Lyg gyvenimo knygą bandyčiau skaityt…

Nepažinojau Onės Baliukonės*, kol ji buvo šiapus. („Visa yra viena!“ – jau girdžiu josios priešgyniavimą iš anapus.) Net keista: nuo 1986-ųjų rudens, kai atvykau studijuoti į Vilnių, dalyvaudavau daugybėje literatūrinių, kultūrinių renginių, klasikinės muzikos koncertų, vykusių čia, sostinėje. Tik tarp sutiktųjų (matytųjų, girdėtųjų) kūrybinio pasaulio žmonių Onės nepamenu. Nei veido. Nei akių. Nei šypsenos (tik ne kartą girdėjau – šypsojos ji mažai). Negi prasilenkėm tada? Matyt, ir vėliau. Tik tais pačiais 1986-aisiais, mano atvykimo iš gimtosios Dzūkijos (mudviejų tėviškes teskiria vos kokie 20 kilometrų) į Vilnių metais, įsigytą Onės Baliukonytės knygą „Tėve mūsų gyvenime“ stropiai saugojau. Šalia O. Milašiaus „Poezijos“, V. Mačernio „Po ūkanotu nežinios dangum“, V. Mykolaičio-Putino „Būties valandos“, S. Nėries „Raštų“ tritomio, P. Širvio „Ir nusinešė saulę miškai“. Vis atsiversdama, paskaitinėdama – taip į jos poetinį pasaulį pamažėle „tipendama“.

Tebesaugau „Tėve mūsų gyvenime“ ir dabar. Kaip ir širdžiai labai mielus glaudžiu vos prieš keletą metų į mano bibliotekėlę atkeliavusius antrąjį ir trečiąjį jos poezijos rinkinius – „Viltis“ (1976) ir „Iš kelio dulkių“ (1982). Jie dar iš pirmojo Onės kūrybos laikotarpio. Šalimais ir kiti Onės Baliukonytės, o vėliau jau Baliukonės pavarde pasirašyti poezijos rinkiniai ir rinktinė „Akmuva“ (2003). O kai panyru į esė knygas „Kelionės fragmentai“ (1987) ir „Ant sapnų tilto“ (2003), jaučiu, lyg čia pat su pačia One kalbėčiausi.

Subtiliai dėlioju ir turimas nuotraukas. Lyg praėjusių metų atminimus bandyčiau atkurti ir nesustabdomai bėgantį laiką pažaboti trokščiau. Vienos jų – iš Onės jaunesniosios sesers Aldonos Januškauskienės asmeninio nuotraukų albumo atkeliavusios, kitos – iš įvairių leidinių, publikacijų, o trečiosios – tik mano atminty uoliai saugomos, fotomenininkės Onos Pajedaitės nuotraukų archyve, prie kurio plušėjau keletą metų, regėtos, subtiliai liestos, kuo išsamiau tuomet aprašytos. Žvelgiu į jas (ar menu), tyrinėju – lyg Onutės Baliukonytės, vėliau – Onės Baliukonės gyvenimo knygą bandyčiau skaityt.

 O pirmajame jų, tų taip stropiai mano saugomų kadrų… Juk ta kukli, liūdno veido ir giliomis į fotoaparato objektyvą žvelgiančiomis akimis mergaitė – Onutė dar vaikystėje Baliukonių šeimyninėje nuotraukoje maždaug 1955-aisiais. Šalia tėvų, vyriausiojo brolio Antano ir jaunesniosios sesers Aldutės. Tik šeima be Jonuko, kiek vyrėlesnio už Onutę broliuko, iškeliavusio Amžinybėn dar prieš jai gimstant. Ta gilaus žvilgsnio mergaitė su kukliu kaspinėliu plaukuos – vargano ir labai nerimastingo pokario vaikas. Iš prigimties ji dar kitoniška: skaudžiai lemties paženklinta dideliu apgamu ant kairiojo skruosto. „Labiausiai kentėjau dėl bendraamžių patyčių. [...] Prisipažinsiu: tikrai būčiau atidavusi visus savo penketus ir nuolatinius „pirmos mokinės“ laurus už paprasčiausią, banalų kaimietukės veidelį…“ – skaitau apie skaudžiuosius Onės vaikystės, paauglystės išgyvenimus ir jos esė knygoje „Ant sapnų tilto“. Ir vargu ar toji pokario metų mergaitė jau numananti apie jos laukiantį stebuklą – visa užburiantį kūrybos pasaulį.

