Fragmentai (II)

 

Aš saloje. Nuovargis galutinai įveikė ir ankstyvą vakarą atsiguliau į lovą. Miego nesinorėjo (pastarosiomis savaitėmis nemiga tapo įprastu reiškiniu), tačiau apskritai jaučiausi išsekusi po ilgo skrydžio ir ilgos nakties. Iš namų, susipakavusi lagaminą, išėjau antrą ryto. Į Šv. Pankracijaus stotį nuvažiavau taksi. Taksistas išleido mane šiek tiek atokiau nuo pagrindinio įėjimo, todėl, jo nepastebėjusi, pasukau priešinga linkme ir netrukus atsidūriau tuščioje siauroje gatvėje, kurioje kiek akys užmato driekėsi milžiniška stoties pastato siena be jokių durų. Išsitraukiau navigaciją. Žemėlapis rodė, kad įėjimas turėtų būti, todėl, nors ir šiurpdama iš nejaukumo, patraukiau gatve. Po kurio laiko įėjimą radau. Vieną tų mažų šoninių įėjimų. Jis, mano laimei, buvo atviras. Viduje buvo dar baugiau negu gatvėje. Didžiąją dalį stoties pastato užima parduotuvės. Jų tamsiose vitrinose rymojo nejudrūs manekenai, kurie, regis, suvirpėjo man ten pasirodžius – tokia tvyrojo tyla, sąstingis. Pusę trijų ryto, kai stotyje nė gyvos dvasios, net neatrodo, kad kas nors tą pastatą saugotų. Stotis priminė dvasių pasaulį, į kurį aš taip beatodairiškai įžengiau. Visus metro vartus radau atvirus, lyg per patį piką nematomų keleivių srautas pro juos vis dar srūtų. Eskalatoriumi nusileidusi į apačią, susiradau reikiamą peroną. Čia truputį atlėgo, nes pamačiau nors vieną gyvą žmogų – valytoją. Vairuodamas plovyklę, jis monotoniškai važinėjo nuo vieno milžiniško perono galo iki kito. Atsisėdau ant siauro suolelio ir susikėlusi ant lagamino kojas ėmiau laukti traukinio. Vėl įsigalėjo tyla, ją drumstė vien tik plovyklės skleidžiamas šiurenamų grindų garsas ir tolumoje veikiančių eskalatorių ūžesys. Netrukus pastebėjau, kad valytojas pats ne ką gyvybingesnis už peroną, kurį valė. Stotis atrodė netvari, lyg bet kurią akimirką galėtų ištirpti, tačiau tuo pat metu nepaneigiamai stabili ir nekintama. Kažko lieka pastatuose, kuriuose būna tiršta žmonių ir kuriuos jie paskui palieka (pastebėjau tą ir bažnyčiose); tarsi ten apsistoja jų mintys, jausmai, nerimas, pyktis, dar dievai žino kas. Ypač jausmai, mintys, kurių atsisakoma, tos, kurios be šeimininkų, – sakytum stotis suteikia joms prieglobstį, o vėliau, naktį, visą šią jausmų, minčių sankaupą galiausiai sugeria, įrašo į savo sienas. Pagarbiai klausiausi šio proceso pati tykiai tūnodama, kol atvyko toks pat kaip ir stotis mistiškas, visiškai tuščias 03:15 traukinys, vežantis į Gatviko oro uostą.

Atsibudau pusę pirmos viešbutyje, Mikone, kamuojama šalčio ir įtampos.

Prisiverčiau atsikelti, susirasti antklodę spintoje. Pasidarė šilčiau, bet užmigti vis vien negalėjau, gulėjau užmerktomis akimis mąstydama, kur tos įtampos pradžia. Suradau jos kraštą ir pasileidau kristi, kol tamsa virto vakar matytais vaizdais: mėlynos ir baltos spalvų gatvėmis, praeiviais, pardavėjais, malūnais, pelikanais – nebeatrodė, kad krentu, greičiau apėmė skrydžio jausmas, kai vaizdai lekia tiesiai į regą.

