Poezijos vertimai
Lida Jusupova – poezijos knygų „Ирасалимль“, „Ritualas S-4“ (Ритуал C-4), „Dead Dad“ ir apsakymų knygos „Meilė turi keturias rankas“ (У любви четыре руки; parašyta kartu su Margarita Meklina) autorė. 2017 metais už knygą „Dead Dad“ apdovanota poezijos premija „Различие“. 2016 metais buvo kviestinė Amerikos slavistų ir Rytų Europos kalbų dėstytojų asociacijos poetė. Eilėraščiai spausdinti žurnaluose „Воздух“, „Митин Журнал“, „Modern Poetry in Translation“, „St. Petersburg Review“, „Atlanta Review“ ir kt. Kritikai Jusupovos eiles vadina „ekstremaliąja empatija“, „dokumentine poezija“. Kūryba versta į anglų, ukrainiečių, hebrajų, čekų, lenkų kalbas. Gyveno Petrozavodske, Sankt Peterburge, Jeruzalėje, dabar gyvena Toronte ir saloje Belize.
Dead Dad
I
tėvo kūnas
ant grindų
detalizuotas iki paskutinio plaukelio
ne miegantis o
neginčijamai miręs
bet pagimdytas vaizduotės
Luciano Freudo paveiksle –
motina perkreipta burna
o čia plonos ramios lūpos
kai jo nėra jis arčiau
negaliu pasakyti
arti
bet arčiau
kol jis buvo gyvas jo visiškai nebuvo
mirusio Rono Muecko tėčio bybys rodo
4 valandas
savo tėvo bybį mačiau tik kartą
– tėte, kiek valandų?
– bbž!
mama skambina ir sako
tėtis mirė 4 valandą ryto nukrito
(o iš tikrųjų niekas man neskambino
apie tėčio mirtį sužinojau praėjus
beveik parai – iš elektroninio laiško)
nežinau kurią valandą jis mirė
tai žino tik kažkokia ligoninės seselė
ne atsimena o tiesiog gyvena
su ta data smegeninėje
Ronas Mueckas davė mirusiam tėtei savo plaukus
panašūs į černobylio voratinklius
apie kuriuos vakar skaičiau „New York Times“
mano plaukus man davė tėtis
černobylio vorai rezga džiazinius
tinklus
Ronas Mueckas davė plaukus mirusiam tėtei
miręs tėtė davė plaukus man
aš nemačiau mirusio tėtės taip pat
kaip nematau savęs
man prireikė daugiau laiko
kad pasiekčiau kūną
savo tėtę
negu mamai kad paslėptų jį
žemėje
kalnelyje
Ronas Mueckas sukūrė silikoninį mirusio
tėvo kūną
prisimindamas gyvą tėtį
jo tėtis išėjo visai mažas
vos 90 cm ilgio
●
kas arčiau tas toliau nuo manęs
o tie kurie toliau atvirkščiai
o tai reiškia kad tie kurių labiausiai negaliu suprasti
(pavyzdžiui, Peteris Woodcockas)
man visų artimiausi
mano gyvenimas su tėte susidėjo
iš kvailų nuotrupų
niekinių
išskyrus vieną
kai jis mane pabučiavo
visi bučiavo ir jis pabučiavo
(sutrikęs kikendamas)
pirmąkart jo veidas atsidūrė taip arti
rausvi skruostai
staiga lyg vaiko
(močiutė rengė jį mergaite
baltapūkį angelėlį
visi sakydavo
kokia graži mergaitė)
Petrozavodsko miesto ligoninėje
1995-aisiais
tada visi galvojo kad mirštu
ir štai jis mane pabučiavo atsisveikindamas
mergaitė angelėlis
kikendamas
superdidvyrė
ant Empire State Building smailės
na nors akimirką
o galėjo ir niekad to nebūti
II
Kenny Bennettas kurį labai myliu
parašė rašinėlį „Kodėl aš išėjau
į mokyklą“
nežinau kam jums žinoti
kodėl aš išėjau į mokyklą
bet jeigu jau taip norite
o tiksliau jei jau nusprendėte užduoti man
šį klausimą
atsakymas į kurį jūsų
prisipažinkite sau atvirai žmonės
visiškai nedomina
na ką gi
štai kodėl išėjau į mokyklą
vėl
kai man sukako 20
išėjau į mokyklą todėl kad mano tėvas
naktį ant stogo
rodė man Dangrigos žvaigždes
ir mokė rūkyti marihuaną
niekur nėra tiek žvaigždžių kaip Dangrigoje
o kai mane vis dėlto apimdavo liūdesys
ir aš išeidavau į džiungles norėdamas pabūti
vienas
mano tėtė persirengdavo Tata Duende
žmogučiu plačiakrašte
skrybėle
vaikų grobiku
tėtė pritūpdavo ir apsiaudavo batus
kulnais į priekį
susisupdavo į apsiaustą
ir puldavo mane iš tamsos
kad žinočiau kaip pavojinga išeiti naktį
vienam iš namų
tėtė mokė mane mylėti moteris
mes kartu kabindavom moteris bare
mes kartu su tėte mušdavomės
ne vienas su kitu
prisigerdavom ir mušdavomės su tais
kurie nusipelno būti pritalžyti
mes kartu sprukdavome nuo policijos
tėtė išmokė mane greitai bėgioti
kai mano sūnus mirė
tėtė verkė į telefoną
sakė kad tai Roza jį nugalabijo
mano sūnus turėjo Dauno sindromą