Onutė Baliukonytė (dešinėje) su tėvais, broliu Antanu ir sesute Aldute maždaug 1955 m. Sesers Aldonos Januškauskienės asmeninio albumo nuotrauka

Regiu iš tų mano turimų nuotraukų ir pačią giedriausią, saulėčiausią vos studijas VU pradėjusios Onutės šypseną gimtojoje sodyboje, panirus jai į besaikį obelų žydėjimą. Čia Onutė jau po dviejų lemtingųjų aukštesnėse klasėse įvykusių susitikimų. Pirmojo – su savąja mokytoja lituaniste Laima Abraityte, atvėrusia jai subtilųjį literatūros pasaulį ir davusia didžiąsias gyvenimo pamokas. „Ji atkakliai kreipė mus prie amžinų gėrio, grožio šaltinių: tėvų kalbos, taurių papročių, senolių šviesaus palikimo“, – prisimins vėliau Onė mokytojai skirtoje esė. Ir po antrojo – jaunutę jos sielą užbūrusio jau minėtos mokytojos suorganizuoto susitikimo su tikru poetu – Pauliumi Širviu. Toks „savas, artimas“ poeto veidas tamsioje kultūros namų scenos gilumoje, „virpanti šypsena“, „kimokas, bet švarus balsas“, skambančios jo skaitomos eilės ir… „Nė vienas kitas kūrėjas manęs taip nesukrėtė: lyg būčiau švystelėta staiga iš pilkos mokyklinės kasdienybės į vaivorykštines erdves. [...] Ir tiesiog fiziškai jauti, kaip bunda, auga, plečiasi siela. Ta baltoji eilėraščio magija [...]. Ir šiandien girdžiu anuos karšto kraujo tvinksnius smilkiniuose, jaučiu sprogdinantį gyslas, plėšiantį sąnarius saldų skausmą – kai budo, kai augo many likimas…“ – taip vaizdžiai didžiuosius moksleiviškų metų išgyvenimus prisimins jau pripažinta poete tapusi.

O štai ji jau – Onė. Baigusi studijas su tėvais sėdi tėviškėje prie stalo, o už jų – Onės už pirmąjį savo atlyginimą nupirktas ir jiems padovanotas televizorius. Tokia susimąsčiusi, akys tarsi gilyn žvelgiančios. Čia ji pirmojo savo poezijos rinkinio „Laukinės vaivorykštės“ (1971) išleidimo laikotarpiu. Jau patyrusi ir pirmąjį kūrybinio pašaukimo pripažinimą, savo gebėjimų išskirtinumą: pirmoji Onės knyga buvo išleista „atskirai, ne to laiko bendrame aplanke. Išsiskyrė ir buvo išskirta. Po Sigito Gedos – antras toks ryškus to laiko poetinis debiutas“, – tai pabrėžė ir prof. Viktorija Daujotytė 2013-aisiais palydėdama Onės knygelę iš serijos „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlė“.