 

●

 

Man atvykus viešbučio registratūroje pasitiko maloni, šiek tiek nerimastinga vidutinio amžiaus šviesiaplaukė. Pasisveikinome. Pasiteiravusi mano vardo, mikliais judesiais, įpratusiomis greitai tvarkyti rankomis paskubomis surado užsakymą, paprašė paso ir ėmė pildyti reikiamą informaciją. Jos skubrumas truputį krito į akis, nes saloje, regis, niekas niekur neskubėjo: nuo oro uosto iki viešbučio atvažiuoti taksi užtruko vos dešimt minučių. Vos tik ji įsigilino į anketą, už jos nugaros prie kompiuterio palinkęs vyras pakėlė į mane juodas įžvalgias akis ir pasisveikino. Iškart pajutau, kad prieš jos valią. Negana to, liovėsi dirbęs ir priėjęs atsistojo šalia manęs, šiapus registratūros stalo. Mandagiai pasiteiravo, ką planuoju pamatyti. Jis man pasirodė visiška blyškios moters priešingybė. Ji – išbalusi, įsitempusi; lyg iš peršviečiamo, šalto, bet kurią akimirką galinčio sudužti stiklo. Sakyčiau, ne graikė, kilusi iš kažkur kitur. Jis – tamsiai rudos, deginto medaus spalvos oda, dar tamsesnėmis, beveik juodomis akimis, mikonietis: toks ramus ir atsipalaidavęs, kad galėjai suabejoti jį apskritai turint kaulų. Klusniai atsakinėjau į jo klausimus, o jis, regis, galėjo užduoti jų be galo be krašto. Ar ketinu leisti laiką paplūdimyje? Galbūt. Galbūt? Nusišypsojo. O gal norėčiau išsinuomoti automobilį ar motorolerį? Ne, planuoju vaikščioti. Moteris registratūroje tapo visai nerimastinga, nes jis vis labiau ir labiau jautėsi atsakingas už mane. Vėliau sužinojau, kad jiedu vyras ir žmona. Jis – savininkas, ji – ekonomė. Augina dukrą, maždaug septynerių, ji retkarčiais registratūroje žaidžia. Taigi moteris dar labiau pasiskubino su dokumentais, kuo greičiau įteikė man raktą ir palydėjo į paprastą, tačiau neapsakomai švarų kambarį. Šalia durų stovėjo įsprausta spinta, tolėliau plati lova, stalelis su veidrodžiu ir kambario tęsinyje mažytis balkonas, kuriame tilpo nedidelis apskritas mėlynai dažytas stalas ir kėdė. Kambario sutvarkyti kasdien ateidavo guvi senutė.

Maždaug vidudienis. Giedra, tačiau vėsi diena. Londonas ne tik toli, bet, sakyčiau, kitoje paralelinėje erdvėje arba bemaž išnykęs nuo žemės paviršiaus. Greitai išvadavau lagaminą iš jo naštos, persirengiau. Juodi, pilki drabužiai – tokie tinkami Londonui – čia atrodė provokuojamai, o, pavyzdžiui, suknelė su apelsinais – elegantiškai. Kol kas nejaučiau jokio nuovargio, todėl patraukiau į miestą.

 

 

●

 

Viešbučio šeimininkai laikė Šunį, kuris retkarčiais – dažniausiai dieną – dirbdavo registratūroje, o vakarais pilstydavo gėrimus bare. Mudu su juo vieną vakarą pasikalbėjome, kai iš nuobodulio palikau kambarį ir nusileidusi į registratūrą paprašiau duoti man ko nors išgerti. Jis kaipmat prisirišo prie manęs taip, kad kitą dieną, man išeinant iš viešbučio, kai jis tupėjo registratūroje, bemaž unkštė iš noro sekti paskui. Tą pastebėjęs šeimininkas jį taip sudraudė, kad kelias dienas jo visai nemačiau. Kaip ten bebūtų, Šuo pirmąjį vakarą šiek tiek papasakojo apie save. Jis kilęs iš Salonikų, studijavo klasikinę filologiją, papildomai užsidirba vesdamas privačias graikų kalbos pamokas, na ir, be to, dirba viešbutyje. Papasakojau jam visai panašią savo istoriją. Mikonas lyg kita šalis, jam čia patinka. Salonikuose vyrai nusipirkę vieną alaus vakaroja visą vakarą, o jis neturi rūpintis tokiu menkniekiu, gali sau leisti išgerti ko tik panorėjęs. Mikone jis, būdamas šuo, gyvena it žmogus, o Salonikuose žmonės gyvena kaip šunys.

