Lėliukė

Christiane Rancé. Simone Weil: neįmanomybės drąsa. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. 285 p.

Perskaičiau kaip bestselerį – susidomėjusi, įsijautusi, įsiaistrinusi, nors ir nelengva tai knyga. Simona Weil – intelektuali, nenaivi mistikė, kurios narsa ir beatodairiškas pasirinkimas verčiau jau mirti negu „gyventi per gerai“ – visai kaip šv. Teresėlės (paradoksalu, nes jos abi mano sąmonėje – idėjinės oponentės). Christiane Rancé biografija apie jos gyvenimą ir asmenybę – taip pat ir santūriai emocingas pasakojimas apie to laikotarpio, kada gyveno Simona Weil (1909–1943), Prancūziją ir Europą. Lietuvoje XX a. pradžioje nebuvo tokių kairiųjų intelektualų, todėl daug kas čia atrodo egzotiška, stebina gaivalingumu. Tarpukariu Antanas Maceina rašė religijos filosofiją, tačiau gan hermetišką, o Simona Weil mąstė ir veikė globaliai – jai rūpėjo karas Čekoslovakijoje, ji smerkė procesus porevoliucinėje Rusijoje ir hitlerinėje Vokietijoje, veržėsi į pilietinio karo frontą Ispanijoje, keliavo po Italiją, maitindama savo poreikį klasikinei tapybai ir muzikai. Nepasitenkino pernelyg saugiu būviu JAV, veržėsi į Angliją, kad galėtų dirbti bent jau sesele priešakinėje fronto linijoje („Manoji pragaro samprata: netikra palaima, per klaidą manyti, kad esi rojuje“, – rašo ji „Sąsiuviniuose“, p. 223). Faktas, kad buvo gimusi buržua šeimoje, virto sąlyga jos intelektualiniam augimui. Itin adekvačiai vertino politinius procesus, to meto įtampas Europoje tarp nacionalizmo, kurio nuoširdžiai nekentė, ir komunizmo, kurio žiaurumais baisėjosi. Pasižymėjo politiniu nuovokumu ir pilietine drąsa, netikėjo žmonijos moraliniu progresu, šviesia ateitimi; netikėjo ir revoliucija, kurios baigtį jai iliustravo Rusijoje vykdomas smurtas. Karo išvakarėse Europos tautoms ji siūlė iš naujo skaityti Homero „Iliadą“ (p. 168), kad įsisąmonintų, kas jų laukia, nors ir pati netikėjo, kad bus atsitokėta. Simonos Weil atsivertimo poslinkis man atrodo visiškai evangeliškas, dėsningas jos karštų kairiųjų pažiūrų kontekste; nuoseklios askezės, nesavanaudiškumo, savęs atsižadėjimo būta ir prieš atsivertimą. Kairiosios pažiūros pas mus ir dabar nesuderinamos su katalikiškumu (Bažnyčios struktūra vis dar hierarchizuota ir idėjos, kurias skelbia Vatikanas, pas mus atkruta labai jau lėtai). Jaunų kairiųjų yra, bet jie ne katalikai.

Politika – sudėtingas dalykas, žmonės netobuli, daro klaidas. Simona Weil pasižymėjo skubria, pietietiška prigimtimi, kartais – polinkiu į kraštutinumus. Juokinga detalė, kai ji išvažiuoja į pilietinį karą Ispanijoje, veržiasi į frontą, jos nenori ten leisti, nes juk „šitą nušaus pačią pirmą“. Kažkas bando ją išmokyti šaudyti, sekasi prastai. Prie kareiviško laužo ji nusipliko koją verdančiu aliejumi (amžininkai pabrėžia jos nerangumą) ir, ačiū Dievui, tėvai ją išsiveža iš Ispanijos. Itin imli menui, filosofijai, istorijai – studijų metais ji eina mokyti darbininkių, dirba su geležinkelininkais, eina pas burmistrą kovoti už jų teises, vėliau pati dirba gamykloje. Dabar jauni humanitarinių disciplinų absolventai skuba susikurti savo gerovę – dirbti pelningus darbus, įsigyti būstą. Nelabai girdėjau, kad kas laisvu metu labai veržtųsi šviesti žemuomenės ar organizuoti profsąjungų veiklos. Ne, kur kas geriau būtų, jei tie, kurie gimė socialiai nesaugioje aplinkoje, jaustųsi dėl to kalti ir žinotų savo vietą.

