Rašytojas – vienišas keliautojas…

Šis rusų poeto, eseisto, vertėjo Josifo Brodskio (1940–1996) tekstas buvo parašytas amerikiečių laikraščio „The New York Times“ prašymu 1972 m., iš Sovietų Sąjungos ištremtam rašytojui atsidūrus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viešo laiško vertimas minėto leidinio šeštadieniniame priede pasirodė 1972 m. spalio 1 d.

Tarptautinės rašytojų dienos išvakarėse siūlome originalaus rusiško teksto, kuris pirmąkart buvo paskelbtas žurnale „Звезда“ (2000, Nr. 5), vertimą.

 

Gerbiamas pone Leidėjau,

atsigręžusi pasižiūrėti į gimtosios Sodomos sienas, Loto žmona, kaip žinome, pavirto druskos stulpu. Todėl tarp jausmų, kuriuos patiriu, dabar imdamasis plunksnos, esama tam tikros baimės, kurią sustiprina ir visiška nežinomybė, besiverianti žvelgiančiajam priekin. Galima net numanyti, kad ne tiek namų ilgesys, kiek nenuspėjamos ateities baimė privertė minėtąją moterį padaryti tai, kas jai buvo užginta.

Man žvalgytis atgal neuždrausta. Negana to, turiu galimybę atsigręžti gana komfortiškomis sąlygomis ir atsiveriantį paveikslą fiksuoti popieriuje, o konkrečiai – paslaugiai pasiūlytuose laikraščio „The New York Times“ puslapiuose. Tačiau nesu tikras, kad mano nupieštu paveikslu bus patenkinti visi jo, paveikslo, žiūrovai. Ką gi, teisindamasis tegaliu pasakyti, kad nors „kas didis, – kaip rašė vienas rusų poetas, – pastebimas tik iš tolo“*, žvelgiant iš dabartinio nuotolio kai kurie objektai jau atrodo susilieję, tad kalbėtina jau ne apie žiūros tašką, o apie pačią žiūrą. Tikiuosi, kad žiūra manęs neapgauna, tačiau noriu pabrėžti, jog tai mano, asmeninė, žiūra, tad jeigu aš matau ar nematau to, ką mato ar ko nemato kiti, tai reikėtų laikyti ne regėjimo yda, o asmenine savybe.

Aš nepretenduoju į objektyvumą, man netgi regisi, kad objektyvumas – tai savotiškas aklumas, kai stambusis planas ir fonas niekuo per daug nesiskiria. Galų gale aš pasitikiu gerais laisvos spaudos ketinimais, nors žodžio laisvė, kaip ir bet kokia įgyta, o ne iškovota laisvė, turi ir savo šešėlių. Mat antros kartos laisvė yra veikiau paveldėta, o ne tavo paties vertybė. Aristokratija, bet nuskurdusi. Tai tokia žodžio laisvė, kuri sukelia žodžio infliaciją.

Čia, žinoma, esama ir pliusų. Šiaip ar taip, tokia laisvė suteikia galimybę pažvelgti į dalykus iš visų įmanomų žiūros taškų, net ir paties idiotiškiausio. Dėl to priimdami sprendimą būsim apsidraudę nuo neapsižiūrėjimo. Bet į kuo daugiau aplinkybių ir žiūros taškų atsižvelgiame, tuo sunkiau priimti sprendimą. Papildomos realijos, kaip ir papildomos fikcijos, atsirandančios nuvertėjant žodžiui, užteršia smegenis ir, pradėjusios pačios gyvuoti, iš dalies užtemdo tikrąją daiktų padėtį. Dėl to išsivysto ne laisvė, o priklausomybė nuo žodžio. Druskos stulpui, beje, tiedu dalykai – vergovė ar laisvė – negresia.

