišypsančios moterėlės su specialiai fotosesijai apsikirpusiais vyrais ir mergaitėmis pristatinėdavo naują „Maximos“ „Classic“ arba „In Style“ kolekcijas.

Kai buvau ryto žmogus, man patiko stebėti artimus ir nutolusius, ir visai tolimus Mažeikių daugiabučius. Jie buvo penkiaaukščiai, devynaukščiai arba dvylikaaukščiai. Stebėdavau, kaip tuose daugiabučiuose viena po kitos įsižiebia šviesos ir nušvinta langai, išryškindami žalias arba raudonas naktines užuolaidas. Žmonėms patinka saugumo ir privatumo jausmas, net jei dar nespėjo prašvisti.

Buvau tarsi priešingybė jaukumui ir šilumai, puodeliui karštos „Earl Grey“ su pienu. Jie buvo viskas, kuo taip ir nesugebėjau tapti – minkštais batonais su saliamiu, bandelėmis su cukraus pudra ir riešutų sviestu, tepamu ant batono. Tais rytais negalėjau net pagalvoti apie maistą, nes žinojau, kad valandą ar dvi po prašvitimo pavasarį nykiai spaudysiu ir reguliuosiu savo senstantį skaitmeninį „Sony“, fotografuodamas „Maximos“ garstyčias, perpjautus raugintus agurkus ir akcinius bananus. Pusryčius man atstojo noras fotoaparatu pritraukti penktame aukšte iš virdulio besiveržiančius garų stulpus, puodelius melsvomis ąselėmis ir cukraus kubelius, kurie paskęsdavo ir ištirpdavo arbatos ar kavos puodeliuose tarsi didžiuliai nuvargę titanikai, ir niekas neišgirsta nei Džeko, nei Rouz šauksmo, nes žino, kad tikroji ir ypač pirmoji meilė prasideda ir baigiasi liūdesiu.

Apie meilę daug nežinojau. Man buvo dvidešimt ketveri, dirbau nuobodų darbą, išklypusiais auliniais kasryt myniau sniegą ir purvą, trainiojausi po apšnerkštas Mažeikių landynes, fotografavau šiukšles ir negyvas kates ant geležinkelio bėgių (tikėdamas, kad kažkas visa tai pastebės, o jau tada aš pradėsiu naują gyvenimą), gyvenau su tėvais ir buvau nekaltas. Buvau vienišas, aukštas, susivėlęs, pajuodusiais paakiais ir visiškai, visiškai nekaltas. Buvau ryto žmogus ir už visa labiau mėgau geležinkelio stotyje, jos bėgiuose ir bokšteliuose, kurie vis žybčiodavo raudonomis lemputėmis, užčiuopti kylantį nuobodulį. Nuobodulys man buvo gražus, o už jo slypinti beprasmybė keistai viliojo ir traukė. Aš buvau atsidavęs Mažeikių rūkui ir ūkui, ir visoms gatvių plytelėms, ypač toms, kurios buvo taip sutryptos, kad galėjai pasilenkti ir pakelti tobulai į trikampius ir kvadratus suskilusį betoną, palaikyti saujoje ir išmesti ant bėgių, kuriais ką tik nudundėjo traukinys. Dviračiais iš sodų išsukdavo pienininkės, jų atšvaitai iš tolo akino ir žėrėjo tarsi naujai užgimusios žvaigždės ar planetos. Snarglėti vaikai verkdavo ir zyzdavo, sodinami į automobilius, vyrai sparčiai pabaigdavo rūkyti cigaretes, moterys vėl ir vėl tikrindavo, ar vaikų nosys nešąla, o aš pamažu suprasdavau, kad rytas jau baigiasi ir man pats laikas nešdintis iš besisklaidančio rūko ir keliauti į darbą. O rūkas dengė beprasmybę, kuri buvo mano sąjungininkė drauge su nuoboduliu.

Visa buvo pažįstama ir artima, nes nuobodu. Jaučiausi ypatingas, nes turėjau išskirtinę savybę – sugebėjau vienas būti nostalgiškuose ūkuose. Laukti traukinių, bet ne žmonių, kurie pasitinka keleivius. Kai buvau ryto žmogus, man nereikėjo žmogaus, kuris mane apkabintų tuose beprasmiškuose ūkuose. Regis, visa prasmė tik ir skendėjo toje beprasmybėje ir darė mane nenumaldomai išskirtinį dėl noro likti neišskirtiniam ir nesensacingam. Aš nenorėjau išsikalbėti, bet mane privertė.