Vėl regiu Onės šypseną. Tikiu – tikrą. Prie Rašytnamio 1983-iųjų pavasarį fotomenininkės O. Pajedaitės „pagautą“, besiruošiant išvykti į Palemoną, kur Onė už poezijos rinkinį „Iš kelio dulkių“ bus „Poezijos pavasario“ laureato vainiku vainikuota. Čia pat ir subtilus (ir labai mielas!) Onės šypsnys jos šlovės valandą – jau laureato vainiku padabintos. 1983-iųjų nuotraukose Onė ir Nidoje su beveik šešiamete dukrele Benigna atostogaujanti. Čia pirmiausia ji – motina. Dabar menant šiuos kadrus man ji – lyg Gilanda iš „Kopų karalienės“ (2006), paskutinės Onės Baliukonės knygos, skirtos ir savo dukrai, ir nė ketverių nesulaukusio broliuko Jonuko atminimui. Ši ir žemės, ir dvasios ekologiją propaguojanti literatūrinė pasaka buvo parašyta Nidoje, toje Onės beveik Pažadėtojoje žemėje, kur „dar likę gryno gamtos pirmapradiškumo, švarių ir sakralių vietų“. Juk ten, toli nuo Vilniaus naujųjų rajonų šurmulio ir daugiabučių triukšmo, Onės siela, rodos, visad atsigaudavo. Nida jai ir kaip kūrybinio polėkio žemė kitiems kūriniams: „Čia daug ką pakužda vėjai, pašnibžda kopų smiltys, o jūros ir marių bangavimas suteikia tobulą ritmą eilėraščiams ir pačiai poeto sielai…“

Menu ir vaizdus iš fotomenininkės O. Pajedaitės iniciatyva Onei surengtos „fotosesijos“ prie Neries 1982-ųjų gegužę (tai vis jos intensyvaus darbo „Moksleivio“ redakcijoje metas). Ten poetė su klevo žiedų puokštele rankose. Vienur – subtiliai besišypsanti, kitur – svajingai, mąsliai žvelgianti į tolį ar debesų linkui. Onė čia, gamtoje. Juk ji – gamtos augintinė: vaikystėje, paauglystėje, rodos, sugėrusi į save visa, ką gali gauti jautrios, kūrybiškos prigimties mergaitės siela, augdama kaime. To panirimo į gamtos pasaulį Onė troškusi ir vėliau. Matyt, ir šio vaikštinėjimo prie Neries metu, kai ją „sekė“ skvarbi fotografės akis. „Užmegzti jau beveik nutrūkusį ryšį su gamta. Kadangi be jos lietimosi jau tiesiog dūstu, silpstu. Stinga natūralios, pirmapradės gamtos…“ – šįkart vėl jaučiu jos „kabinimąsi“ į tai, kas duotų gaivos. Nors šiuose kadruose ji jau ne gimtuosiuose kraštuose – Kančėnuose ar Bukaučiškėse, bet mintys juk vis po prarastą tėviškę tebelekiojančios. „Juk dar atmenu, kaip svaigiai dvelkdavo pavasarį mamos išpuoselėto darželio rūtos, tulpės, narcizai, vasarą – bijūnai“, – tarsi girdžiu ją tyliai menant.

Dar nuotraukose regiu Onę Doškonyse – jos mamos gimtinėje – 1987-aisiais su geruoju dėde Teofiliu kažką, matyt, „ūkiškai“ postringaujančią („Ji mėgo čia buvoti“, – girdžiu sesers Aldutės prisiminimų nuotrupas). Kitoje ji 1992-ųjų rugsėjį visa susigūžusi rudeniniam lietui drengiant skaudžios netekties valandą Sapiegiškės kaimo kapinaitėse prie kapo duobės dramatiškos lemties savo bendrakursiui Antanui Kalanavičiui atsisveikinimo žodį tarianti. O štai čia Onė 1998-aisiais su Prezidentu Valdu Adamkumi: garbingą apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių – iš jo rankų gaunanti. Kiek vėliau, 2004-aisiais, Onei Baliukonei už „poetinį idealizmą, kūrybinės programos vientisumą ir nuoseklumą“ bus paskirta ir Nacionalinė kultūros ir meno premija („Tik apdovanojimais Onutė nemėgo girtis, pasakydavo apie juos nebent tada, jei iš kalbos išeidavo“, – vėl iš sesers prisiminimų).