Rusiją aš palikau ne savo valia. Kodėl taip nutiko, atsakyti sunku. Galbūt tai dėl mano kūrinių, nors juose nebūta jokių contra. Beje, tikriausiai nebūta ir pro. Būta, švelniai tariant, kažin ko visiškai kitko. Galbūt dėl to, kad beveik bet kokia valstybė į savo pilietį žiūri arba kaip į vergą, arba kaip į priešą. Priežastis man neaiški. Žinau, kaip tai įvyko fiziškai, bet nespėliosiu, kas už to slypi. Tokio pobūdžio sprendimai, kaip suprantu, priimami gana aukštose, kone serafimų, sferose. Taigi, girdėti tik tylus sparnų plazdesys. Nenoriu apie tai galvoti. Nes kad ir kaip spėčiau – teisingai ar ne, man iš to jokios naudos. Oficialiosios sferos apskritai netikęs adresas žmonių mintims. Gaila tam gaišti savo laiką, kurio duodama tik vieną kartą.

Man pasiūlė išvažiuoti, ir aš tą pasiūlymą priėmiau. Rusijoje tokių pasiūlymų nedalija. O jeigu duoda, tai jis reiškia tik viena. Nemanau, jog žmogus, kad ir koks būtų, galėtų žavėtis tuo, kad jį meta iš gimtųjų namų. Net ir tas, kuris išeina pats. Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu palieki namus, jie nenustoja būti gimtieji. Kad ir kaip – gerai ar blogai – būtum juose gyvenęs. Ir aš visiškai nesuprantu, kodėl iš manęs laukiama, o kai kada net reikalaujama, kad terliočiau tų namų vartus degutu. Rusija – tai mano namai, pragyvenau juose visą gyvenimą ir už visa, ką turiu, be gyvos dvasios, esu dėkingas jai ir jos žmonėms. O – svarbiausia – jos kalbai. Kalba, kaip kartą jau esu rašęs, kur kas senesnė ir labiau neišvengiama už bet kokį valstybingumą, ji keistu būdu išvaduoja rašytoją iš daugelio socialinių fikcijų. Dabar patiriu keistoką jausmą, darydamas kalbą savo samprotavimų objektu, žvelgdamas į ją iš šalies, nes būtent ji nulėmė mano kiek atsajų žvilgsnį į aplinką, sociumą, tai yra tos žiūros, apie kurią jau kalbėjau, ypatybę. Suprantama, kalba pati patiria tam tikrą aplinkos, sociumo spaudimą, tačiau ji – nepaprastai pastovus dalykas; nes jei kalba, literatūra priklausytų nuo išorinių veiksnių, mums senų seniausiai, be abėcėlės, nieko nebūtų likę. Ir rašytojui egzistuoja tik viena patriotizmo rūšis: santykis su kalba. Rašytojo patriotizmas matuojamas tuo, kaip jis rašo žmonių, tarp kurių gyvena, kalba. Pavyzdžiui, bloga literatūra yra išdavystės forma. Šiaip ar taip, kalbos negalima niekinti, negalima jai jausti nuoskaudos, neįmanoma jos kaltinti. Todėl galiu pasakyti, kad niekada nejaučiau nuoskaudos savo tėvynei. Nejaučiu ir dabar. Man joje nutiko daug blogo, bet nė kiek ne mažiau – ir gero. Rusija – didinga šalis, tad visos jos ydos ir dorybės daugmaž proporcingos jos dydžiui. Šiaip ar taip, jų mastas toks, kad individuali reakcija negali būti adekvati.

