Apie #metoo kaltininkų gynybą

 

Tapytojas Jonas Gasiūnas man įsiminė kaip keistoko charakterio, bet neklastingas, nesavanaudis ir doras žmogus.

 Kęstutis Navakas

 

Pažiūrėkite, koks draugiškas ir švelnus dėdė Stalinas. Sėdi va ant kelių mergaitė ir nieko. O galėtų užmušti.

 Senas anekdotas

 

 

Buvo* laikai, kai įsigyti „naują“ vergą iš Afrikos buvo pigiau, nei palaikyti jau turimo sveikatą. Buvo laikai, kai rasizmas ir eugenika buvo mokslo sritys. Buvo priverstinės sterilizacijos laikai. Buvo laikai, kai antisemitizmas buvo oficiali ne vienos Europoje veikusios politinės partijos programa. O kartu visada buvo protestų prieš juodaodžių vergystę JAV. Buvo supratusių, kad rasizmas ir eugenika yra tik moxlas. Kad antijudaizmo ir antisemitizmo šaknų reikia ieškoti – kad ir kaip sudėtinga būtų – įvairiuose religiniuose, socialiniuose ir ekonominiuose procesuose, o ne žyduose. Vis dėlto tik praėjus daugiau ar mažiau laiko tai yra suprantama daug plačiau ir nuodugniau. Šiuo metu vyksta lyčių santykių virsmas, kurio rezultatas ir kartu svarbus pastiprinimas, tikiuosi, yra #metoo judėjimas. Kaip ir kiekvieno panašaus virsmo metu, kai kas nors praranda galią, pokyčiai sulaukia didelio pasipriešinimo.

Sveikinu #metoo judėjimą ir reiškiu palaikymą ne itin rišliais ir jokių atsakymų nepateiksiančiais pamąstymais apie kelis reakcijų į judėjimą aspektus. Vienas aspektas yra moralinis reliatyvizmas, pasitelkiamas ginant apkaltintuosius. Kitas – apkaltintųjų herojiškumas kaip gynybos motyvacija.

 

 

●

 

Blogiausi laikai vadinamojoje „Vakarų civilizacijoje“ jau, tikėkimės, praeityje. Tačiau ir šiandien netrūksta nei antisemitizmo, nei institucinių rasizmo ir seksizmo („-izmas“, kurį teksto redagavimo programa vis dar žymi kaip klaidą). „Švelnesnės“ nelygybės formos ir galios išraiškos yra kasdienybė, lengvai pastebima daugeliui tos galios neturinčių. Kasdienis seksizmas, pirmiausia paremtas vyrų galia, yra elementariai… kasdienis. Nors po truputį grįžtama prie šventės prasmės, Lietuvoje ir kitur kovo 8-ąją nusirita sveikinimų moterims banga – daugiausia ne moterys sveikinasi tarpusavyje palaikydamos solidarumą ir kovą už savo teises; ne, jas gatvėse sveikina pareigūnai su tulpėmis ir kiti „tikri vyrai“ už „dailiosios / gražiosios / silpnosios / antrosios“ lyties grožį, dėkodami už savo kūnais papuoštą biurą. Lietuvos lengvosios atletikos federacija dalinasi vaizdo įrašu, kuris stambesniu ar smulkesniu planu kreipia žiūrovo dėmesį į šuolininkių užpakalius, – federacija didžiuojasi, mat tarp sportininkių yra ir trys Lietuvos atstovės. Oksanos Pikul-Jasaitienės iškviesti pareigūnai seilę varvindami žiūri į krepšininką ir ramina, kad pavyks viską užglaistyti. Taigi KREPŠININKAS, dar kažkada buvęs ir neblogas… Tiesiog be užuolankų seksistinės reklamos, darbo ir kiti skelbimai, rožinės ir melsvos ar tamsesnių spalvų žaislų dėžutės ir jų turiniai, tik vyrų pokalbių ir diskusijų sesijos ir t. t. Pagaliau, ar tikrai svarbu skaičiuoti, kokia dalis Lietuvos moterų patiria fizinį ar psichologinį smurtą artimoje aplinkoje, kai ta dalis, priklausomai nuo skaičiavimų, prasideda nuo trečdalio? Kiek reikia, kad būtų (per) daug?