Matau nuotraukose Onę Baliukonę ir įvairiuose literatūriniuose renginiuose: ar savo poeziją skaitančią, ar tiesiog į savąsias mintis gilyn panirusią. O vaizduojuos dažniausiai ją kūrybinio polėkio pagautą, kaip tam nuoširdžiam poetės prisipažinime: „Rašydama „Dangaus akmuvą“ išties buvau panirus į transo būseną, savotiškai apsėsta.“ Paskutinio Onės gyvenimo dešimtmečio portretuose ir ligų paženklintą skausmą, ir gilų dramatizmą regiu. „Tiesiog ištverti! Dar ištverti šioje demonų, piktųjų dvasių ir mūsų pačių pridergtoj pasaulio smėlio dėžėj, kurioje kol kas žaidžiame“, – niūruma ir jos žodžiuose. Tik paveiksluose, kuriuos Onė pradėjo tapyti, matyt, 1999-ųjų vasarą, daugiau spalvų ir šviesos. Juk paveikslai iš poetės sapnų, regėjimų karalystės. Jie su šviesių spalvų angelais, su trečiosios akies – vidinio regėjimo – vaizdiniu. Kaip atsvara skausmui, nevilčiai, tamsiajai būties pusei. Savose vizijoje regiu ją ir į klasikinės muzikos garsų pasaulį panirusią. „Muzika – tikroji, didžioji, dieviškoji – dar įstengia pakylėti mus virš mūsų pačių menkumo ir egoizmo, sugrąžinti į tikrai žmogaus vertą būvį. [...] O svarbiausia, ką ji savo įstabiąja kalba kužda suklususioms mūsų sieloms: miršta tiktai mirtis, gyvenimas yra amžinas“, – iš Onės esė knygos ataidi ir šios jos minčių nuotrupos.

Dar jaučiu Onę didžiausių jos dvasinių autoritetų M. K. Čiurlionio ir O. Milašiaus kosminių regėjimų bei mistikos pasaulio persmelktą. O vėlesniu jos gyvenimo laikotarpiu ir į ezoterines knygas panirusią. O žaviuosi labiausiai, aišku, Onės pasaulėjautą persmelkusiomis patriotiškumo (poezijoje tai ryškiausia rinkinyje „Vaduok“), ekologiškumo (ir gamtos, ir žodžio), tikrumo, pirmapradiškumo paieškos visame kame idėjomis, ištikimybe savo balsui ir poetinei prigimčiai. Ir vis sunkią jos ir kūno, ir sielos kankynę jaučiu: „ėjimas iš paskutiniųjų“, „baisios tos būsenos, kai žinai, jog turi laikytis iš paskutinių jėgų, – o nėra už ko“.

Taip pamažėl iš turimų ar tik atminty įstrigusių fotokadrų, regėtų vaizdinių, dar labiausiai mano širdį pasiekusių jos minčių ir josios sielos balso, iš girdėtų ir skaitytų atsiminimų nuotrupų dėlioju savąjį Onės Baliukonės portretą. Ir rodos, lyg jos gyvenimo knygą bandyčiau skaityt. Eidama vis gilyn. Net ir ten, kur jautriausia, skaudžiausia, dramatiškiausia. Net ir tada, kai priešaky – kitas krantas, net ir tada, kai dar pirmajame eilėraščių rinkinyje Onei išsprūdusios eilutės „Pakilt ir sparnais atsimušti į atvirą langą – / Ir virsti šviesa – – –“ tampa realybe…

Tad dabar ir buvodama Onės Baliukonės gyvenimo čia, šiapus, bei kūrybos pasaulyje, ir lenkdamasi poetei Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje aukštai po pušimis vis jos žodžiais – „mirties tikrai nėra“ – bandau įtikėt. Dar vaizduojuos ją nuo aukšto vienišo „pilies šeimininkės bokšto“ mus stebinčią. Arba tiesiog sau laisvai po laikų laikus, erdvių erdves skrajojančią. Juk – visa yra viena.

– –