Nes jeigu, tarkim, prisimintume visus pražudytuosius Stalino lageriuose ir kalėjimuose, – ne tik menininkus, bet ir paprastus žmones, – jei prisimintume tuos milijonus mirusių sielų – argi įmanomas jausmų adekvatumas? Negi jūsų asmeninis rūstis, sielvartas ar sąmyšis gali būti adekvatus šitam iš proto varančiam skaičiui? Net jeigu juos ištęstumėte laike, net jeigu pradėtumėte sąmoningai kultivuoti. Užuojautos galimybės nepaprastai ribotos, jos smarkiai nusileidžia blogio galimybėms. Aš netikiu žmonijos gelbėtojais, netikiu kongresais, netikiu žvėriškumus smerkiančiomis rezoliucijomis. Tai viso labo tik eterio virpinimas, tik asmeninės atsakomybės vengimo, jausmo, kad jūs gyvi, o jie mirę, vengimo forma. Tai viso labo tik atvirkštinė užmaršties pusė, patogiausia tos pačios ligos – amnezijos – forma. Kodėl tada nesurengus kongreso inkvizicijos, Šimtamečio karo, kryžiaus žygių aukoms atminti? Ar šios aukos mirusios kažkaip kitaip?! Jeigu jau šauktume suvažiavimus ir skelbtume rezoliucijas, tai pirmiausia turėtume išleisti rezoliuciją, kad visi mes – niekšai, kad kiekviename iš mūsų lindi žudikas, kad tik dėl atsitiktinių aplinkybių mes, sėdintieji šioje hipotetinėje salėje, nesame skirstomi į žudikus ir jų aukas. Ką derėtų padaryti pirmiausia, tai perrašyti visus istorijos vadovėlius – išmesti iš jų visus didvyrius, karvedžius, vadus ir pan. Vadovėlyje visų pirma reikia parašyti, kad žmogus yra radikaliai blogas. Vietoj šito mokiniai visuose pasaulio kraštuose kala istorinių mūšių datas bei vietas ir stengiasi įsiminti generolų vardus. Parako dūmai virsta istorijos dūmeliu, slepiančiu nuo mūsų bevardžius ir nesuskaičiuojamus lavonus. Istorijoje įžvelgiame filosofiją ir logiką. Ką gi, visai logiška, kad ir mūsų kūnai pradings, užtemdyti vienokio ar kitokio – greičiausiai radioaktyvaus – debesies.

Aš netikiu politiniais judėjimais, aš tikiu asmeniniu judesiu, sielos judesiu, kai žmogus, pažvelgęs į save, taip susigėsta, kad bando griebtis kokių nors permainų: vidinių, o ne išorinių. Vietoj šito mums siūlo pigų ir be galo pavojingą vidinio žmogaus polinkio keistis surogatą: politinį judėjimą, vienokį ar kitokį. Pavojingesnį psichologiškai nei fiziškai. Nes bet koks politinis judėjimas yra asmeninės atsakomybės už tai, kas vyksta, vengimo forma. Nes žmogus, kovojantis su išorės Blogiu, automatiškai susitapatina su Gėriu, ima laikyti save Gėrio reiškėju. Tai viso labo tik savęs pateisinimo, self-comfort forma, ir Rusijoje ji išplitusi ne ką mažiau nei kitur; tik gal kiek kitokiu būdu, nes tenai daugiau fizinių paskatų, ji labiau determinuota tiesiogine prasme. Komunalizmas idėjų sferoje, kaip įprasta, prie labai gerų dalykų dar nėra privedęs. Net itin kilnių idėjų sferoje: prisiminkim Liuterį. Ką jau šnekėt apie grynai politines idėjas! „Pasaulis blogas, jį reikia pakeisti. Tokiu ir tokiu būdu.“ Pasaulis kaip tik ne blogas, netgi galima sakyti, pasaulis geras. Tik tiesa tokia, kad sugadintas jo gyventojų. Ir jeigu reikia ką keisti, tai ne peizažo detales, o pačius save. Politiniai judėjimai prasti tuo, kad pernelyg nutolsta nuo savo ištakų; kad jų sukelti padariniai kartais taip sudarko pasaulį, jog šį iš tiesų galima palaikyti blogu, grynai vizualiai; kad žmogaus mintį atveda į aklavietę. Politinių aistrų įtampa tiesiogiai proporcinga nuotoliui nuo problemos šaltinio.

