Jad Vašem ir Holokausto koncepcija
Aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą (Jad Vašem), vertingesnį už sūnus ir dukteris, duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.[1]
Lietuvoje nesant vienos įpaminklinimo vietos ar erdvės, kuri galėtų vadintis tautos namais, arba muziejaus, apimančio Lietuvos ir lietuvių istoriją tiek erdvėje, tiek laike, taip pat netylant diskusijoms dėl Vyčio ir bunkerio paminklo Lukiškių aikštėje, verta prisiminti Holokausto muziejų Jeruzalėje. 1963 m. atidarytas Jad Vašem institutas (2005 m. – jam priklausantis muziejus) yra pagrindinė Izraelio institucija, kuruojanti Holokausto tyrimus ne tik Izraelio, bet ir pasaulio mastu, taip pat pasakojanti lankytojams apie žydų genocidą. Todėl galima klausti, kaip muziejus pasakoja apie Holokaustą ir kokia Holokausto koncepcija yra pristatoma. Ar įmanoma viename pastate papasakoti apie žydų kančias nuo Portugalijos iki Estijos? Ką norima pasakyti lankytojams pasirinkta Holokausto atminties interpretacija?
Analizuojant muziejaus pristatomą Holokausto koncepciją reikia pabrėžti, kad per daugiau nei šešiasdešimt gyvavimo metų Jad Vašem tapo viena iš tarptautinių institucijų, kuri yra atsakinga už globalios Holokausto atminties formavimą. Per daugiau nei pusę amžiaus muziejus kaip vietinės reikšmės objektas transformavosi ne tik kaip pasaulinio lygio muziejus, bet ir, svarbiausia, kaip vienas iš pagrindinių žaidėjų formuojant Holokausto įvaizdį Vakarų pasaulyje. Be Jad Vašem, galima išskirti dar tris institucijas, kurios formuoja žydų genocido atmintį globalioje arenoje: tai Aušvico koncentracijos stovykla Lenkijoje, nužudytų žydų memorialas Berlyne ir Jungtinių Valstijų Holokausto muziejus Vašingtone. Visi išvardinti muziejai sujungia institucionalizuotą Holokausto atmintį tarp Izraelio, Vakarų Europos, Rytų Europos ir Amerikos. Kaip vienas iš globalios Holokausto atminties formavimo pavyzdžių gali būti Jungtinių Tautų 2005 m. rezoliucija 60/7, kurioje įtvirtinta nuostata, kad sausio 27-oji būtų pripažinta Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena – tą dieną 1945 m. sovietai išvadavo Aušvico koncentracijos stovyklą. Naujasis muziejaus kompleksas pastatytas 2005 m. pagal sefardų kilmės architekto Moshės Safdie projektą, taip įtvirtinant naująją pradžią formuoti Holokausto atmintį pasauliniu mastu. Į muziejaus kompleksą einančius lankytojus pasitinka monumentalioji architektūra, kuri įsikūnija muziejaus pastatuose. Todėl žvelgiant į ją iškyla tik viena mintis – tai jos didingumas. Ne veltui pereinant monumentaliąją arką, kuri pavadinta išsigelbėjusiųjų siena (angl. the wall of survivors), ir didžiulį kiemą ir po to įeinant pro pagrindines duris yra sukuriamas senovės Graikijos architektūros didybės vaizdas. Norint įeiti į muziejaus pastatą pereinama per tiltą ir pasineriama į tamsią erdvę – taip lankytojus siekiama atriboti nuo dabartinio išorinio pasaulio ir perkelti į Holokausto laikotarpį.
Jad Vašem
Personalizuotos žydo aukos idėja atskleidžiama vos įžengus į muziejų: jau pirmoje ekspozicijoje nušviečiamas žydų gyvenimas prieš Holokaustą Europoje. Naudojant videoinstaliacijas parodoma, kad žydai buvo ne tik aukos, bet ir Europos dalis, kuri turėjo savitą kultūrą. Apie žydų gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo pasakojama palyginti mažai, jau kitoje salėje rodomas nacių ideologijos formavimasis prieš prasidedant Holokaustui – lankytojui gali kilti klausimų dėl žydų genocido atsiradimui įtakos turėjusių prieš tai buvusių įvykių. Anksčiau vykdyti genocidai, modernybė, totalitarizmas, imperializmas, Pirmasis pasaulinis karas, politikų kontroliuojamos masės, modernusis nacionalizmas ir moderniosios tautinės valstybės – visa tai paliečiama gana menkai kalbant apie Holokaustą. Vienintelis dėmuo, turėjęs milžinišką įtaką žydų naikinimui, anot Jad Vašem muziejaus, buvo antisemitizmas. Atskleidžiant antisemitizmą kaip pagrindinę priežastį žudant žydus visas Jad Vašem muziejus yra paskirtas vaizduoti nacių okupuotą Europą nuo Hitlerio įsitvirtinimo Vokietijos parlamente iki Europos išvadavimo. Muziejuje pasakojama apie vis didėjantį radikalų nacių nusistatymą prieš žydus pradedant nuo pirmųjų nacių išpuolių prieš žydus Vokietijoje, žydų žudymo nacių okupuotoje Europoje, getų sukūrimo, masinių žudynių, vykdytų Einsatzgruppen Rytų Europoje, iki mirties stovyklų sukūrimo ir Europos žydų sunaikinimo. Žvelgiant į tokį žydų žūties naratyvą iškyla daugybė klausimų: kaip visos šios fazės yra susijusios viena su kita? Kas kiekvienai iš jų turėjo didžiausią reikšmę? Vien antisemitizmas? Visgi nė vieno klausimo Jad Vašem muziejus neatsako, nes bandoma kurti naratyvą apie pačioje Europoje slypintį blogį, kuris laukė tinkamos akimirkos prasiveržti. Todėl ne veltui viena pirmųjų ekspozicijų apie žydų gyvenimą viduramžiais nušviečiama per antisemitizmo prizmę tvirtinant, kad neapykanta šiai etninei grupei buvo užprogramuota Europos krikščioniškoje kultūroje šimtus metų.