Dienos bėgo greičiau nei sekundės, o mano sesuo pradėjo krautis lagaminus. Vitai buvo penkiolika, apsisuko ištisi metai, ji užaugo, o manyje nepasikeitė niekas, išskyrus naujus žieminius batus, kuriuos, kad ir baisiai gailėdamas, nusipirkau „Maximoje“ įrengtoje parduotuvėje „Danija“. Fotoaparatas po metų naudojimo neteko žvilgesio, jis pradėjo cypti kaskart išstumdamas objektyvą.

Man buvo gėda, kad ir per šias Kalėdas nuoširdžiai ir nekantriai laukiau pusbrolio dovanų iš Amerikos. Kai nuplėšiau rožinį popierių, negalėjau patikėti, bet pamačiau „iPhone“ dėžutę ir ilgai delsiau atidaryti. Maniau, kad ten galiu rasti bet ką – laikrodį, parkerių rinkinį ar grandinėlę, laikrodį su grandinėle, bet slapta tikėjausi, kad tai bus tas stebuklingas ir žvilgantis, na, tebūnie ir nudrengtas, „iPhone“. Atidariau dėžutę ir radau baltą, naują, nenaudotą, nenupigintą telefoną, kuris fotografavo geriau nei manasis juodas „Sony“. Vita vieną po kitos vyniojo spalvotas gumytes plaukams ir šypsodamasi žiūrėjo į spalvinimo knygelę. Jai buvo penkiolika be trijų dienų ir jos lagaminuose gulėjo drabužiai ir daiktai, net ir tas pernykštis STAR WARS „Monopolis“ su Luku, kurio kardas jau buvo nulaužtas, su Veideriu, kurio apsiaustas atrodė gerokai nutrintas, ir su princese Lėja, kuria, regis, niekada taip ir nebuvo žaista, nes jos suknelė iš geležies ir alavo mišinio vis dar dailiai žvilgėjo, tarsi ką tik išpakuota pernykščių Kalėdų metu. Tai buvo paskutinės Kalėdos su Vita.

Mes nelietėme tos temos, nelietėme nei Kūčių vakarą, nei per Kalėdas, kai mama tėčiui ant vištos pylė citrininį padažą su pipirais ir svarainiais. Sesė atrodė labiau subrendusi už mane. Ji turėjo vyrą, kuris gyveno didžiuliame name. Ji turėjo savo naują kambarį, virtuvę su nublizgintais įrankiais ir kaitlente, taip pat didelę vonią su spalvotomis lemputėmis ir stiklinę terasą, kurioje jau buvo spėjusi pasisodinti savo mėgstamų visada, net žiemą, žydinčių gėlių.

Ji rytais gers kavą ir skaitys žurnalą, ji pagaliau turės vietos savo gėlėms, sakydavau aš, guosdamas verkiančią mamą. Mama suspausdavo lūpas ir sugniauždavo kumščius. Dažniausiai rasdavau ją apraudančią Vitos išsikraustymą mūsų kambaryje. Ji žiūrėdavo į daiktus, kol jie dar nebuvo supakuoti, ir jiems tarsi melsdavosi, kalbėdama iškreiptą ir kraupią visų šventųjų litaniją.

Ji tiek visko turi. Ir pianinas. Nuotraukų albumai. Gėlės. Tas kaktusas pražydo. Ir palmė. Kiek drabužių, net krenta, kai atidarai spintą. Kiek paveiksliukų. Kilimas… Net kilimas, atsimenu, kaip nupirkom jį, Vita buvo siaubingai užsispyrusi ir norėjo šito kilimo… Jai labai patiko dalmatinai, tai kaip mes nenupirksim tokio kilimo. Atsimeni, kaip Vita ant kilimo susidėdavo lėles ir žaisdavo iki pat vakaro. Ir juokdavosi. Ir, atrodė, niekada netaps viena tų, kurios išeina pas turtingą senį. Ir „Monopolis“, ir kortos. Dieve, kiek ji visko turi. Aš jos metų net liemenėlės nenešiojau.

Mam, sakydavau, nustok, mam, jau baik, viskas, ji išeina, paleisk. Normalus tas jos vyras, vyresnis, o ką? Vyras ir turi būti truputį vyresnis.

Tu jo net nematei, sakė ji. Aš nemačiau, bet tikėjau.

