Pastebėjimai

(iš Palangos dienoraščio, 2018 m. vasaris)

 

Kristus

 

Palangos parke stovi DU – laiminančio Kristaus figūra ir Ąžuolas. Tarp tų – dviejų – yra ryšys. Panteistinį ir krikščionišką atsivėrimus skiria vos 54 žingsniai. Tas atstumas niekada nepasikeis. Tačiau abu vienodai atsivėrę – n o r i  p r i i m t i. Jaučiuosi saugi. Ne todėl, kad Kristus iš bronzos, o Ąžuolas iš medienos. Jų glėbiai nesusiskleis – leis pasirinkti be pasirinkimo. Ar norėčiau atsidurti jų apkabinimuose? Gal tiesiog tik pastovėsiu, nutildyta dulksnos. Apeinu aplinkui. Prisiliečiu, patikrinu temperatūrą – ji skiriasi, jų nesuvienijo vėsi parko globa. Paglostau – ar iš įpročio, ar iš neturėjimo ką veikti. Jiems tas pats. Jie stovi, nes juos p a s t a t ė. Tiems, kurie statė (ar sodino), norėjosi, kad būtų kitaip. Vienpusė meilė, maitinama simboliais, nesugraudino jų stoicizmo.

– Ar negalėtumėt manęs nufotografuoti, – kreipiuosi į praeivį. – Iš šono ir anfas.

Jei turėčiau internetą su visais feisbukais, instagramais, jutubais etc., tuoj pat atsidurtų ten. Bet neturiu – sumokėsiu po 35 ct už nuotrauką artimiausiame fotosalone ir įklijuosiu į albumą. Kada nors, kai (ne)bus laiko, prisikelsiu prisiminimą ir paklausiu savęs – O KAM?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Akys

 

Na, akys – tam, kad žiūrėtum. O tam, kad p a m a t y t u m, reikia raumens gabalo, kuris visų sutarimu vadinamas širdimi, nors tai, kaip žinoma, yra nesąmonė. (Kodėl niekas niekada jokioje ikonografijoje nėra pavaizdavęs palaima spinduliuojančių smegenų ar raizgaus nervų voratinklio?) Bet žvilgsnio (-ų) ilgimės. Atrodo, galėtų kūne egzistuoti tik akys, visa kita – ant griaučių pakabinta mėsa akims nešioti.

Ilgą laiką žiūrėjau į pušis, jūrą ir dangų, todėl išėjau į parko takelius akių paieškoti. Štai priešais – jauna mama stumia vežimėlį. Oras tiesiog  g e r a s. Nukreipiu savo „lokatorius“ objekto link. Lygiai ties susidūrimu mama įsmeigia (turbūt akis – nors jų nesimato) į vaikelio patalus – kaip tik tuo momentu jai skubiai reikia pataisyti apklotėlį.

Toliau (žmonių retenybė) smagiai taukšdamos eina mama su dukra. Ties 2–3 m nuo manęs jos staiga nutyla ir žaibiškai užkloja savo žvilgsnius keturiais akių vokais, įtartinai susitapatinusiais su pašto atributais – v o k e l i a i s, užslepiančiais pinigus ir  l a i š k u s. „Pavojui“ praėjus, gyva šneka, girdžiu, atsigauna.

Trečias takelis. Beveik gūduma. Jau netoli Jelcino vilos. Moteriškė. Viena. Su gobtuvu. Ryškios horizontaliai nudryžintos megztos kelnės. Jos mane gelbsti – nukreipiu žvilgsnį (akis, jei dar man tame „projekte“ jos reikalingos) į tas kelnes. „Skenuoju“ situaciją. Nepažįstamoji įsitempia ir, regis, net pabąla, o akių plyšiai įsibeda į pažliugusią velėną jau beveik be properšėlės. Net pagailo.

Išlendu į pajūrį. Ten – vienas kitas. Toli. Jokio kontakto nei su akimis, nei su jas ištveriančiu kūnu nenumatoma. O ir šiaip – juk žvilgsnį nusineštų vėjas, o žodį pasiglemžtų bangų mūša. Palengvėja.

