Pro graudžius verksmus
Jau ant saulės skaistaus veido juodos naktys nusileido, – pagauna sekmadienio pavakare gaili rauda iš garsiakalbio, pakabinto bažnyčios šventoriuje. Tęvas, kūdikiškas Nastutės balselis. Tik sykį per metus, mažomis porcijomis tie ašaringi posmai. Mėgėjams. Jei kas pasigestų, būtų pasiilgęs šio senovinio gavėnios palydovo. O jeigu normaliai, tai stabteli, išgirsti ir bėgi toliau savo keliais. Kad gitaros ir šlovinimo būgnai dar visiškai nenurungė tokių melodijų, reikia tik stebėtis. Prikimba panašiai kaip „Duokim garo“ ar kas nors kita?
Popiežius Pranciškus, vėl tarytum užkietėjęs bažnytkaimio klebonas, liepė per gavėnią melstis, pasninkauti ir dalinti išmaldą. Negana, kad savo aveles taip konservatyviai auklėja, bet rekomendavo ir kitiems, netikintiems, kartu išmėginti. Mes gavėnios programas, prieš tai tris kartus atsiprašę, net saviškiams katalikams konstruojame iš labdaros akcijų, socializacijos ir koncertų. Baisu, kad prasižiojus apie pasninką ir askezę publika nušvilps ar patars pačiam susirūpinti svarstyklių rodmenimis. Verčiau paaikčioti apie Jėzaus artumą, dvasios palytėjimus, bendrystę ir pasiklausyti erotinių Coheno dainų.
Paradoksas, bet religinė kalba, kurią išgirsta mūsų laikų žmogus, vis labiau tolsta nuo šio pasaulio gudrybių ir joms giminingų bažnytinių praktikų. Tai nėra polinkis į radikalizmą ar fundamentalizmą, bet tikras dvasinių dalykų alkis ir dvasinė nuojauta, paslaptingasis sensus fidei. Net gimnazistams šiandien galima drąsiai kalbėti apie evangelinius stebuklus, nepaverčiant jų simboliais ar populiariąja psichologija, ir niekam nekils noro šaipytis, minėti mokslo laimėjimus, kosmonautų liudijimus. Naujosios kartos teodicėja taip pat neklausia, kodėl Dievas leidžia gyvuoti blogiui ir vienu ypu neišnaikina nedorėlių. Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente šiandien irgi veltui grįstum scholastinėmis formulėmis ar buitiniais pavyzdžiais – viskas tarytum kraujyje, įgimta, savaime aišku ir tikra.
Abiturientas, su klasės draugais išsirengęs į kelionę po Balkanų šalis, grįžta namo užsidegęs Kristumi. Apžiūrinėjo cerkvėje senas freskas, panelei nusibodo, nutarė palaukti lauke, o jis nė nepastebėjo, kaip kelias valandas išbuvo prie tų paveikslų lyg prikaustytas. Išėjo naujas žmogus. Nei planuotai, nei kam labai stengiantis.
Ir gera, ir šiurpu, kai šitaip nutinka. Nežinia, kas ir kodėl taip daro. Natūrali reakcija į Bažnyčios viešuosius ryšius, primityvų dvasingumą, koketavimą su pasauliu? Gal „Hario Poterio“ ir „Žiedų valdovo“ pasekmės? Vienas šio laiko ženklų, kalbančių tikėjimo naudai, nepaisant visų populiarumo reitingų? Įrodymas, jog pragaro vartai krikščionių nenugalės? O gal priešingai – Šv. Dvasia, ateinanti Bažnyčiai į pagalbą silpnumo ir bergždumo valandą?
Nuo tarybinių laikų lydi įtarimas, jog Viešpats laiko danguje paslėpęs sunkiąją, neatremiamą artileriją, kurią panaudoja kritiniais atvejais, gindamas savo karalystę ir jos žmones. Tai daroma tiek bendruomenės, tiek pavienio asmens labui. Pirmiau, žinoma, turi labai nesisekti, reikia atsidurti ant pralaimėjimo ir sužlugimo ribos, tarp galingesnių ir gudresnių priešų. Nei dvasios, nei kūno galiūnai to nepatirs. Dėl to nuolatos kone liguistai mušamasi į krūtinę ir kartojama, koks menkas tu kirminėlis ar palinkusi nendrė. Traukte ištraukiamas prisipažinimas, jog esi niekas. Tai sąlyga išriedėti dangiškiems pabūklams.
Gavėnios praktikos kitados siekė graudinti žmogų Jėzaus kentėjimų paveikslais, žadinti užuojautą ir palaikymą avinėliui nekalčiausiam. Per Dievo Sūnaus žaizdų meditavimą ėjo ir suvokimas, kad jis tikras žmogus, mūsų kūnas ir kraujas, ir todėl neįmanoma jį pamilus nepamilti to kūno, kurį matai priešais. Sugraudintos širdies solidarumas su kenčiančiu Viešpačiu virsdavo kantrybe ir viltimi savo kasdieniuose sunkumuose. Visai neblogai, jeigu taip pavyksta.
Viena iš Kryžiaus kelio stočių vaizduoja, kaip Jėzus pakeliui į Golgotą sutinka moteris, apverkiančias jo likimą. Ir jis pasakęs: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų.“ Grėsmingas, nieko gera nežadantis sakinys. Tarytum iki laikų pabaigos būtume pasmerkti nešti kaltės naštą dėl anos tragiškos istorijos. Gal ir tiesa. Nors vis tiek iki laikų pabaigos nesiliausime sakę, jog ta istorija atpirkusi pasaulį, taigi lyg ir nutildanti visus graudžius verksmus.
Kai garsiakalbis šventoriuje dabar atneša laibą balselį, neapsipilu ašaromis nei dėl Jėzaus, nei dėl savęs. Bet liūdnumas Bažnyčioje apskritai yra geras dalykas. Daug geresnis negu sėkmė ir optimizmas. Juo labiau kad gavėninis Kryžiaus kelio liūdnumas būna pramaišiui su Kryžiaus kelio džiaugsmu, netgi tikru juoku, nes niekada pats nesugalvotum to, ką sugalvoja ir padaro Viešpats.
Tiesa, juodos naktys ant saulės veido neužslinko, bet Kaziuko mugė skendės viduržiemio speiguos.