Mama Vitos nenorėjo paleisti. O aš jaučiausi tarsi gerokai per ilgai užsibuvusi namų puošmena, kuri trūnija tarsi nutrinta ir senose pagalvėse paskendusi sofa, kurioje pilna trupinių ir suglamžytų senų „Maximos“ čekių. Buvau tarsi subraižytas kavos staliukas, paremtas krūva laikraščių, kad neklibėtų. Buvau laiptai su vis nukrentančiu turėklų bumbulu. O labiausiai buvau visiška, beatodairiška savaiminė suprantamybė, kuri kasnakt grįždavo nakvoti ir tarsi klusnus bei ištikimas šuo prieš miegą tyliai atsidusdavo Vitos iškvepintame tuščiame kambaryje besiruošiant naktiniam susitikimui su vyru, pas kurį ji apsigyveno.

Kalėdų naktį Vita liko nakvoti namuose. Ji išsitiesė lovoje, apžiūrinėjo amerikietiškas gumytes plaukams, šiugždino saldainių popierėlius ir vieną po kito intensyviai kramtė šokoladukus. Galiausiai nukreipė naktinę lemputę į mano pusę ir ilgai žiūrėjo.

O tu nenori susirast moters? Nu, tipo, tau jau dvim penki ir dar nemačiau nė su viena. Nenori?

Mano skruostai išraudo tarsi paauglio, kuriam neauga barzda. Buvau pralaimėtos krepšinio rungtynės, o ji buvo teisėjo švilpukas. Buvau tarsi apšnerkšta, niekinga Palangos pakrantė, o ji buvo švelnus ir pūkuotas, skalbinių minkštikliu kvepiantis rankšluostis, į kurį susivynioja žmonės, išlipę iš sterilių baseinų pietų kurortuose.

Ir aš tesugebėjau sumurmėti, kad jo, gal ir visai norėčiau moters, ir šiaip viena kasininkė man patinka darbe, vis kavos per pertrauką pageriam.

Ji tik šyptelėjo ir tyliai pakartojo. Kasininkė. Kavos pageriat. Žinoma. O graži? Koks vardas?

Nors velniškai melavau, Vita privertė mane įsivaizduoti kiekvieną „Maximos“ kasininkę. Mačiau praviras Marijos lūpas, kurios taria „geros dienos“, mačiau Sandros „In Style“ etiketę, kuri, regis, kutena jos kaklą išlindusi iš uniformos, prisiminiau Ingą, kuri vis pasitaisydavo vestuvinį žiedą, ir Jurgos apgamus, atrodo, visiškai simetriškai išsidėsčiusius išsišovusiuose raktikauliuose, įsivaizdavau, kaip Nijolė velkasi paltą vos vos pasilenkdama, regėjau Rimos antakius.

Nu ei?

Ką?

Tai ar graži, klausiu. Koks vardas?

Jurga. Jurga, jo, graži.

Tai gerai. Nu, tai labanakt.

Ir ji išjungė šviesą. Man liko tik kalėdinė girlianda, kuri nervingai trūkčiojo, keisdama spalvas. Raudona. Mėlyna. Raudona. Mėlyna. Ir dangus, žvaigždėtas tarsi Jurgos raktikauliai.

Ryte atsikėliau ir kuo greičiau dingau. Vis dar snigo, o tamsiuose daugiabučių languose švytėjo dirbtinės Kalėdų eglės, kuriose raitėsi spalvotų lempučių gyvatės. Mačiau tik mėlyną ir raudoną. Raudonos geležinkelio lempos klykė iš nuobodulio ir aš beviltiškai laukiau traukinio. Pliauškinau viską iš eilės savo nauju „iPhone“ ir viskas man nepatiko, jaučiau pyktį ir erzulį dėl to, ką dariau, trainiodamasis tuo pačiu geležinkeliu pirmyn ir atgal tarsi gyvsidabris sugedusiame termometre. Raudona. Mėlyna. Dar nemačiau nė su viena. Sukrauti daiktai. O tu nenori susirast moters? Raudona. Mėlyna. Jurga valgo nukainotus ledus. Jurga pripildo celofaninių maišelių stovus. Jurga perbraukia sau per plaukus. Jurga pietums valgo kinišką vištieną šakute dešinėje rankoje. Jurga dažosi. Jurga atmeta skambutį. Jurga pavargusi išeina ir storu paltu uždengia savo apgamais žvaigždėtus raktikaulius. Raudona, ir aš pasuku į „Maximą“. Prieš tai įsijungiu priekinę „iPhone“ kamerą ir žiūriu į save. Atrodau apgailėtinas. Galvoju, kokio velnio man į „Maximą“ antrą Kalėdų dieną, kai dirbti neturiu. Bet Jurga turi. Ji dažosi lūpas perlamutriniu lūpdažiu. Jurga metė rūkyti. Girdėjau, kaip pasakojo Rimai. Jurga nekenčia Kalėdų. Jo, visi tie blizgučiai, eglutės, dovanėlės, šūdinos ir tuoj nukišamos į paskutinį stalčių prie nereikalingų popierių ir senų baudų kvitų.

