Bebrynas
Tėvas niekada neimdavo manęs vienos kartu į mišką. Jis apskritai kiek gąsdinosi mažų vaikų, o apie mano baimę didingiems dalykams nebuvo linkęs diskutuoti po to karto, kai pakėlusi galvą į viršų išsigandau ant manęs virstančių medžių viršūnių ir sukėliau paniką ne tik šerniukų atsivedusiai šernei, bet ir vargšui tėvui, kuris tik išsigandęs keldavo balsą. Šiaip ar taip, mama norėjo, kad vyktume į mišką, ir šįkart tėvas vežėsi mane ardyti bebrų užtvankų. Šita kasmetinė procedūra dažniausiai būdavo atliekama pavasarį, tačiau mūsų mišką bebrai savo namais versdavo itin atkakliai, tad tokia pati išvyka buvo reikalinga ir rudenį. Niekada nemačiau, kaip tėtis ardo bebryną. Kol jis įsibridęs į sraunų upelį bandydavo paaiškinti gyvūnėliams, kad čia jie visgi negali pasilikti, mudvi su mama, likusios sausos, vaikščiodavome atokiau. Nežinia, ką tėtis darydavo bebrynui, ir nežinia, ką jis darydavo bebrams, nė vieno iš jų nė karto nemačiau, o tėtis pabaigęs darbą visada išlįsdavo iš tankumyno kitame upelio krante. Niekada nesupratau kodėl. Jo guminiai dažniausiai būdavo aplipę juodais tįsokliais, kurie kadaise galėjo būti smilgos ar medžių lapai, jis judėdavo taip laisvai, žinodavo kiekvieną vietą ir mes negrįždavome namo tol, kol jis nesurikiuodavo šlapių rąstigalių pagal dydį ir paskirtį: didesnius veždavosi namo, mažesnius palikdavo miške. Tai man primena jo kambarį, kuriame iki šiol kiekvienam daiktui paskirta vieta – ant palangės guli mėlynas markeris, trys degtukai ausims krapštyti, akmenskaldžio vizitinė kortelė ir keletas varžtų, kurių kilmę atsekti pats tėtis retai gali.
Mašiną kaip visada paliekame pamiškėje. Tėtis susirenka reikalingus daiktus, jų nedaug – senas kirvukas ir nutrintos pirštinės. Pramintu miško takeliu leidžiamės gilyn. Mes niekada nevaikščiojame susikabinę už rankų, išskyrus tuos slidžius žiemos rytus, kai tėtis lydi mane į mokyklą. Atsimenu liūdną gėdą, kai slystelėjusi vos neišsitėškiau ant žemės – tądien vilkėjau naujai pirktus dirbtinius kailinukus. Bet tėtis greitai mane sugriebė, o matydamas ne tik nuo šalčio įraudusius žandus sumurmėjo kažką panašaus į: „Kaip čia taip paslydai.“ Miškas pritvinkęs drėgmės ir žemės kvapo, kuris retkarčiais susimaišo su pūvančių lapų kvapu. Šito miško prisigeria mano plaukai, drabužiai ir oda. Tokį kvapą gali parsivežti į namus. Jaučiu, kad galiu užuosti net grybus, nors jų čia aplink ir nematyti. Stengiuosi nežengti koja kojon su tėčiu, kuris paspartinęs žingsnį atsiduria kelių metrų atstumu nuo manęs, bet ir neatsilieku. Mišką prastai pažįstu, todėl bijau. Gerą ketvirtį valandos sparčiu žingsniu keliaujame link numatytos vietos, kas kiek laiko sustodami. Tėtis – miško gydytojas. Priklausomai nuo situacijos vieną medį aplaužo, nuo kito nutempia po audros užkritusį kolegą, dar kitam paskelbia diagnozę – reiks kirsti. Pasiteirauju, ar nereikia padėti, tačiau tėtis atkakliai priešinasi bet kokiam mano asistavimui. Pasiekiame upelį, kuris menka srovele vilnija man pažįstama miško properša. Atviresnė miško vieta aiškiai byloja apie žmogaus įsikišimą. Tėtis pasitaiso kepurę su snapeliu ir apžvelgia erdvę. „Eik grybų paieškot“, – sako man ir nepalikdamas kito pasirinkimo upelio pakraščiu kopia viršun. Nedrąsiai apsižvalgau po teritoriją, bet nenuklystu toli. Eidama svarstau, kokia galimybė sutikti vilką, ir pastebiu grybų deficitą šitoje miško dalyje. Lengvu žingsniu, tačiau ganėtinai ilgai žygiuoju į vakarus. Žalią ir tankų miško stogą pakeičia kiek praretėjusių pušų viršūnėlės ir suprantu, kad spygliukais nuklotas takas man visiškai nepažįstamas. Bandau save įtikinti, kad kelią atgalios žinau, todėl neapsisuku. Dar valandėlę pasivaikščioju, tačiau jau trumpesne ir paprastesne trajektorija. Mane vejasi baimė, suskausta galva. Nuleidusi akis pradedu žingsniuoti atgal. Gerklėje atsiranda didelis gumulas, siauras lūpas perkreipia skausminga išraiška, o akyse susikaupia ašaros, kai atsisukusi nesuprantu, kur esu. Tėtis man neleidžia šūkauti miške. Bet tuo metu jis pasidaro toks tolimas, kad beveik užmirštu, kokia mašina atvykome, ir dalį laiko man atrodo, jog šitas košmaras niekada nesibaigs. Bėgu atgal, nesuvokdama nei kur, nei kam. Virpulys krečia mano mažą kūnelį, o pasruvęs sūriomis ašaromis jaunas veidelis pro drėgnas lūpas išspaudžia baimės kupiną mormorando. Žinau, kad tėtis manęs nepašauks. Įkalinimo jausmas nepalieka mano sąmonės, nerangiai bėgdama ir slysdama supuvusiais lapais prie didelio beržo kamieno pamatau voveraičių grandinę, bet nesustoju. Veidas nemaloniai peršti nuo skruostus ėdančių ašarų. Mane išgelbsti ievos krūmas, kuris, nors ir be baltų žiedų, yra bent kiek pažįstamas. Rodos, šią popietę pro jį praėjau. Skubinuosi pirmyn, bet nieko pažįstamo daugiau neatrandu. Bėgant priglundantis ir atsiknojantis lietpaltis primena man apie šlykštų baimės ir nuovargio prakaitą, tekantį nugara. Aš negrįšiu namo, topteli man. Bet štai išgirstu tėtį. Ramiu ir švelniu tonu jis šaukia mano vardą. Keletą minučių nesugebu jam atsakyti, o tuomet dar sparčiau pasileidžiu bėgti link pažįstamo balso. Tėtis stovi įsitvėręs jauno ąžuolo ir valosi guminį batą į protarpiais dar žalią žolę. Sustojusi nedrąsiai šluostausi ašaras, tačiau gilus šnopavimas ir įraudę žandai išduoda. Tėtis man nieko nepasako, tik pasiteirauja, kur buvau ir ar grybų suradau.
Grįžęs jis greitai užkanda juodos duonos ir naminės dešros mašinaliai kramtydamas ir tuo pačiu metu stebėdamas vakarines žinias. Ant sofos pailsusi mama teiraujasi, kaip mums sekėsi. Tėtis nepasakoja jai nieko.