Tai ar nuostabu, kad koks nors garbus režisierius ar tapytojas buvo užsimanęs ir pamėgino įdėti savo genitalijas kokiai studentei ar bendradarbei į delną ar dar blogiau? Ar stebina skandalai Holivude? Ar manote, kad tai nėra kasdiena nesuskaičiuojamai daugybei moterų? Ar net jei kuri nors #metoo istorija yra kiek išpūsta arba paprasčiausiai šmeižikiška – vadinasi, visos įtartinos? Ar girta reiškia pati kalta ir prievartautina? Ar įsivaizduojate, kas vyksta toms moterims, kurios neturi jokios galios ir galimybės apskritai pradėti kalbėti ir jų vienokie ar kitokie prievartautojai tai puikiai žino?

Bent jau kol kas kaltinimų mažų mažiausiai seksualiniu priekabiavimu sulaukia visokie tituluoti menininkai, akademinio pasaulio atstovai ir mažai tituluoti, bet jau politikai. Jų visų statusai sukelia ir rezonansą, neįsivaizduojamą, jei jų vietoje būtų visuomenei nežinomi žmonės. Kartu dalis kaltinamųjų apologetų jaučiasi labai nepatogiai, nes kaltinamieji yra jų herojai. Galbūt tai yra ir dalis motyvacijos užsiimti ne problemos supratimu, o pezalais apie, pvz., nekaltumo prezumpciją. Vietoj kalbėjimo ir mąstymo apie baisią situaciją ir kaip ją keisti, nemažai eterio užpildė visokie kaltinamųjų apologetai, pradedant kokiu „Jonu iš Vilniaus“, radijuje rėkiančiu apie „paleistuves“, ir nebaigiant daugiau ar mažiau rafinuotų filosofių ir juvelyrių komentarais delfiuose ir televizijose. Jų auditorijos skirtingos, pagrindinės mintys, jų rafinuotumas ir gilumas taip pat, bet galiausiai rezultatas tas pats – kaltės menkinimas ir diskurso nukreipimas nuo problemos.

Vieną grupę gynėjų argumentų sieja moralinis reliatyvizmas – ten arba tada tai buvo normalu. Taip tiesiogiai ar netiesiogiai yra pateisinamas kaltininkas, nes juk jo visuomenės paveiktas moralinis kompasas nebuvo sugedęs – moralė buvo tokia, buvo galima, normalu. Šis argumentas yra daug solidesnis, kai kalbama apie „ten ir tada“, bet jis visiškai laisvai gali būti panaudotas kalbant net apie „čia ir dabar“, nes gyvenam to virsmo metu, kai dar neva ne visai čia viskas aišku. Kai kas vaikų mušimą vis dar vadina auklėjimu, kai kas į tai žiūri su dideliu pasibaisėjimu ir net įstatymu uždraudžia. Kai kas didžiuojasi gražiais lietuvių lengvaatlečių užpakaliais, o kai kas baisisi tuo pasididžiavimu. Kai kas dar puošia savo biurą „dailiąja lytimi“, o pastaroji kai kur turi vis daugiau galios spirti puošėjui į tarpkojį ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Todėl kai kas dar gal visai neseniai viena ranka palietė savo studentei šlaunį, kol kita rodė į sakinį jos parašytame rašto darbe ir jautėsi visiškai patogiai ir saugiai. Esmė ta pati – ar galime kaltinti ką nors dėl to, kad jis elgiasi „kaip visuomenėje (gana) įprasta“?

Na, moralinis reliatyvizmas savaime nėra nei gerai, nei blogai ir galėtų būti vertinamas gana rimtai. Bet kartu privalu suprasti, kad yra didžiulė atskirtis tarp šitos mano, rašančio, ir jūsų, skaitančių, daugiau ar mažiau intelektualios masturbacijos apie besikeičiančius laikus ar moralines normas ir tos kasdienybės, kur kažkas šiuo metu yra mušama ar prievartaujama. Todėl kviečiu trumpai pamąstyti apie tuos moralinio reliatyvizmo argumentus ir eiti užsiimti rimtesniais darbais stiprinant #metoo.

