Modernybė ir kaimų paveldas
Uolūs administratoriai ir būrys Lietuvos politikų ragina vytis progresą ar bėgti pirma jo – atseit reikia modernių technologijų, modernios visuomenės ir visokių kitokių modernumų. Smagiai nurėžiamos lėšos kokioms „praeities atgyvenoms“, esą viskas turi būti vien pragmatiška, vis labiau naujoviškai progresyvu, atitikti vis naujų direktyvų paragrafus.
Kaip iš tiesų atrodo tas modernus Vakarų pasaulis, kurį vis bandome vytis?
2017 m. rugsėjo mėnesį Belgijoje, Levene, vyko eilinė tarptautinė konferencija „Rural History 2017“, skirta kaimų istorijos tyrimams. Tokios konferencijos organizuojamos kas dveji metai, jos jau vyko Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje. Į šį renginį susirinko apie 400 specialistų iš visų pasaulio žemynų (išskyrus Antarktidą): 44 britai, 39 ispanai, po 35 italus ir belgus, 32 vokiečiai, 29 prancūzai, 26 švedai, po 22 olandus ir JAV atstovus ir kiti. Paminėtini specialistai iš Japonijos ir daugumos Lotynų Amerikos šalių, Ganos ir Namibijos, Australijos ir Indijos, Tailando ir Izraelio.
Kas buvo aptariama dešimtyse konferencijos pranešimų?
Dar prieš kelis šimtmečius pramoninės revoliucijos ir modernizacijos buldozeriui pradėjus klibinti Didžiosios Britanijos agrarinės visuomenės pamatus, ten jau būta išsilavinusių žmonių, kurie suinteresuotai domėjosi tradiciniu kaimu. Konferencijoje demonstruoti XVIII a. britų autorių veikalai, kuriuose mėginta aiškintis anuometines kaimo problemas. Šiandieninių universitetų atstovai, remdamiesi pavydėtinai gausia archyvine medžiaga, daugybės specialistų anksčiau jau atliktais tyrimais, nagrinėjo kitados egzistavusių kaimų ypatumus.
Aptarinėjant įvairiausias temas (nuo XVI a. karų įtakos valstiečių likimams iki europinės kolonizacijos pasekmių tolimų žemynų kaimams, nuo kaimų socialinės pažangos ypatumų atskiruose regionuose iki moterų vaidmens tradicinėse ir besikeitusiose kaimų bendruomenėse), nevengta pabrėžti, kad realią istoriją kurdavo ne tik valdovų sprendimai ar didžiūnų intrigos, bet ir amžinasis kaimas, kurio suklestėjimas ar bėdos neretai lemdavo šalių ir regionų likimus.
Stebėdami išsivysčiusių šalių specialistų įspūdingus mokslinius darbus vis pasigesdavome Lietuvos. Atrodydavo, kad mūsų šalis jau šimtmečius gyvena tik kokiame modernių technologijų pasaulyje, nė nenutuokdama apie kažkokį lietuvišką kaimą ir jo ypatumus. Tiesa, gamtininkė Laima Šveistytė skaitė pranešimą apie mūsų vaistažoles, šioje srityje talkino išeivijoje gyvenanti farmacininkė Vitalija Povilaitytė-Petri. Lina Kaminskaitė-Jančorienė papasakojo apie sovietinių propagandinių kino filmų rodymą Lietuvos kaime stalinizmo metais. Aš, kaip privatus asmuo, skaičiau pranešimą apie egzotiškus daržininkų kaimus lietuviškame pamaryje. Deja, tuo viskas ir baigėsi – jokia Lietuvos Respublikos institucija nepasirūpino atsiųsti kokios nors reikšmingesnės specialistų delegacijos su turiningais pranešimais apie mūsų šalyje atliekamus visapusiškus senojo ir naujojo kaimo tyrimus.
Tiesa, į šią svarbią konferenciją Belgijoje nelabai buvo ir ką pasiųsti – neteko girdėti, kad Lietuvoje būtų atliekami kokie reikšmingi kaimo tyrimai, prilygstantys Vakarų specialistų darbams. Galima nulenkti galvą prieš tradicinės etnografijos baruose besidarbavusius ir tebedirbančius uolius tyrėjus, tačiau visa „kaimo“ problematika yra daug platesnė nei sodžiaus moterų rankdarbiai ar langinių puošyba.
Apgailėtiną šios srities būklę liudija ir 2014 m. išleista knyga „Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m.“ („Lietuvos architektūros istorija. IV“). Ten visai lietuviškųjų kaimų įvairovei skirta mažiau vietos nei dvarams, ne ką daugiau kaip stačiatikių cerkvėms, sinagogoms ir mečetėms. Ir tuose negausiuose puslapiuose tesugebėta pateikti jau pasenusių ar klaidingų sovietmečio teiginių kompiliaciją su plagiato elementais. Užtat pagal šiandieninės Lietuvos papročius tam menkaverčiam darbui savi žmonės išrūpino itin dosnų finansavimą, toje srityje nieko nenutuokiantys veikėjai rašė reikalingas recenzijas ir atsiliepimus.
Beliktų priminti, kad iki XX a. vidurio būdingu agrariniu kraštu ilgai buvusi Lietuva po 1944 m. staiga prarado beveik viską: tūkstančius senųjų kaimų ir šimtus tūkstančių tradicinių trobesių, per šimtmečius besiklosčiusius papročius ir praeities tradicijų tęsėjus – lietuviškojo sodžiaus žmones, nelauktai atsidūrusius Sibiro sniegynuose ar lietuviškųjų kolchozų realybėje. Kol Vakaruose buvo kaupiami archyviniai šaltiniai ir smalsių kaimo tyrėjų darbai, sovietizuotoje Lietuvoje naikinti istoriniai dokumentai ir kiti nepageidaujamos praeities pėdsakai, gaminta propagandinė dezinformacija – jos nesibodima tiražuoti ir dabartiniais laikais.
Prieš šimtmetį anai Lietuvos Respublikai pasiryžus vytis civilizuotąjį pasaulį, galop susiruošus rimčiau tirti ir senąjį Lietuvos sodžių, po 1940–1944 m. teko pradėti gyventi kitaip, dėmesio tradiciniam kaimui nesulaukiant ir po 1990 m. Kai kas guodžiasi – esą neprabėgs nė pora šimtmečių, kol kokie būsimi valdžios žmonės prisimins kitados gyvavusį lietuviškąjį kaimą ir palieps užsiimti tuo, kuo Didžiojoje Britanijoje ir kitose moderniose šalyse užsiimta dar XVIII–XIX a. – visapusiškais buvusios tradicinės agrarinės visuomenės tyrimais.
Kol kas mūsų šalyje tesugebėta sutrikdyti lietuviškosios mokslinės kaimotyros pirmuosius žingsnius, nutraukti mokslo monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ leidybą. 2011–2013 m. išleidus to ciklo tomus apie Rytų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos senuosius kaimus valstybės parama tiems darbams buvo nutraukta, tam pasitelkus atitinkamus asmenis ir išgalvotas priekabes. Nežinia, kuriame šimtmetyje bepasirodys tomai apie Žemaitijos, Suvalkijos (Sūduvos), Šiaurės Lietuvos ir kitų lietuviškųjų etnografinių sričių kaimų tikrąją istoriją, apie tenykščio kaimiškojo gyvenimo ypatumus, vis labiau nugrimztančius užmaršties miglose.
