Viešpaties Dievo vieversys

Felix Timmermans. Šventojo Pranciškaus arfa. Romanas. Iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius.
V.: Magnificat leidiniai, 2017. 260 p.

Paimti į rankas Felixo Timmermanso (1886–1947) romaną keliagubas džiaugsmas: šiuo metu daugiau verčiama iš nyderlandų kalbos šiaurinio varianto, Lietuvos leidyklos dažniau leidžia šiuolaikinių Nyderlandų rašytojų romanus. „Šventojo Pranciškaus arfa“ (De harp van Sint Franciscus) pristato mums mažiau pažįstamą flamandų, nyderlandakalbių belgų, literatūrą, dar ir ne šiuolaikinę – Timmermanso romanas išleistas 1932 m. Tiesa, šio rašytojo kūryba lietuvių skaitytojams nėra visiškai nežinoma: 1957 m. Londone publikuotas jo romano „Kaimietiškoji psalmė“ (Boerenpsalm) vertimas į lietuvių kalbą (vertėjas Vincas Kazokas), 1979 m. pasirodė ir Zentos Tenisonaitės išverstas poezijos rinkinys „Adagio“. Šiaip ar taip, minėtos knygos sunkiai prieinamos, tad aptariamasis romanas dažną lietuvių skaitytoją su Timmermanso kūryba (o gal ir flamandų literatūra) supažindins pirmą kartą.

Lietuvių kalba turime nemažai šventajam Pranciškui skirtos literatūros: ir istorinių šaltinių (Tomo Celaniečio legendą „Šventojo Pranciškaus pirmasis gyvenimas“, ją papildžiusią „Trijų draugų legendą“), ir šventojo biografijos interpretacijų (naujausias ir, ko gera, ryškiausias leidinys – Gilberto K. Chestertono „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“, išverstas Andriaus Navicko).

„Šventojo Pranciškaus arfa“ – hagiografinis romanas. Į 15 dalių suskirstytas chronologinis pasakojimas perteikia turtingo Asyžiaus pirklio sūnaus gyvenimo istoriją, išryškinančią šventojo dvasinės brandos kelią: apsisprendimą gyvenimą paskirti Dievui, mažųjų brolių ordino įsteigimą, atliktus stebuklus ir mirtį. Hagiografinis kūrinys savaip formuoja skaitymo režimą – kūrinys ne vien pramoginis, bet ir skirtas dvasiniam tobulėjimui, pagrindinis šventojo gyvenimo aprašymo tikslas – toks pats kaip dar XIX a. viduryje lietuviškos hagiografinės literatūros pradininko Motiejaus Valančiaus suformuluotas palinkėjimas jo „Žyvatų šventųjų“ įvade: „[...] linkėčiau, idant malonūs katalikai mano skaitytų tą knygelę, o prisistebėję geriems darbams šventųjų, pradėtų sekti jų paveizdą ir patys šventais paliktų.“* Žinoma, kitas klausimas, kaip rašytojas šį dvasinį peną skaitytojams bando perteikti.

Romanistas, dramaturgas, dailininkas Timmermansas savo gyvenamuoju laiku Flandrijoje buvo itin populiarus rašytojas, dažnai verčiamas į kitas kalbas ir gausiai publikuojamas. Literatūros tyrėjai sutinka, kad prie populiarumo prisidėjo ir jo paties laikysena (dėjo nemažai pastangų garsinti savo kūrybą, buvo aktyvus žurnalų, laikraščių, kultūrinių sąjūdžių bendradarbis), be to, matyt, jo kūriniai itin atitiko ne taip seniai valstybę sukūrusios flamandų tautos liaudiškąsias, folkloristines intonacijas, todėl buvo ir atpažįstami, ir prieinami įvairiems skaitytojams. Kaimui skirtomis temomis ir gamtos vaizdavimu Timmermanso romanai primena ir tarpukario lietuvių literatūrą. „Kaimietiškosios psalmės“ vertėjas Vincas Kazokas kaip tik šiuo panašumu ir motyvavo savo pasirinkimą versti romaną: „Pati knygos dvasia yra tiek artima mums, lietuviams, kad kaip ją pirmą kartą perskaičiau [...], tariausi aptikęs lietuvišką salą svetimuose vandenyse.“** Atsižvelgdama į rašytojo katalikišką pasaulėžiūrą, kūrybos temas, gyvą būdą, rizikuočiau statyti Timmermansą į vieną gretą su mūsiškiu Juozu Tumu-Vaižgantu.