Žengdama pro „Palangos dailės“ duris, susiduriu su jaunuoliu (nudelbusiu akis). Laba diena, sakau ir tą pačią sekundę matau jį griebiantis gelbėjimosi rato – telefono – jam kaip tik tą minutę reikia kažkam paskambinti. Kiek mūsų čia gyvena, klausiu direktoriaus. Trys, sako.

Keturių aukštų namo 72 langai, užmerkę akis žiemai, nepatirs dangaus akių kontakto. Gaila.

 

Suknelės

 

Suknelių žiemiškoj Palangoj tiek kiek ir stintų (4 Eur/kg). Ypač jomis (suknelėmis ir stintomis) užtvindyta Vytauto gat-vė ir, savaime suprantama, praėjimas iki turgaus.

Į suknelių sąvoką čia įeina: striukės, megztiniai, treningai, šalikai, kepurės, pižamos, paltai-„kaldros“ ir, aišku, batai bei rankinukai.

Gatvėje (ir Palangoje) – tuštuma. Nutariu papramogauti – „imu“ visas parduotuves iš eilės – atsiparduotuvinsiu už penkerius metus. Kiekvienoje akimirksniu pribėga kniaukianti žvitruolė. Gal padėti, ponia? Ne ne. Bet pažiūrėkit – kokia graži, kaip tik jums, – ištiesia šypsnį per vaškinio veido raumenyną ir jau spraudžia mano galvą į „svarovskio kristalais“ įsižiebusią palaidinę. Išsivadavusi, jau ketvirtoje (ar panašiai) susikaupiu ir išpyškinu: ačiū, žinot, aš iš tų pirkėjų, kurios turi  s a v o  n u o m o n ę, ir pasijutusi kalta, kalta, labai kalta – kiūtinu į kitą. Tik taip atlyžta, vargšės… neduokdie antrąkart užsukti – esi  į s i d ė m ė t a s (beveik dėmėtas kartu). Betgi taip ir atsitinka – nusižiūrėjau tokią striukę. Beveik normalią. Beveik sportišką. Su kapišonu. Pilka (na, neutralumas ir pan.). Ilgesnio liemens. Jau matau, kad matuojuosi. Aišku, per maža – visus iškilimus iškilnoja. O! – nudžiunga juodaplaukė, – turim platesnių – raudoną ir juodą. Ne, ne – ne juodą – ir taip visos juodos nuo VIPO iki pliažo – raudoną? Na jau ne – ne mano amžiui. Na, bet, žinoma, ačiū, pagalvosiu. (Kad eičiau dar tuo keliu!!!) Beje, „skudurynuose“ irgi tas pats. Kaip pas „Gucci“ ar Piekautaitę… Taip ir gyvenu. Galima sakyti – apimta įtampos.

Paskutinę dieną į čemodaną tik grūdu, tik grūdu visokius savo megztinukus, maikes, sukneles, chalatus, šlepetes, kojines, užrašų knygeles, kremus, pastas, neatverstas knygas, silkes ir rūkytus karpius…

O iš niekaip neužsitraukiančio užtrauktuko išdavikiškai styro raudonas raudonos striukės kapišonas…

 

Žalias namas

 

Apie žalią namą rašau kiekvienąkart, kai apsistoju „Dailėje“ – net jeigu mano langai į pušingą priešingą pusę, tai vis tiek einu to namo apžiūrėti. Esu to namo metraštininkė. Galėtų, galvoju, tie namo gyventojai procentą mokėti už reklamą. Juolab dabar – kai persidažė žaliai – tvarkingai ir pilietiškai. Prie ko prikibti? Prie „špokinyčios“, Šančių liaudies kalba vadinamos „salka“. Ten viskas po senovei – papuvusios lentos primena buvusią žalią, o pakrypę langai – esamą padėtį. Žodžiu – žalio namo ansamblis persidažė žaliai ir iš esmės nepakito, anaiptol – išryškėjo jo ne tik pilietinė, bet ir politinė situacija. Nes namas – tai valstybė, o bendruomenė – tai valstiečiai. Kaip vienas vaikas sakė: „Pilis – tai vieta, kur gyvena piliečiai.“

O kur gyvena karalius? Čia tai jau ne mūsų reikalas, juolab – karalius nuogas, o Lietuvoje – šalta.