Visi mes gyvenime elgiamės taip, tarsi kažkas kažkada kažkur būtų pasakęs mums, kad gyvenimas bus geras, kad galime tikėtis harmonijos, Rojaus žemėje. Noriu pasakyti, kad sielai – žmogaus sielai – Rojaus skelbimas žemėje yra kažin kuo užgaulus. O žmogaus sąmonei niekas taip nekenkia kaip metafizinių kategorijų pakeitimas pragmatinėmis, etinėmis ir socialinėmis. Bet net apsistojus ties pragmatiniu lygmeniu, jei pasistengsime prisiminti, kas ir kada mums ką nors panašaus kalbėjo, mūsų sąmonėje iškils arba tėvai tą akimirką, kai gulėjome ligos patale, arba auklė, mokytoja, arba laikraščio antraštė ar tiesiog gazuotųjų gėrimų reklama. Iš tikrųjų jei kas ir kalbėjo ką žmogui, tai Viešpats Dievas – Adomui apie tai, kaip turėsiąs pelnyti sau duoną ir kokios būsią šio dienos ir naktys. O tai panašiau į tiesą, ir reikia dar dėkoti Kūrėjui už tai, kad kartkartėmis mums suteikia atokvėpio. Gyvenimas kaip toks – tai ne kova tarp to, kas Bloga ir Gera, bet tarp to, kas Bloga ir Siaubinga. Ir žmogui nūdien reikia rinktis ne tarp Gėrio ir Blogio, o veikiau tarp Blogio ir Siaubo. Nūdienė žmogaus užduotis – likti geram Blogio karalystėje, o ne pačiam tapti jo, Blogio, reiškėju. Gyvenimo sąlygos žemėje nepaprastai sparčiai sudėtingėja, tad žmogus, matyt, nepakankamai pasirengęs – net biologiškai – tokiai ūmiai permainai, šiuo metu labiau linksta į isteriją, o ne normalią drąsą. Ir jeigu ne tikėjimą, tai būtent ją – asmeninę drąsą dera skatinti, o ne viltį, kad kažkas (kitas režimas, kitas prezidentas) palengvins jo užduotį.

Tai aš laikau vienu iš literatūros uždavinių, galbūt net svarbiausiu: rodyti žmogui tikrąjį visa ko, kas vyksta, mastelį. Kalbant apie priemones, tai jos visada individualios, kiekvieno rašytojo skirtingos. Manau, kad rusų literatūra šį uždavinį visada sprendė sėkmingiau už rusų politinę mintį, ir, kaip rusų literatas, drįstu manyti, jog ne itin prasilenkiu su tradicija. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Robertas Frostas kartą pasakė: „Pavadinti save poetu – tai tas pats, kas pavadinti save geru žmogumi.“ Man nelabai jauku vadinti save rašytoju, nes rašytojas asocijuojasi su proza, o aš prozos nerašiau. Aš – literatas: tai neutraliau. Šiaip ar taip, aš veikiau privatus asmuo nei politinė figūra. Nesileidau Rusijoje ir juo labiau nesileisiu čia įtraukiamas į vienokį ar kitokį politinį žaidimą. Nesirengiu urbi et orbi aiškinti, kas ta Rusija, nesirengiu niekam „atverti akių“. Aš nereprezentatyvus ir ne žurnalistas, ne reporteris. Neturiu sensacingos medžiagos. Apskritai manau, kad sensacijų pasauly nebūna. Jei įvykiai neatitinka lūkesčių, tai yra tik mūsų netoliaregiškumo įrodymas. Be to, aš tiesiog nenoriu kurti papildomų realybių. Ir išvis nevisiškai sutinku su šiuolaikiniu požiūriu, esą šalys turinčios geriau pažinti viena kitą. Kaip sakė Frostas, „kaimynas geras, kai tvora gera“.