„Šventojo Pranciškaus arfą“ reikėtų priskirti prie Timmermanso sekimų ir perdirbimų: neretai įkvėpimo jis semdavosi iš žinomų siužetų (adaptavo viduramžių riterių romanus, perpasakojo biblinę Kristaus gimimo istoriją, perkeldamas ją į Flandrijos kaimą), vis grįždavo prie asmenybių, žavėjusių nuo jaunumės (dailininkui Pieteriui Bruegeliui skyrė porą kūrinių). Kad ir kaip gerai rašytojas dokumentuodavo romane perkuriamą istorinę temą ar asmenybės gyvenimą, visgi jo pasakojimai apie istorinius asmenis beletrizuoti, pasižymi autentiškomis intonacijomis ir vertinimais. Tas pasakytina ir apie šventąjį Pranciškų, kurį Timmermansas traktuoja lygiai taip pat kaip ir daugumą kitų savo romanų personažų. Jo pagrindinių veikėjų galerijos ankstyviausias ir ryškiausias atstovas – Paliteris, kurio vardu pavadintas dar 1916 m. publikuotas romanas Pallieter. Šį romaną rašytojas sukūrė pakilęs iš ligos patalo ir suvokęs gyvenimo trapumą, ieškodamas atsvaros šaltam natūralizmui. Pirmajame savo romane Timmermansas sukūrė tikrą natūralaus, autentiško gyvenimo apoteozę. Kiekviena diena džiūgaujantis, gamtos grožį giliai išgyvenantis Paliteris taip įstrigo į skaitytojų sąmonę, kad jo vardas nyderlandų kalboje tapo bendriniu daiktavardžiu – taip vadinamas žmogus, besimėgaujantis gyvenimu. Turbūt Pranciškus Asyžietis savo paprastumu ir aistringa gamtos pajauta ir patraukė Timmermansą.

Romano siužetą sudaro chronologiškai pasakojama Pranciškaus gyvenimo istorija. Iš šventojo gyvenimo legendų paimti Pranciškaus gyvenimo įvykiai romane perpasakojami hiperbolizuojant, pagražinant, apipinant liaudišku humoru. Taip Timmermansas priartina šventąjį prie savo gyvenamojo laiko flamandų, o dabar ir prie šiuolaikinių lietuvių skaitytojų. Dar romano pradžioje nusakomas pagrindinis stimulas, varantis siužetą į priekį: Pranciškui pranašiškame sapne Viešpats nurodo rinktis tarną arba poną – pasaulį arba Dievą. Aistringai Pranciškaus prigimčiai nėra vidurio kelio tarp šių dviejų polių, jis renkasi pagal savo prigimtį, visiškai atsisakydamas žemiško pasaulio logikos, mokslo, žmogaus rankų sukurtos didybės, pasukdamas mažojo brolio keliu. Tačiau jau pirmasis jo meilės aktas atsimuša į nesupratimą – visą kapšą išmaldos gavęs elgeta, negalėdamas patikėti savo sėkme, kartoja: „Tai kvaiša! Tai kvaiša!“ (p. 10) – romane ši priešprieša tarp apdairių, gudrių žmonių ir dangaus piliečio skambės kaip leitmotyvas. Prisipažinsiu, perdėtai paprastas, visuomet meilus ir taikus, amžinai patenkintas šiurkščiu atsaku Pranciškus iš pradžių šiek tiek erzina, tarsi žiūrėtum į nusaldintą šventojo atvaizdą abrozdėlyje.

