Kodėl demokratija kartais neveikia

Tikėjimas modernia demokratija neišvengiamai apima ir tikėjimą tam tikru kolektyviniu žmonijos protu. Tikėjimo demokratija neturėtų sukrėsti net faktas, kad pačios demokratinės institucijos dažnai suteikia galimybių antidemokratinėms jėgoms sėsti prie valdžios vairo (žymiausio tokio istorinio atvejo minėti tikrai nėra būtina), kaip ir tikėjimo kolektyviniu žmonijos protu neturėtų palaužti faktas, kad masės, deja, lieka masėmis.

Tiesa, tikėjimą kolektyviniu žmonijos protu gali nesunkiai sugriauti paprastas išlindimas apsižvalgyti toliau savo nosies. Nusprendusi apsišviesti einamaisiais klausimais Lietuvoje, atsiverčiu vieną iš normalesnių naujienų portalų ir po dešimties sekundžių išjungiu naršyklės langą, nes užtenka pamatyti, kad skaitomiausia dienos naujiena yra apie Oksanos Pikul „Instagram“ paskyrą, kuri ką tik buvo atnaujinta nuotrauka, sukeliančia įtarimų apie susitaikymą su vyru. Ar turėčiau stebėtis? Ne. Deja, vis dar stebiuosi.

Tokios visuomenės dėmesio kryptis nurodančios tendencijos verčia kiekvieną akylesnį sociologą rautis plaukus nuo galvos – jų duona ir druska yra visuomenės nuomonės apklausos, bet kas gi toji mįslingoji visuomenės nuomonė? Jeigu daugumą potencialių respondentų domina tekstai apie vietinių žvaigždučių socialinių tinklų paskyrų dinamiką (lengvas gyvenimas tiems žurnalistams šiais laikais, ar ne), tai ką jie tau gero papasakos apie politinį pasitikėjimą, narystę Europos Sąjungoje ar šalies ateitį?

2010 m. tik 13 proc. Lietuvos gyventojų buvo patenkinti demokratija, parodė Europos socialinio tyrimo duomenys. Net Rusijoje pasitikėjimas demokratija tais metais buvo didesnis ir siekė 16,4 proc. (kokia dar Rusijos demokratija, paklausite, bet čia jau kita tema). Teisingumo dėlei vertėtų pasakyti, kad 2017 m. Lietuvoje pasitenkinimas demokratija šoktelėjo kaip reikiant – iki 24,3 proc., o Rusijoje jis pakito labai nežymiai, iki 17,1 proc. Tad jeigu esi patenkintas demokratija, tikėtina, kad netingėjai, neprotestavai ir balsavai 2016 m. Seimo rinkimuose. Šiuose rinkimuose dalyvavo beveik pusė šalyje registruotų rinkėjų, tad išeina, kad tik apie pusė jų yra patenkinti demokratija. Na, gerai, kad kita dalis vis tiek balsuoja.

O kaipgi atsitraukimo nuo demokratijos apraiškos, šiuo metu ryškėjančios Europoje ir pasaulyje? Donaldas Trumpas, „Alternatyva Vokietijai“, Marine Le Pen, Viktoras Orbanas, stiprėjančios Turkijos valdančiųjų autoritarinės tendencijos yra kur kas daugiau negu tik simptomai. Dėl šių ir kitų tendencijų JAV nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ neseniai pripažino, kad 2017 m. demokratijos vystymuisi buvo – nei daugiau, nei mažiau – kriziniai. Štai čia XX a. modernizacijos teoretikai prašovė: XXI a. demokratinės institucijos ir ekonominė gerovė nebėra neišskiriama porelė.

Demokratinės institucijos ir (materialinė) gerovė

Demokratija yra tvirta normatyvinė kategorija ir vakarietiškame pasaulyje yra įprasta šios idėjos nekvestionuoti. Tad visi empiriniai bandymai pagrįsti demokratinių režimų pranašumus yra sveikintini ir laukiami. JAV mokslininkai Davidas A. Lake’as ir Matthew A. Baumas 2001 m. išleido mokslinį straipsnį, parodantį, kad, lyginant su autokratijomis, demokratiniai režimai daug efektyviau aprūpina savo piliečius viešosiomis gėrybėmis. Viešųjų gėrybių apibrėžimas yra platus, o straipsnis baigiamas drąsia išvada: „Demokratija veikia!“ Panašūs straipsniai buvo kepami dar kelerius metus, kol Michaelas Rossas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele tarė „stop“. 2006 m. akademinėje studijoje mokslininkas argumentuoja, kad dauguma ankstesnių darbų, rodančių, kaip dėl demokratijos neišvengiamai kyla materialinė gerovė, nėra tokie jau empiriškai tikslūs: trūkstant socialinių ir ekonominių indikatorių iš autokratinių režimų mokslininkai neįtraukė į savo analizes daugybės nedemokratinių šalių, kurių gyventojai materialinėmis sąlygomis tikrai nesiskundžia (tokie kaip kai kurių Persijos įlankos šalių gyventojai).

Be viso to, Michaelas Rossas parodo, kad, paėmus tokį paprastą indikatorių kaip kūdikių ir vaikų mirtingumo mažinimas skurdžiausiuose visuomenės sluoksniuose, skirtumai tarp autokratinių ir demokratinių režimų pradeda blankti. Tad net jeigu demokratiniai režimai ir išleidžia daugiau pinigų viešosioms gėrybėms, tos viešosios gėrybės paprastai pasiekia tik vidurinius ir aukštesniuosius visuomenės sluoksnius ir aplenkia tuos, kuriems jų labiausiai reikia. Štai JAV pasaulio akyse yra tipinė valstybė demokratijos vėliavnešė. Deja, sveikatos priežiūrai išleidžianti daugiau pinigų negu bet kas kitas, šalies sveikatos apsaugos sistema yra pagarsėjusi kaip itin neefektyvi ir diskriminacinė. Metų pradžioje žurnalas „Health Affairs“ publikavo tyrimą, kuriame teigiama, kad tarp dvidešimtiems turtingų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių narių JAV 1961–2010 m. vaikų mirtingumas buvo aukščiausias. Palyginkime: visiškai nedemokratinėje Kuboje kūdikių mirtingumas 2016 m. buvo 4 iš 1 000, o JAV – 6 iš 1 000.

Kad demokratija veiktų?

1993 m. parašytoje to paties pavadinimo knygoje Robertas Putnamas teigė, kad Italijos šiauriniuose regionuose demokratinės institucijos veikė geriau negu pietiniuose dėl paprastos priežasties: pilietinės visuomenės, asociacinių ryšių ir kitais atžvilgiais stipresnio socialinio kapitalo. Pietuose, deja, visuomenė buvo grįsta nepasitikėjimu ir pilietinės kultūros formavimasis vyko sunkiai.

Paprastas demokratinių institucijų egzistavimo faktas nėra priežastis kam nors veikti ar neveikti – svarbu, kaip tos institucijos yra įgalinamos kurti visuotinę gerovę. O tam reikia ne vien kolektyvinio proto, bet ir kolektyvinio darbo.