Maždaug taip ir su tokiu nusiteikimu ir turi pasisakyti poetas. Dėl priežasčių, kurias vardyti per ilgai užtruktų, Bažnyčios, švietimo, teisingumo ir kai kurių kitų socialinių institucijų padėtis Rusijoje visada būdavo itin nepatenkinama, tad jos su savo pareigomis nesusidorodavo. Ir nutiko taip, kad literatūrai teko prisiimti daugelį iš jų funkcijų. Šita situacija, kiek suprantu, unikali. Literatūra ėmėsi vadinamojo „mokytojo“ vaidmens. Ji tapo liaudies dvasinio gyvenimo centru, jo moralinio veido arbitru. Ilgainiui ši tendencija – mokyti ir teisti – virto tradicija. Tokioje tradicijoje glūdi ne tik rašytojo amato privalumų, bet ir rimtų pavojų.

Rusų skaitytojų sąmonė inertiškai perėmė XIX amžiaus įsivaizdavimą, kad turim didingą literatūrą. Taigi daugiau mažiau automatiškai pageidaujamus dalykus pradėjome laikyti esamybe. Per pusę amžiaus didžio rašytojo rangas oficialiai ar neoficialiai buvo suteiktas ne mažiau kaip tuzinui autorių, kurių kūryba dėl vienų ar kitų priežasčių buvo atsidūrusi visuomenės dėmesio centre. Tačiau didis rašytojas yra tas, kuris praturtina pasaulį nauja dvasine idėja. Pavyzdžiui, Dostojevskis, teigęs, kad žmoguje žioji dvi bedugnės – Blogio ir Gėrio ir kad žmogus nesirenkąs tarp jų, bet svyruojąs tarsi švytuoklė. Arba Melville’is, teigęs, kad Gėrio ir Blogio dvikovoje nugalėtojų nėra: juodu naikiną vienas kitą, ir tai suvokiama kaip dviejų aukščiausių žmogiškųjų kategorijų pragaišties tragedija, tiksliau, tragedija žmogaus kaip tos pragaišties stebėtojo. Šiuo atžvilgiu XX amžiaus rusų literatūroje nieko ypatingo neįvyko, išskyrus galbūt vieną romaną ir dvi apysakas Andrejaus Platonovo, kuris savo dienas pabaigė šluodamas gatves. Visi likusieji įdomūs veikiau istoriografiškai, o Vakarų skaitytojams – mažne etnografiškai. Tai literatūra, kuriai būdingas gurmaniškas stilius ar socialinio tyrimo kandumas, o kartais ir viena, ir kita, bet jau minėtąja prasme šios literatūros didžia nepavadinsi.