Legendas apie „nuostabaus proto“ mergaitės vaikystę biografijos autorė apibendrina išraiškinga metafora: „[...] Simona perėjo atvirkštinę metamorfozę. Gražus drugelis atvirto į lėliukę su šiurkščios tamsios vilnos apsiaustu“ (p. 17). Iš tikrųjų įspūdį daro ne tik aristokratiškas auklėjimas, bet ir radikalus apsisprendimas vengti pertekliaus:

Vos trejų metukų, atstumdama pusseserės duodamą žiedą, ji paskelbia: „Man nepatinka prabanga.“ Dešimties metų savo pusseserės guvernantei Ebbai Olsen pareiškia: „Būtų geriau, jei visi rengtųsi vienodai ir už skatiką. Tada galėtum dirbti ir nebūtų skirtumų.“ Tais pačiais metais atsisako vilktis gražią suknutę, pasiūtą jai vienų vestuvių proga, o per vestuves ją prislegia pokylio ir „bruzdančių“ suaugusiųjų reginys. Keturiolikos metų nusprendžia eiti į licėjų su griežto kirpimo pelerina, ir tai bus jos drabužis iki pabaigos. Vėliau, priversta pasipuošti, nes eina į Operos teatrą, vietoj tradicinės ilgos suknios pasisiūdina smokingą. (p. 16–17)

Šiuose amžininkų liudijimuose apie Simoną Weil randu patvirtinimą savo pačios egzistencijai. Anot Christiane Rancé, Weil „atsižada moteriškumo liturgijos“ (p. 24), nors, labai keista, neranda bendros kalbos su bendraamže Simona de Beauvoir, kuri mokosi toje pačioje klasėje. Neretai apibūdinama epitetais „nemitri“, „negraži“, svarstomas jos neįvardintas troškimas būti vyru (nori būti matematiniais gabumais panaši į savo brolį, p. 22), konstatuojama, kad vaikystėje ji neturėjo lėlių (p. 23). Sakyčiau, gana charakteringi homoseksualumo ženklai, bet jie tikrai išlieka latentiniai. LGBT, kaip ir Bažnyčia, negali jos savintis.

Gimusi nereligingų žydų šeimoje ir tikrai nepraktikuojanti judaizmo, ji nuoširdžiai nustemba, kai Prancūzijon atsirita pirmosios antisemitizmo bangos. „Mane suparalyžiavo jausmas, kad esu kaltinama kilusi iš žmonių, kurie nerado duoti žmonijai nieko geresnio už Jahvę“ (p. 204). Rašo įžūlius laiškus valdininkams dėl „Žydų statuto“, bravūriškai pasisako karo tribunolo teisme – taip įspūdingai, kad net yra paleidžiama. Vėliau bėga iš Prancūzijos su tėvais, tačiau daro tą tik dėl jų, jų atkakliai įkalbinėjama. „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“ (p. 9). Šiandien ši Weil tezė turi mistinį atspalvį, bet tuomet Europa, tasai skęstantis laivas, net neketino grįžti prie „Iliados“ skaitymo. Beje, iš JAV į Angliją Simona Weil šiaip ne taip išsiveržia švedų krovininiu laivu: „Laive ji tampa draugijos siela, traukia senų liaudies dainų priedainius, o mėnesėtais vakarais ištempia keleivius ant denio pavakaroti pasakojant pasakas ir legendas. Liverpulio tranzito stovykloje, kur Simonai Weil tenka pabūti, ji nesiliauja krėtusi pokštų, net persirengia vaiduokliu“ (p. 257).

Jos santykis su Bažnyčia prieštaringas, ji nepriima pasenusių pretenzijų į Romos imperijos visagalybę, primityvaus saldumo, religinio kičo. „Pasakojimai apie apreiškimus „Šventojo Pranciškaus žiedeliuose“ mane atgrasydavo labiau už viską, kaip ir stebuklai Evangelijoje“ (p. 148). Visgi Anglijoje jos gyvenimas atrodo labai aprimęs: graikiškai kalbėdama „Tėve mūsų“, dirba vynuogyne, nuolat kenčia stiprius galvos skausmus, gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą, parašo „Dievo laukimą“, „Sunkį ir malonę“. Skeptiškai vertina Bažnyčią kaip instituciją: jos akimis, Bažnyčia turi pradėti nuo nieko, iš naujo – atsiversti ir atsinaujinti. Pasilieka netikėjimo, agnosticizmo galimybę, nors nuolat mąsto apie Kristų. „Apleistumas, kurį jaučiame palikti Dievo, – tai savotiška Jo glamonė. Laikas, vienintelė mūsų nedalia, – tai tiesiog Jo rankos prisilietimas. Tai atsisakymas, kuriuo Jis leidžia mums egzistuoti“ (p. 240).

Bažnyčia, kaip visuomet, labai norėtų savintis. Būta net priekaištaujančių kunigui Perrinui (su juo Simona intensyviai bendravo paskutiniais savo gyvenimo metais ir net svarstė krikšto galimybę), „kodėl neprivertė Weil apsikrikštyti“. Paniekos vertas priekaištas. Simona atsisako krikštytis, nes nori būti su tuo metu engiamaisiais, su žydais – jei ne religiniu, tai bent etniniu požiūriu. Ir taip ji tampa „šventąja be aureolės“, pranokdama daugybę kanoninių katalikų.