Argumentas atrodo maždaug taip. Chauceris, Šekspyras, broliai Grimmai, Kolumbas, Voltaire’as, Dickensas, Balzacas, Gogolis, Turgenevas, Dostojevskis, Wulf, Wagneris, karalienė Viktorija, Valančius, Kudirka, Churchillis, F. D. Rooseveltas, Nėris, Kubilinskas, Spacey, Bartas, Vaitkus, Gasiūnas ir t. t. – kas yra šie žmonės? Pagarbos verti rašytojai, dramaturgai, poetai, atradėjai, kompozitoriai, monarchai, valstybininkai, aktoriai, tapytojai ir režisieriai ar antijudaistai, antisemitai, rasistai, genocido bendrininkai, eugenikos rėmėjai, „komunizmo saulės vežėjai“, žudikai, seksualiniai priekabiautojai? Taip. Churchillis solidžiai rėmė eugenikos projektus; Nėris „vežė saulę“; o kai kurių jūsų vaikystės pasakų autorius Kubilinskas, rodos, buvo žudikas. Tai ką daryti, jei Churchillis taip pat ir visokių gerų dalykų prišnekėjo ir gerai karuose pasirodė, Nėris gražiai ne tik apie komunizmą rašė, o Kubilinsko pasakos jau kelintai kartai vaikų padeda užmigti ir yra leidžiamos vis gražesniais viršeliais? Besididžiuodami visais didžiaisiais nežinote ir nenorite žinoti apie jų ydas, todėl kalbate apie tai, kad jie buvo „savo laikmečio žmonės“. Karalius Mindaugas buvo žudikas, kūręs valstybinį darinį tais laikais priimtinais metodais. Na va, švaru, statom paminklą.

Daug lengviau yra kalbėti apie mirusius ir kuo seniau, tuo geriau. Dar lengviau, jei anie stovi ant labai aukštų pjedestalų ir yra beveik nepajudinami. Šekspyro kurtas žydo įvaizdis ar karalienės Viktorijos statytinių Indijoje vykdytas genocidas terūpi grupelei akademikų. Lyg pagrindinės herojaus veiklos žymumas tiesiogiai proporcingas imuniteto dydžiui. Gi buvo tokie laikai, pagal juos ir vertinkime. Antisemitinius tekstus rašiusį taip pat ir himno autorių Vincą Kudirką istorikas Vygantas Vareikis pavadino „savo laikmečio žmogumi“. Ar ne tuo pačiu argumentu mes pateisiname (o tiksliau – jūs pateisinate) ir visokius paminklus žudikams, betgi Lietuvos herojams? Tai ar tinkamas argumentas? Tai ką daryti?

Nežinau. Man yra labai paprasta. Dėl erudicijos stokos turiu labai mažai herojų iš bet kokių meno sričių. Visokie įprasti tautiniai ir valstybiniai herojai dėl politinių pažiūrų gali būti vertinami tik patenkinamai ir tik lyginant su didesniais despotais ar labiau nupušusiais tautininkais. Kritiškumas ir nihilizmas padeda turėti itin mažai iliuzijų dėl bet ko. Taigi – labai paprasta. Ką daryti visiems eruditams ir / ar gyvenantiems ten, „dešinėje“, kur kritinės minties seklumoje statomi visokie arkliai? Ar jie tikrai tiki „savo laikmečio žmogumi“ ir jokio neramumo jiems nekyla žinant apie baisias herojų ydas? Ar tiesiog nesupranta, kur čia ta yda? Juk „yda“ tai vėl apie moralę. Kas man „yda“, tas jiems „buvo tokie laikai“. Ar perdedu čia ir dabar prisimindamas, kad va toks garbus istorikas Jakubčionis savo studentes nuolat vadindavo (vadina?) „paneliukais“? Ar jis yra nuostabus dėstytojas, vienas geriausių mano kada sutiktų lektorių, ar kiek „seno sukirpimo mergintojas“? Taip. Ar Louisas C. K. yra labai geras komikas, ar savo žinomumu – nes, matyt, neturi jokių kitų įrankių – besinaudojantis seksualinis priekabiautojas? Taip. Ar Bartas yra labai geras režisierius, ar, labai tikėtina, mažų mažiausiai kiek agresyvus seksualinis priekabiautojas? Taip. Ar Gasiūnas yra geras tapytojas, ar sistemiškai prie studenčių priekabiavęs diedas? Gal ir geras tapytojas, neišmanau. Kaip šitie du personažai viename susikloja moralės požiūriu ir kaip elgiamės ir kalbame apie savo herojus sužinoję daugiau, nei norėjome? Gal kaip Navakas? Ar nebeklausome, nebežiūrime, nebeskaitome jų kūrybos? Ar atimame Nacionalinę premiją? Ar Kubilinsko pasakos tampa blogesnės, nes jis, rodos, buvo žudikas? Na lyg ir ne. Turbūt daugeliu atvejų neatimčiau premijų ir kai kuriais atvejais toliau klausysiu, žiūrėsiu ir skaitysiu. Bet kartu žinosiu, visada turėsiu omenyje ir besidalindamas visada paminėsiu.