Viena iš grėsmių, kylančių rašytojui tapatinantis su „mokytojo tradicija“, tai beveik automatiškai atsirandantis apriorinio teisumo ir intelektualinio neapskundžiamumo pojūtis. Jei rašytojui pakanka proto blaivumo, kurį laiką savo idėjas jis laiko po septyniais užraktais, jei ne – pradeda skelbti. Nes dėl dešimtmečiais vykdytos dvasinės kastracijos politikos mes visi – pirmos kartos inteligentai – ir mūsų idėjos (jau neminint stiliaus) mums pasižymi beveik hipnotizuojančiu pirmagimystės žavesiu. Viską vainikuoja nors kiek rimtesnio kritiškumo, topografiškai einančio iš viršaus, bet kvalifikaciniu atžvilgiu – iš apačios, trūkumas. Dar blogiau tai, kad dauguma šiuolaikinės tarybinės literatūros tezių ir, svarbiausia, antitezių yra determinuotos oficialaus požiūrio. Tai neigimas, priklausantis tam pačiam lygmeniui kaip ir teigimas. Jei virš šito lygmens pakylama bent milimetru, pasigirsta toks aplodismentų griausmas, – nors ir neoficialių, – kad visiškai nustelbia Mūzos balsą. Prie viso to dar dera pridėti pasiaukojimo, pasipriešinimo psichologiją, nes sąlygų, kuriomis tenka dirbti, niekaip nepavadinsi idealiomis; čia ir redaktorių sistema, ir cenzūra, ir slogokas oficialiojo pozityvizmo klimatas. Negana to, esama ir paprasčiausios kolegų konkurencijos, konkurencijos literatūrinės aukštuomenės, susispietusios prie lovio ir anaiptol nepageidaujančios pasispausti. Nedera manyti, esą geriausių mūsų laikų rašytojų tylėjimas ar košmariški jų likimai – tai grynai politinio teroro padarinys. Tai – ir konkurencijos rezultatas, nes represijų vieno ar kito rašytojo atžvilgiu retai imamasi be viešo ar neviešo jo kolegų pritarimo. Taip Michailo Zoščenkos likimą didžiąja dalimi nulėmė Valentino Katajevo gūžtelėjimas pečiais. Turint omeny šituos kūno judesius, reguliarius teminius partinius instruktažus, neviešą genocidą arba tiesiog antisemitizmą, užkulisines rietenas ir pašėlusį kiekvieno vyriausiojo redaktoriaus troškimą išsaugoti savo vietą, matematiškai neapibrėžtus vilkinimo terminus ir kt., tai atsidėjusių literatūrai žmonių drąsa, žinoma, negali nestebinti, o jie patys – nejausti pagarbos sau.

Tai, kas pasakyta, iš esmės taikytina prozai, – tiek patenkančiai, tiek nepatenkančiai į Rašytojų sąjungos barą. Galimas daiktas, kad greitosiomis brūkšteltas paveikslas neišsamus arba netikslių detalių, tačiau bendras vaizdas maždaug toks. Aš nebuvau Rašytojų sąjungos narys ir neturėjau nė menkiausio noro juo tapti. Ne iš tamsuoliškumo ar dėl kilnių principų, bet dėl to, kad mane visiškai tenkino tuometinės darbo sąlygos, kad pats darbas atimdavo daugokai laiko ir dvasinės energijos, tad būtų buvę gaila likusį laiką eikvoti literatūrinio pasaulio gyvenimo vidinės politikos vingrybėms. Buvau narys literatų profesinės sąjungos prie Kultūros ministerijos, ir profsąjungos nario bilietas daugiau mažiau saugojo nuo nemalonumų, galinčių kilti žmogui, neturinčiam pase darbovietės antspaudo. Pragyvenimo šaltinį man teikė vertimai, ir šioje srity aš nepatyriau jokio ostrakizmo: darbo visada būdavo pernelyg daug – tiek daug, jog kartais trukdė užsiimti savo reikalais, t. y. kūryba. Uždirbdavau iki šimto rublių per mėnesį, ir to man pakako.

Nelabai jaudinausi, kad mano eilėraščių nespausdina. Visų pirma dėl to, kad poezija – tai veikiau žiūrėjimo į daiktus, gyvenimą būdas, o ne tipografinė produkcija. Suprantama, buvo malonu, kai mano eilių publikuodavo, bet kur kas įdomiau buvo jas tiesiog rašyti ir galvoti apie tai, ką galvojau. Man nelabai patinka paralelės tarp meno rūšių, bet turiu pasakyti, kad dailininkui maloniau kurti paveikslą, nei klausyti, ką apie jį, iškabintą, šneka. Net jei ir žinovai. Darbas pats savaime nepalyginamai įdomesnis už produkto likimą, čia mano nuomonė nuo Marxo skiriasi. Kaip pagaliau turėtų atrodyti menininko triumfas, ypač poeto? Kuo jis turėtų pasireikšti? Gėlės, prožektoriai, kino žvaigždės bučinys? Manau, kad Frosto triumfas – ne dalyvavimas Johno Kennedy inauguracijos ceremonijoje, bet ta diena, kai padėjo tašką eilėraščio „West-Running Brook“ gale.