Įeinu į parduotuvę, ji tuščia. Girliandos ir šūdai. Mirksinčios lentynos. Šokoladiniai Seniai Šalčiai. Mandarinų dėžės. Akcija dirbtinėms eglėms. Akcija dirbtiniam sniegui. Aš visiškas nevykėlis. Stoviu kasoje. Jurgos perlamutrinės lūpos ir raktikaulių žvaigždynai.

Tai Seniu Šalčiu dirbi? Jurga nuskenuoja prisegamą barzdą. Aš visiškas nevykėlis, esu purvas savo paties panagėse.

Tai kur Naujus?

Aš tyliu, išmuštas karščio ir apgailėtino noro pulti ją, išdraskyti, nuvalyti tą supistą perlamutrą nuo lūpų. Nuvalyti pirštais. Liežuviu. Visu delnu. Perbraukti per visą jos veidą šiurkščiu judesiu tarsi per apsnigtą „iPhone“ ekraną. Turėti moterį.

Mes čia tokį mažą vakarėlį rengiam su draugais, private party, kaip sako. Davai, atlėk. Būsi po algos. Turėk bent pem eurų. M? Turi laiko pagalvot.

Aš susikraunu krentančius mandarinus į „Maximos“ maišą. Raudonas X mėlyname fone.

Vita gyvena gerai. Ji ką tik įsikėlė. Jos daiktai tilpo naujuose namuose. Mūsų kambarys liko tuščias. Mama varsto duris ir verkia. Aš ant palangės randu princesės Lėjos figūrėlę. Nešiojuosi ją piniginėje. Vitos kvepalų natos įsigeria į girliandos penklinę, į sienas, į ištryptą dalmatino kilimą. Ilgiuosi jos. Jau dabar. O Jurga tampa pažadu penkiolikmetei sesei.

Jaučiu, kad nustoju būti ryto žmogumi. Gruodžio dvidešimt septintąją išsikviečiu taksą ir važiuoju pas Jurgą į kaimą už Mažeikių. Pirmą kartą kruopščiai nusiskutu. Pirmą kartą gyvenime. Nusiperku naujus juodus apatinius. Pėdos jaučia naujų juodų kojinių medvilnę. Apsivelku švarius marškinius, kuriuos paskutinį kartą dėvėjau per išleistuves dvyliktoje klasėje. Nusivalau batus ir išsivalau dantis, kelis kartus išsivalau dantis, bet tarpai vis dar lieka patamsėję, nors niekada nemečiau rūkyti ir net nebuvau pradėjęs. Nežinodamas, ką pirkti, kad tai nesunervintų Jurgos, išsisuku su pačia banaliausia „Raffaello“ dėže, kuri primena kraują, išsiliejusį sniege. Jurga juokiasi ir vadina mane Romeo, o aš skaičiuoju rožes jos svetainės tapetuose, kad tik nepradėčiau šnekėti nesąmonių. Ir tai tikrai iškalbingiau už tūkstančius žodžių.

Žiūrėjau į jos lūpas. Perlamutras buvo kiek nusitrynęs. Ji įpylė vermuto. Jis tuoj pradėjo deginti man skrandį, aš apgirtau, bandydamas vienu metu žiūrėti filmą su Ryanu Goslingu ir jausti jos rankas, kurios plastiškai lietė mano kojas. Jaučiau, kad noriu jos.