Tačiau yra dar svarbesnis klausimas – o jeigu ta kūryba buvo / yra geresnė būtent dėl tos prievartos? Jei Gasiūno auklėtinės pradėjo geriau tapyti ar Vaitkaus aktorės geriau vaidinti, nes buvo vienaip ar kitaip prievartaujamos? Jei Gasiūnas geriau tapė, o Vaitkus geriau režisavo? Jei taip, ar pradėsite liūdėti, nes nesant prievartos nukentės menas? Nelyginant von Triero psichologinis smurtas aplink filmavimo aikštelę sukuria atmosferą, kuri neva virsta geresne aktorių vaidyba. Šlykštu. Kad menas nenukentės be prievartos, man leidžia patikėti gausybė nuostabių menininkių, kurios, tiesiog labai tikėtina, nieko neprievartavo. Jei kam pagailo prievartos kaip „meno kokybės“ kūrimo metodo, tai velniop tą mianą. Ačiū, ne. Visiškai pritariu Margaritai Jankauskaitei, kuri kvietė nesudievinti menininkų ir meno – „geras mechanikas irgi kūrėjas“, – diskusijų apie jo kūrinių genialumo sąsajas su prievarta turbūt nebūtų daug ir jo kūrinių taip labai negailėtumėte.

 

 

●

 

Kaltinamieji įvairiomis ydomis tuomet, „savo laikais“, nesijautė (tiek) nusikaltę, kaip, tikiuosi, jaučiasi ar jaustųsi dabar. Bet ar jiems tai spręsti? Niekada nebuvo normalu be sutikimo, naudojantis savo galia vienaip ar kitaip ką nors prievartauti. O jei tai kažkada atrodė normalu, tai tą normą kūrė kaltininkai, ne aukos. Laikai keičiasi.

Pagaliau, kaip ir kitose srityse, laikai keičiasi ir santykiuose tarp lyčių ir aukos įgauna vis daugiau galios kurti normą. Taigi renkamės. Aiškinamės, ar ji buvo išgėrusi, kurią kūno vietą palietė, ar jis naudojosi savo galia, o galbūt net neigiame, kad apskritai jis turėjo galią. Arba mažų mažiausiai patylime. Niekas nieko į kalėjimus nesodina, teisiškai nepersekioja, nesijausminkim. Tikiuosi, judėjimas plėsis už visokių „didžiųjų“ ribų ir galbūt prireiks net Ruandos ar PAR patirties siekiant masinio susitaikymo. Neabejoju, kad tai tik į gera. Jei #metoo atgrasė tūkstančius ar milijonus nuo prievartos, tai jau yra didžiulis pasiekimas. Pasiekimas yra ir tai, kad dabar yra daug drebančių. Tikėtina, kad ir jūs tokių pažįstate. Tačiau būtų didesnis pasiekimas, jei jie ne būtų atgrasyti ir drebėtų iš baimės būti pagauti, o suprastų, ką padarė ar daro. Pagaliau, bent jau įsisąmonintų, kad moteris, perfrazuojant Salmą Hayek, nėra arba niekas, arba kūnas (angl. nobody or body). Toks matymas yra persmelkęs absoliučią daugumą vyrų ir jo atsikratyti labai sunku, galiu paliudyti.

Dar kartą sveikindamas #metoo judėjimą kviečiu pasiknisti savo atmintyje ir, esant reikalui, bent jau pripažinti ir atsiprašyti.

– –

* Už diskusijas, pasiūlymus ir pataisymus dėkoju Viktorijai Kolbešnikovai.