Visgi grįžkime prie klausimo, kaip Jad Vašem sugeba įprasminti Holokausto aukas. Einant iš vienos ekspozicijos į kitą pabrėžiamas milžiniškas Europos valstybėse nužudytų žydų skaičius ir, kaip buvo minėta, kiekviena auka personalizuojama. Kituose Holokausto muziejuose akcentuojamas nacizmo ideologijos atsiradimas ir augimas Europoje, o Jad Vašem orientuojamasi į asmenines patirtis žydų, kurie išgyveno Holokaustą arba buvo nužudyti per Antrąjį pasaulinį karą. Vaikščiodamas po ekspozicijų sales esi apsuptas žydų fotografijų, atsiminimų, laiškų, trumpų filmuotų interviu apie Varšuvos getą, žydų partizanus ar Aušvico koncentracijos stovyklą. Todėl galima klausti, ką visa tai duoda.
Tokia muziejaus koncepcija leidžia daryti išvadą, jog pagrindinis siekis – kad lankytojas nerastų ryšių tarp skirtingų Holokausto etapų įvairiose vietovėse. Lankytojas, anot muziejaus, neturi klausti kodėl ir kaip, o veikiau nemąstydamas priimti Holokausto pristatymą, koks jis yra, t. y. šokiruojantys įvykiai Antrojo pasaulinio karo metu įvyko natūraliai, lyg būtų atėję iš niekur. Svarbiausia, kad tai įtvirtina Jad Vašem, kuris, kaip skelbiama muziejaus tinklalapyje, Holokausto istoriją pristato iš unikalios žydų perspektyvos, pabrėždamas individualias aukų patirtis per originalius artefaktus, žydų testamentus ir asmeninius prisiminimus. Visa Jad Vašem Holokausto koncepcija leidžia suprasti ne tik kaip muziejus traktuoja žydų genocidą, bet ir kaip Izraelis ir žydų tauta žiūri į Antrojo pasaulinio karo baisybes.
Pasirinkta Holokausto koncepcija išstumia šimtų metų senumo Europos žydų istoriją ir visa praeitis yra perteikiama tik per žydų kančias ir jų viktimizaciją. Visa tai leidžia žydus identifikuoti kaip etninę grupę dėl buvusios destrukcijos, o ne dėl jų sukurtos kultūros nuo Vilniaus iki Amsterdamo. Todėl galima klausti, kodėl pasirenkama tokia Holokausto koncepcija. Jad Vašem žydų sunaikinimą Europoje sujungia su Izraelio valstybės sukūrimo būtinybe kaip vieninteliu būdu užkirsti kitą Holokaustą ateityje. Lankytojui vaikštant po ekspozicijas ir klausantis išgyvenusių žydų prisiminimų sukuriamas vaizdas, kad visi žydai kalbėjo hebrajų kalba, – tik retais atvejais galima išgirsti jidiš ar kitas Europos kalbas, nors iki Izraelio valstybės sukūrimo hebrajų kalbą vartojo tik labai maža žydų grupė. Šis pavyzdys patvirtina idėją, kad Jad Vašem muziejus bando įtvirtinti vieną iš pagrindinių sionizmo tikslų – visi žydai privalo kalbėti hebrajų kalba. Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė, kad žydai iš koncentracijos stovyklų ar miškų galėjo ramiai grįžti į savo namus Europoje. Baigiamoji Jad Vašem muziejaus ekspozicija bandoma sukurti naratyvą, kad žydai ir po Holokausto negalėjo pasilikti Europoje. Per Holokaustą išgyvenusių žydų prisiminimus muziejus pateikia vaizdą, kad Lenkijos žydai vis dar buvo persekiojami vietinių lenkų. Tokia žydų išstūmimo iš Europos idėja naudinga kitam sionizmo planui – Izraelio kaip žydų valstybės sukūrimo įteisinimui.
Svarbiausia, Jad Vašem nėra vien tik siaubo namai, kur apsilankęs žmogus vėliau sapnuotų košmarus apie nacius ar sužinotų daugiau apie Holokaustą Europoje. Muziejus sujungia praeitį, dabartį, ateitį, aiškiai parodydamas Izraelio poziciją, kad ši valstybė privalo būti žydų tautos namais, skelbiančiais „daugiau niekados“ (angl. never again). Anot Jad Vašem muziejaus, vienintelė išeitis Europos žydams buvo palikti savo namus ir kurti naujuosius Šventojoje Žemėje, nes Izraelio valstybės sukūrimas privalo užkirsti kelią naujam žydų sunaikinimui. Todėl ne veltui įeinant į muziejaus pastatą pasineriama į tamsų, be šviesų Holokausto laikotarpį, o išeinant iš muziejaus į šviesą pasitinka jau sionistinės Jeruzalės vaizdai.