Nesulaukę filmo pabaigos, mes pradėjome bučiuotis. Buvau užsimerkęs ir mačiau tik vieną po kito pravažiuojančius traukinius ūkuose, you keep me under your spell, you keep me under your spell, ir mane užliejo nenumaldoma nerimo banga. Norėjau dingti iš Jurgos namų, atsikelti nuo sofos ir laukti, kol pradės švisti, o tada beviltiškai viską fotografuoti. Jurga vadino mane Romeo, ji aiškiai matė, kad aš dvidešimt penkerių metų berniukas, kuris spurda ir nori sprukti atgal į savo Mažeikių rūką, pranykti mirgančiose neoninėse parduotuvių vitrinose. Raudona ir mėlyna spiegė priešais mane. Filmas baigėsi.

Naktį praleidau pas Jurgą. Negalėjau atplėšti akių nuo jos raktikaulių, kurie kilnojosi jai miegant. Ryte tyliai pasišalinau.

Jaučiau, kaip nuobodulį pildo man nepažįstamas jausmas, jis brovėsi į mano rytus iki pat gruodžio 31-osios, kai ryžtingai įžengiau į private party, kuriame mane pasitiko Jurga. Viskas tviskėjo prabanga, sienos ir žvakės, net grindys čia negirgždėjo ir buvo nuklotos kilimais, kuriuose išaustos mandalos tyliai ilsėjosi ir laukė veiksmo. Mačiau daug vyrų, spaudžiau jiems rankas, paslapčiomis vis taisiausi per ankštą savo švarką, slėpiau purviną marškinių rankovę ir prisistatinėjau fotografu. Rodžiau nuotraukas iš „iPhone“ ir sulaukiau dirbtinių susižavėjimo šypsnių. Spoksodami į mano fotografuotas nutrenktas kates ir iš jų virstančias žarnas, vyrai raukėsi, o moterys aikčiojo nuo mano ūkuose paskendusių Mažeikių daugiabučių kaminų ir neoninio apšvietimo parduotuvių vitrinose su manekenais, papuoštais kalėdinėmis Santos kepuraitėmis. Gūžiausi pats savyje ir nekenčiau Jurgos, kuri privertė mane čia ateiti. O tu nenori susirast moters? Nekenčiau ir Vitos. Mandalos kilimuose tylėjo tarsi įsitempę būgnai, kurie kantriai laukia lazdelės prisilietimo.

Kambario centre stovėjo didžiulis apskritas stalas, lygiai tuzinas kėdžių buvo sustatytos preciziškai. Prie kiekvienos iš jų puikavosi kortelė su vardu, susiradau savo ir atsisėdau. Ant stalo buvo tik viskis, daugybė viskio butelių ir stiklai, kuriuos pripildė man nežinomų moterų rankos. Vyrai prisideginėjo cigaretes ir cigarus.

„Akmeninis veidas“ yra interaktyvus stalo žaidimas, kurio metu prie apskrito stalo susėda tam tikras skaičius vyrų. Ant stalo jie pasistato peleninę su rūkstančiomis nuorūkomis, butelius stipraus alkoholio. Vyrai patogiai įsitaiso kėdėse ar krėsluose, kurie atitiktų jų ūgį, prieš tai dar atsisegę kelnių ar džinsų užtrauktukus ir nusismaukę apatinius. Sportiškesni vyrai renkasi prigludusias trumpikes. Šeimynines trumpikes paradoksaliai renkasi tie, kuriems jau kurį laiką šeimos sukurti nepavyksta. Jie retkarčiais būna seksualiai nutukę ir dažnai pernelyg geros nuomonės apie save. Jie išmano apie viskį. Whisky with ice whisky on fire whisky sour. Wild Turkey Four Roses Ballantine᾿s with ice Ballantine’s with cream Ballantine᾿s on fire ir galiausiai pats svarbiausias, visada ir visomis progomis, ant visų stalų ir kūnų pilstomas „Jack Daniel᾿s“. Jack Daniel᾿s with ice Jack Daniel᾿s on fire Jack Daniel᾿s with cream Jack Daniel᾿s sour Jack Daniel᾿s with sour cream. Vyrai sėdi kėdėse ar krėsluose, viešbučiuose ar bendrabučiuose, net garažuose apsilupusiais mėlyno turkio spalvos dažais, svarbu tik stalas ir staltiesė. Mūsų staltiesė, žinoma, buvo balta. Ir vyrai. Ir nusmaukti žemyn jų džinsai ar kelnės. Ir atsegti žvilgantys arba matiniai užtrauktukai, retai – atsagstytos sagos, mama sakydavo, kad kai vietoj užtrauktuko prisiūtos sagos, kelnės aukštos kokybės. Čia tau ne „New Yorker“ Gedimino prospekte, čia tau ne „Starka“ su „Cola“, čia net ne double Jack Daniel’s ir cigarai. Čia tikriausias Highland Bird on fire arba net pats Royal Challenge sour.