Nes menas neturi išorinio matmens. Menas visada individualus: kūrimo akimirką – dailininkui, vartojimo (įsisavinimo) akimirką – žiūrovui. Jam nebūtini tarpininkai, o kai kūrinys pabaigtas, jis netgi svetimas autoriui. Autoriui galima padėkoti, bet galima ir nieko nesakyti: maksimumas – kūryba, o ne atlygis už ją. Man patiko užsiimti savo darbu, ir jeigu už tai tekdavo net mokėti šiokiais tokiais nemalonumais – ką gi, visada buvau tam daugiau mažiau pasirengęs. Pasirengęs ir dabar. Rašytojo padėtis Rytuose ir Vakaruose iš esmės ne per labiausiai skiriasi. Ir ten, ir čia jis mėgina kakta pramušti storoką sieną. Pirmu atveju siena į menkiausius prisilietimus reaguoja rašytojo fizinei būklei pavojingu būdu. Antru atveju siena laikosi tyliai, o tai kelia grėsmę psichinei būsenai. Aš, tiesą sakant, nežinau, kas baisiau. Blogiausia, kai derinami abu reakcijų būdai, o daugeliui mūsų taip ir nutiko.

Sakydamas „mūsų“, turiu omeny didelį būrį pokario kartos literatų, tiksliau, vadinamąją „56-ųjų kartą“. Tai karta, kurios pirmasis gyvenimo riksmas buvo vengrų sukilimas. Skausmas, šokas, sielvartas, gėda dėl savo bejėgiškumo – nežinau, kaip pavadinti šį kompleksą jausmų, kuriuos tada patyrėm ir nuo kurių prasidėjo sąmoningas mūsų gyvenimas. Nieko panašaus daugiau nepatyrėme, netgi 1968-ųjų rugpjūtį. Tai buvo ne tik politinio pobūdžio tragedija: kaip ir bet kokioje tikroje tragedijoje, joje būta ir metafizinio matmens. Gangreit supratome, jog tai susiję ne su politika, o su pasaulio tvarka, ir kiekvienas savaip tą pasaulio tvarką ėmėmės tyrinėti. Taip radosi mūsų literatūra, kurios likimas suteikė pavidalą ir mūsų asmeniniams likimams. Ilgainiui įvardis „mes“ subyrėjo ir išvirto kukliu keleto stiprių „aš“ skaičiumi. Ir kiekvienas iš tų „aš“ patraukė ilgu, vingiuotu ir, šiaip ar taip, be galo sunkiu asmeninės saviraiškos keliu. Kiekvienas „aš“ nuėjo savojo stiliaus, savosios filosofijos ieškojimų kelią, patyrė abejonių dėl savo jėgų ir įsitikino savo reikšmingumu, patyrė asmeninių tragedijų ir kapituliacijos pagundą. Vieni susitaikė su status quo, kiti pakliuvo į beprotnamį, treti tapo literatūros samdiniais, ketvirti metėsi į misticizmą, penkti užsisklendė savyje, netikusio kaulo bokšte. Liko keli žmonės, dėl kurių sielos tvirtumo dabar, sėdėdamas už devynių jūrių marių, jaučiu, kad dėl rusakalbės literatūros galima būti apyramiam.

Jų vardų neminiu ne tik saugumo sumetimais, bet ir dėl to, kad nematau prasmės įvardyti juos čia, jeigu jie beveik bevardžiai namie. Dėl to, kad literatūra nėra žurnalistikos sfera. Dėl nenoro, kad reporteriai priskirtų juos disidentams, opozicionieriams, kovotojams. Jie tokie nėra, jie – rašytojai. Nepaaiškinamas ir atgrasus laikraščiams būdingas isteriškas požiūris į literatūrą. Argi ne paradoksas, kad žurnalistai rašo apie rašytoją? Informacija apie literatūrą – kas tai? Kam tada išvis ta literatūra? Reikia knygų, o ne straipsnių „apie“. Nūdien jau esama milžiniškos kultūros „apie“, užtemdančios patį objektą. Garas virš puodo su verdančia sriuba alkio nenumalšina.