Vėliau pasitikdavo mane grįžtančią iš klajonių entuziastingai susijaudinęs, su didžiausiu atsidėjimu teiraudavosi, kaip man sekėsi, kur buvau, o jei aš trumpam stabtelėdavau, iš džiaugsmo nebegalėdavo pokalbio baigti. Pataikūnų pataikūnas.

Vieną vakarą bare susirinko daugiau svečių (kambaryje Wi-Fi visai silpnas) – gėrė vyną, alų, naršydami internete arba tyliai kalbėdamiesi, todėl likau. Taip sėdint ant pagalvėlėmis apdėtos sofos ir stebint kaimynus buvo kur kas aiškiau, kodėl viešbučio šeimininkas ir jo Šuo taip dėl manęs jaudinosi – kiti viešbučio gyventojai buvo solidūs, pagyvenę skandinavai ar vokiečiai, visi poromis, nugyvenusiomis kartu ilgus gyvenimus. Šalia manęs prisėdo olandų pora. Pasisveikinom. Kurį laiką jie maloniai tarpusavyje kalbėjosi, o paskui moteris staiga šūktelėjo ir linksmai, pradžiuginta pakartojo angliškai: „Lizard!“ Kai mano bičiulis priėjo pasiteirauti, kas nutiko, ji ramiai paaiškino: „Driežas ką tik užlindo už veidrodžio.“ Aš taip pat pakėliau akis nuo telefono, susidomėjusi driežu. Šuo atsistojo prie pat manęs ir tarsi apsalo, priaugo prie medinių grindų. Moteris laukdama jo reakcijos pakartojo, ką mačiusi: ant lentynos su gėrimais buvo driežas! Jis bet kada gali pasirodyti vėl! Ji jautė pareigą perspėti, kad kažkas turi imtis veiksmų driežą sugauti. Bet Šuo mandagiai padėkojo už pastabą, tačiau driežo gaudyti negalėjo. Vietoj to tarė: „Driežas. Taip taip! Matot, mes turim sodą, ir jų čia nuolatos prilenda, nes, kaip matote, baras pirmame aukšte.“ – „Gerai gerai, – ėmė raminti olandė. – Gi jie žmogui nepavojingi, greičiau jau patys žmonių bijo ir vengia, tik tiek, kad pastebėjau“, – norėjo pridurti, kad viešbutyje jų neturėtų būti, tai tvarkos pažeidimas. „Taip taip! – visiškai sutiko jis, bet vis vien negalėjo pajudėti ar imtis kokių nors veiksmų. – Nepavojingi, bet jei pasirodo kambaryje, na, žinot! Jūs miegate ir staiga – driežas!“ Dabar jau žinojome, kad dar ir taip būna. Galiausiai viešnia sumišo, negalėdama jo įtikinti pasielgti taip, kaip ji tikėjosi bet kurį barmeną tučtuojau pasielgsiant, nes juk, be abejo, jis buvo šuo – kas jam tas driežas. Galiausiai jis atsitraukė, dėl vaizdo pašniukštinėjo ant lentynos, ir tiek.

 

●

 

Čia svarbiausia girti. Pavyzdžiui, kavinė, padavėja: rūsčiai pasitiko, rūsčiai pasodino, padavė meniu, į klausimus atsakinėjo atsainiai. Paprašiau Wi-Fi kodo, atnešė lapuką su ilga skaičių kombinacija (visur kitur tiesiog kavinės pavadinimas), sakau: „Tai pats geriausias kodas visam mieste!“ Ir viskas. Ji nusišypsojo, tapo nepaprastai maloni.

Galvoju, Graikijos problemų sprendimas – kažkas turi kožnam graikui pasakyti, kad jis kažką daro įstabiai, – tai suteikia jiems tiek laimės.

 

●

 

Vairuotojas:

– Kita stotelė – Rojaus paplūdimys.

Aš:

– Ar po to važiuojat į Mikoną?

Vairuotojas:

– Kartais! (Piktai)