Aš buvau iš tų, kurių apatiniai buvo taip nuskalbti, kad kažkada baltos buvusios žuvėdros, nardančios tamsiai mėlynoje apatinių medžiagos jūroje, nubluko ir nusidažė kitomis spalvomis drabužių, skalbtų tame pačiame skalbimo būgne,  – juodų kojinių, tamsių languotų marškinių, pilkų kelnių, – ir dabar be menkiausio garso klykė pranešdamos viena kitai apie savo vienišą pilkumą.

Aš pasidaviau. Užsimerkęs mačiau tik apleistą namą prie buvusio policijos pastato. Mačiau sutrupėjusias šaligatvio plyteles ir bejėgiškai troškau atsiduoti savo nuoboduliui. Po stalu tilpo kelios moterys, tarp jų ir Jurga. Negalėjau nutuokti kaip, bet sugebėjau baigti pirmas. Žaidimo taisyklės skelbė, kad tas, kuris išsiduoda, kad baigė, privalo traukti pinigus. Vyriškis su sąsagomis rankogaliuose netrukus pamatė mano veidą. Jis nesugebėjo būti akmeninis. Berniuko veidas gali tik verkti arba raukytis, jis taip pat gali stebėtis, šlykštėtis ir juoktis, tačiau toks veidas niekada negali būti akmeninis ir nuslėpti pirmąją gyvenime palaimos bangą, kad ir su beveide moterimi. Susimokėjau ir dingau iš ten. Kaip visiškas liurbis nesugebėjau ir neišdrįsau išsinešti nė vieno butelio, nors tą akimirką beprotiškai geidžiau mirtinai nusigerti ir būti nutrenktas traukinio tarsi katinas.

Ant spintelės pamačiau „Monopolį“ su figūrėlėmis. Mane persmelkė šiurpi nuojauta. Aš apverčiau paltų stovą. Vyriškis su sąsagomis priėjo atsisveikinti. Jis maloniai kartojo, kad jį žavi mano darbai, kad norėtų mane dar kartą pamatyti, prisistatė kaip renginio organizatorius ir pagrindinis rėmėjas, žiūrėjo man į akis savo akimis, kurios žinojo daugiau. Atrodė, tai niekada nesibaigs. Aš vis dairiausi į „Monopolį“, ant jo gulėjo tos pačios taip pažįstamos STAR WARS figūrėlės.

Patinka? Ar girdit? Patinka STAR WARS? Kaip tik važiuosim į Klaipėdą su mažyte žiūrėti naujausios dalies, prisijunkit. Aš atsiprašiau ir pradėjau žiaukčioti. Vyras laikė mane už peties. Akyse sukosi vien mėlynos mandalos – jos judėjo ir nesustojo, įtraukė ir nepaleido manęs tol, kol apsivėmiau. Tada tvarkingai išėjau.

Jurga skambino. Aš vėmiau ir prie geležinkelio. Galiausiai atsiliepiau.

Aš tik norėjau pasakyt, kad labai džiaugiuos, girdi? Džiaugiuos, kad baigei, net jei ir pralaimėjai. Ar patiko? Girdi? Tai gerai. Aš poryt dirbu, o tu? Davai, paskambink rytoj. Ok, nu, tai iki. Su Naujais tave.

Namo grįžti negalėjau, tąsiausi mieste kaip benamis šuo, kuris neranda sau vietos. Mažeikiai ūžė, jie leido į dangų fejerverkus, balionus, šampano kamščius, petardas ir konfeti, kurie, suvarpę dangų, tyliai, vienas po kito išnyko, bet ore nesiliovė skleistis parako kvapas, jis tarsi retai žydinti Vitos gėlė, kurios pavadinimo niekada nežinojau, vis plėtėsi per visą dangų, ir ūkas, kuris galiausiai mane pasitiko, buvo sintetinis ir persmelktas parako.