Tačiau verčiant romano puslapius priešprieša tarp pasaulio ir Dievo palaipsniui išauginama ir sudaro vis naujas konfigūracijas. Viena jų – Pranciškaus nesutarimai su, regis, artimiausiais jam turinčiais būti broliais. Pranciškaus personažas darosi dramatiškas, kai jo idealai atsimuša ne tik į nenorinčius suprasti namiškius ar kaimynus, bet ir į jo kelią pasirinkusius brolius – artimiausius bendražygius. Augant įsteigtam ordinui, reikia detalesnės bendruomenės gyvavimą reglamentuojančios tvarkos. Penkiems pirmiesiems Pranciškų sekti pasiryžusiems broliukams pakako jo trumpai išsakytų taisyklių: pamokslauk, elgetauk, dirbk, o keliems tūkstančiams reikia rimtos regulos. Pranciškus iš paskutiniųjų kovoja prieš naują tvarką, galų gale paklusęs pats rašo naujas taisykles, o nutolimą nuo pirminės Dievo jam įkvėptos mažųjų brolių gyvenimo esmės skaudžiai išgyvena, tarsi pasaulietinė logika kėsintųsi į dieviškąją tvarką. Ta pati kova nuolat vyksta personažo viduje. Linkdamas dievop, Pranciškus išlieka žmogus – o kiek esi žmogus, tiek esi žemiškas. Šventasis nuolat kovoja su savo kūnu, kurį vadina broliu Asilu, neišvengiamai žemišku, trokštančiu valgyti, mylėti, ilsėtis. Išsilaisvina iš žemiškojo kūno apdaro Pranciškus tik romano pabaigoje, kai brolis Asilas nyksta: jis suserga akių liga, sumenksta, leidžiasi gydomas neišmanėlių gydytojų. Galų gale gabenamas mirti į gimtąjį Asyžių aplinkinių jis vertinamas nebe kaip asmuo, o kaip šventoji relikvija (ordino vyresnysis patvarko, kad Pranciškaus kūną lydėtų kariai, esą saugantys nuo galimo Perudžos miestiečių pasikėsinimo – šiems irgi būtų pravartu turėti šventojo palaikus). Pranciškaus kūnas jau nebepriklauso žemiškam pasauliui ir yra vertinamas kaip nuoroda į transcendenciją.

Trumpi, elipsiniai Timmermanso sakiniai keičiami ilgomis, vaizdingomis, ritmingai plaukiančiomis frazėmis, kai pasakotojas žvilgsnį nukreipia į gamtą. Dvasinio pakilimo ar, priešingai, sumaišties akimirkomis Pranciškus prieglobsčio kaip tik ir ieško gamtoje. Gamta – Dievo kūrinys – išreiškia natūralų, tiesioginį, žmogaus įsikišimo nesugadintą Viešpaties pasireiškimą. Ši dieviškumo ir gamtos paralelė romane nuosekliai išlaikoma įvairiais lygmenimis: savąją misiją suvokęs Pranciškus pavadinamas Viešpaties Dievo vieversiu (p. 74), vieversys pavaizduotas ir knygos viršelyje. Kūniškas, žemiškas menkumas ir vidinė didybė yra nuolat pabrėžiami Pranciškaus atributai. Šventasis – „basakojis vienuoliukas“ (p. 139), „nudriskęs pamokslininkas“ (p. 177), „mažutis, liesutis žmogutis“ (p. 101), antra vertus, „netrukus pamatai, kad visa jo esybė švyti keista ir gražia laime“ (p. 69). Galų gale dieviškumą ir gamtiškumą sutapatina ir romano žiedinė kompozicija: Pranciškaus gimimas palydimas angelų choro giesme, o mirštantį šventąjį dievop palydi tūkstančiai vieversių, pergalingai šaunančių į dangų.

Garsiniai akcentai romano pradžioje ir pabaigoje irgi nėra atsitiktiniai. Arfa, smuikelis, vieversėlis – tai vis garsinės metaforos, perteikiančios Pranciškaus dvasios veiklumą. Atskirų skyrių pavadinimai dažnai irgi susiję su garsais ar muzika („Meilės dainelės“, „Šventa meilės giesmelė“, „Giedančios žaizdos“). Pranciškus pats paaiškina ir pagrindinę, į pavadinimą iškeltą, arfos metaforą: „Mažesnysis brolis neturi turėti nieko daugiau, tik savo arfą, – sakė Pranciškus. – Tai yra jo siela, kuria jis nuolatos šlovina Dievą“ (p. 211).

Antano Gailiaus vertimas toks sklandus (kad ir ne visada tikslus), jog pamiršti skaitantis ne originalų kūrinį. Gausūs deminutyvai, šnekamosios kalbos intonacijos ir leksika perteikia Timmermanso stilių. Šiaip jau knyga gerai parengta, suklusau gal tik poroje vietų dėl skyrybos, vieno skyrelio pavadinimas nesutampa su pateiktu turinyje – paminėti dera, bet nepiktina, ypač tokiais spartaus knygų rengimo laikais. O ir išleista gražiai, stilistiškai vientisai: aiškus, didelis šriftas, gelsvokas popierius – skaityti smagu. Knyga prieinama įvairiems skaitytojams, savotiškai ji atsiduria priešingoje Chestertono Pranciškaus biografijos, žaižaruojančios kalambūrais ir intelektualiais pasvarstymais, pusėje. Jei skaitytojas paskaitęs knygą pats šventas ir nepaliks, tai malonumas paskaityti apie Pranciškų kaip apie paprastą žmogų jam pažadėtas.

–  –