Aš atvažiavau į Ameriką ir čia gyvensiu. Tikiuosi, galėsiu, kaip ir anksčiau, užsiimti savo darbu, tai yra kūryba. Pamačiau naują žemę, bet ne naują dangų. Suprantama, ateitis gerokai baugina, kad ir kas tai būtų. Nes jei anksčiau negalėdavau rašyti, tai buvo paaiškinama veikiau vidinėmis nei išorinėmis aplinkybėmis. Abejonės, apimdavusios ir kartkartėmis nutildydavusios mane, manau, pažįstamos kiekvienam rimtesniam literatui. Tai bjaurus laikas, kai atrodo, kad viskas, ką galėjai padaryti, padaryta, kad daugiau nebeturi ką pasakyti, kad išsisėmei, kad gerai žinai savo priemonių kainą; kad tavo literatūra geresnė už tave patį. Dėl to ištinka tam tikras paralyžius. Iš tokių abejonių nebūsiu išvaduotas ir ateityje, tai žinau. Ir daugiau mažiau esu tam pasirengęs, nes, regis, žinau, kaip su tuo kovoti. Bet aš numatau ir kitas paralyžiaus priežastis: kitos kalbinės aplinkos buvimas. Nemanau, kad ji gali sujaukti sąmonę, bet trukdyti jos darbui – gali. Net ne naujos aplinkos buvimas, o senosios stygius. Kad rašytumei gerai, turi girdėti kalbą – aludėse, tramvajuose, gastronome. Kaip su tuo kovoti, dar nesugalvojau. Bet viliuosi, kad kalba keliauja drauge su žmogumi. Ir viliuosi, kad rusų kalbą nusivešiu ten, kur nuvyksiu pats. Pagaliau visa kam Dievo valia. Perfrazuojant vieną vokiečių poetą, prieš 35 metus atsidūrusį panašioje situacijoje: „Die Russische Dichtung ist da wo ich bin.“** 

Apskritai ankstesnis gyvenimas, gyvenimas namie, psichiniu požiūriu šiuo metu man atrodo komfortiškesnis už dabartinį. Dauguma aplinkybių, su kuriomis teko kovoti, buvo fizinės, materialios. Fiziniam spaudimui, kad ir kokiam stipriam, priešintis vis dėlto lengviau. To galima išmokti, čia galima net pasiekti tam tikro artistiškumo. Manau, aš jį pasiekiau. Tai viso labo tik mokėjimas ignoruoti tikrovę. Tikiuosi, šios sferos išmanymas man padės – tiek, kiek tai būtina, norint rašyti gimtąja kalba, o šį užsiėmimą, anksčiau išrodžiusį grynai asmeniniu reikalu, dabar laikau savo asmenine pareiga. Kalbant apie psichinį spaudimą, tai čia niekas už save laiduoti negali, tačiau viliuosi, kad imunitetas vis dėlto susiformuos.

Rašytojas – vienišas keliautojas, ir jam niekas nepagelbės. Visuomenė – visada didesnis ar mažesnis priešas. Ir kai jį atstumia, ir kai priima. Šiaip ar taip, ir viena, ir kita ji daro šiurkščiai. Ir veikiamas ne tik asmeninės, bet ir savo aplinkos patirties, aš vis labiau įsitikinu teisumu šventojo Pauliaus, pavadinusio žemę „ašarų pakalne“. Žmogus kaip dėmuo iš perdėliojimo nieko neišlošia. Tragediją galima keisti tik į tragediją. Tai sena tiesa. Viena, kuo ji šiuolaikiška, tai absurdo pojūtis, apimantis stebint jos – tragedijos – herojus. Taip pat kaip ir stebint jos žiūrovus.

Vertė Andrius Patiomkinas