Pasitikdamas rytą, nebebuvau ryto žmogus ir tapau svetimas savo susikurtai beprasmybei. Žinojau, kad tai ji. Žinojau, kad tai Vita buvo po stalu. Stovėjau po langais, kuriuose nedegė šviesos. STAR WARS figūrėlės man užsimerkus sukosi tarsi makabriškoje karuselėje „Monopolio“ žemėlapyje, kuriame aš pralaimėjau, bet nusipirkau naują kvartalą – nedidelį, apstatytą daugiabučiais ir namais, kuriuose aš, Vita, tėtis ir mama vėl iš naujo švenčiame Kalėdas. Vita šukuojasi plaukus, įpindama naujas amerikietiškas gumytes, Vita užpučia žvakes, ji tyliai kemša šokoladukus ir nubunda išsitepusi, ir vis juokiasi, juokiasi, kartodama, kad man reikia susirasti moterį.

Kažkada buvau ryto žmogus, atsikeldavau anksti ir keliaudavau pasitikti šalčio, tamsos ir visuose kampuose šnarančio nuobodulio. Buvau prisijaukinęs Mažeikių namus, gatves, jų plyteles ir daugiabučius rasotais stiklais, užpustytus takelius ir vartus nuosavų namų kvartaluose, kurie tarsi žvaigždynai Jurgos raktikauliuose turėjo savo precizišką, tik man žinomą tvarką.

Aš fotografavau cukraus kubelius, kurie paskęsdavo ir ištirpdavo arbatos ar kavos puodeliuose tarsi didžiuliai nuvargę titanikai, ir niekas neišgirsta nei Džeko, nei Rouz šauksmo, nes žino, kad tikroji ir ypač pirmoji meilė prasideda ir baigiasi liūdesiu.

Mano pirmoji meilė iš tiesų prasidėjo liūdesiu.

Artinosi Kalėdos. Buvau dvidešimt šešerių, pradėjau dirbti žurnale, kuris man padėjo užsidirbti tiek, kad galėčiau išeiti iš „Maximos“. Sena sofa, apkrauta pagalvėlėmis, buvo pakeista nauja. Subraižytas kavos staliukas, paremtas krūva laikraščių, buvo parduotas. Laiptų turėklo bumbulą galiausiai sutvirtino meistras, atsinešęs didžiulį lagaminą su grąžtu.

Kažkada buvau ryto žmogus. Vieną rytą paskambinau Jurgai ir išėjau iš namų. Visam laikui. Piniginėje nešiojausi Vitą – tą jau sulamdytą princesės Lėjos figūrėlę. „Maxima“ pypsėjo, kasos buvo pripildytos žmonių. Mes stovėjome eilėje, Jurga krovė ant prekių takelio mandarinus, eglutę, apipurkštą dirbtiniu sniegu, ir žuvį. Mačiau ją ir negalėjau prieiti. Vitos akys gretimoje kasoje šypsojosi. Ji laukėsi. Vyras su sąsagomis nustūmė vežimėlį į priekį, tolo link išėjimo. Vita ėjo atsisukusi. O juk mes gyvenome tam pačiam mieste.

Nemiegok, sumokėt reikia, Jurga mane pažadino. Aš pradėjau krapštytis piniginėje, rankos virpėjo, kojomis bėgiojo elektra, Vita stovėjo ir žiūrėjo, ilgu iki žemės paltu. Ji šypsojosi ir žiūrėjo, vyras stūmė vežimėlį su prekėmis link išėjimo. Raudonas X mėlyname fone. Iš piniginės iškrito Lėja, nerangiai pasilenkiau ir ją pakėliau. Žvelgiau Vitos pusėn, bet jos ten nebuvo. Greitai kroviau prekes į maišą, viskas krito, viskas apgailėtinai slydo iš rankų. Visai taip, kaip tada, kai atėjau apsipirkti pas Jurgą antrą Kalėdų dieną. Kai ji dar dažėsi lūpas perlamutru. O tu nenori susirast moters?

Iki šiol galvoju, ar tą rytą dar buvau ryto žmogus.

Kai išbėgau su klykiančiu ant maišo raudonu X, Vitos nebebuvo automobilių aikštelėje. Užtat turėjau ją kišenėje – sulamdytą ir šaltą princesę Lėją. Jurga priėjo ir tyliai viską žinodama surinko išmėtytus mandarinus. Raudona. Mėlyna. Maišas suplyšo. Raudona. Mėlyna. Gal ir nežinojome, bet buvome netoli. Netoli rūko išsisklaidymo. Netoli naujų gyvenimų, naujų namų, naujų metų. Jurgos raktikaulius mačiau net ir per storą paltą. Apgamai jos odos žemėlapyje žaidė STAR WARS „Monopolį“.

Kažkada buvau ryto žmogus.