ir kentė nuo astmos
jam buvo vos 4 kai mirė
naktį
nieko nebuvo šalia
jo motina Roza sėdėjo kitame kambaryje
su savo draugužiu
aš nenorėjau matyti jo mirusio
ir nevažiavau į laidotuves
niekada nedovanosiu Rozai
likusieji penketas mano vaikų sveiki
aš noriu tyrinėti žvaigždes
kaip Arley Petersas
jis juk taip pat iš Dangrigos
nes niekur nerasi tokių žvaigždžių
kaip Dangrigoje
mano mama rūko kreką o dabar ją ištiko
insultas
negaliu pamiršti jos telefono numerio
pamiršau visų telefono numerius
nepamenu net jaunesniojo brolio telefono
bet negaliu pamiršti jos
tik nenoriu jai skambinti
o ir telefono neturiu
kodėl aš išėjau į mokyklą
išėjau į mokyklą kad tėtė būtų laimingas
kad jis būtų laimingas
išėjau į mokyklą kad tėtė taptų
laimingas
net jei jis miręs
Kenny Bennettas, San Pedro koledžas
San Pedras, Belizas
vaiduoklis
einu takeliu iš dievo karvyčių
ir prisimenu 2970 metų praeitos vasaros
prisiminimus
kas ta mergaitė kuri septynerių nusprendė
baigti gyvenimą savižudybe
kas ta mergaitė
aš
2971 metų vasara neįprastai karšta
liepos mėnesį užplūdo dievo karvytės
jos zuja ore
ropinėja po veidą
aš prasižioju
ir daug daug akučių
mirksi man ant liežuvio
degina gailiomis gailiomis ašaromis
aš nesuprantu tavęs mergaite
aš nesuprantu
kodėl
tokią nuostabią vasarą
ar
tu norėjai mirti
nes vasara buvo nuostabi
ir žinojai
niekada nesugrįšianti
į šį miestą
Oriolą
paukštukas paslėpęs galvą po sparnu virtuvėje
ir dingęs sekmadienio rytą
teta Roza sakė: jis išskrido pro langelį
2971 metų liepos 19 dienos vidurdienį
aš įeinu į vonios kambarį
ketinu išgerti nuodingo valiklio
iš melsvo plastmasinio butelio
štai tiesiu į jį ranką
skirtumas tarp sapno ir tikrovės
tas kad sapne matau save iš šalies
tik taip ir galiu atskirti
ar sapnuojasi man tai kas dabar vyksta
ar nesisapnuoja
bet
kai matau save iš dabar
nesusapnuota tampa sapnu
teta Roza tarnavo sesele per karą
ji nuėjo iki Prahos
ji įėjo į vonios kambarį
ji parėjo iš darbo anksčiau
ji paklausė: ką čia darai?
tetos Rozos nosis ereliška
jos žemas balsas
jos nugara tiesi
aš nepamenu ką atsakiau
aš atsukau čiaupą ir ėmė bėgti vanduo
aš žiūrėjau į vandenį ir ploviausi rankas
teta Roza išėjo
tikriausiai į virtuvę
iš virtuvės ji galėjo girdėti
kaip čiurlena vanduo
regis ji nusišypsojo
kai paklausė
ką čia darai
lemputė blausiai švietė
ankštame vonios kambaryje
o mažulyčiam prieškambary
stovėjo skalbimo mašinėlė
stebėtinai cilindrinė blizganti
skalbinius gręždavo blyškiai žaliais
voleliais
teta Roza leisdavo man sukti
perlamutrinę rankeną
iš tikrųjų aš nenorėjau mirti
tenorėjau pataisyti padėtį
padaryti viską teisingai
niekas man nejautė meilės
todėl turėjau pranykti iš gyvenimo
viskas labai paprasta
ir teisinga
nejaučiau jokio liūdesio
nejaučiau džiaugsmo
tik buvau visiškai susikaupusi
kad padaryčiau viską teisingai
ir štai aš taip arti to teisingumo
aš dar prie nieko neprisiliečiau
plastmasinis butelis ant grindų
mėlynas
aš nepadarysiu to ką privalau padaryti
aš nežinau iš kur tai žinau
aš negalvoju ir nejaučiu aš žinau
žinau kaip teisinga
tą žino ir dievo karvytės
kaip skristi į dangų
kur dega nameliai
kur verkia vaikeliai
mergaite
kažkas gimė mergaite
kažkuriais keistais sovietiniais metais
mažam miestely kur šalta visi
šalti
minta pilkšvais makaronais ir troškintais
sūdytais kopūstais
nuo lubų kabo balti lempų rutuliai
ant ilgų stiebų
už lango gūdžiai tamsu bet netikėtai
gardūs riestainiukai
su aguonomis jei juos valgai šaltyje pakeliui
iš darželio
meilės niekur nėra ir tu kažkodėl tai žinai
ir žinoma nesitiki
penkiametė Karlo Markso gatvėje ir tu
visados prisiminsi balsvą debesuoto
dangaus šviesą žemus žalius
krūmelius su kietais lapeliais apskritimą
ant žemės peiliuką rankoje sužinosi kad tu
tiesą sakant net ne tas kam pagamino
šį pasaulį
naudodamasi ryšiais
naudodamasi partijos
vieningoji rusija ryšiais
mama paguldė tėtę
į slaugos namus
Mičiurino gatvė 11
už geležinkelio
ten reikėdavo eiti per sniegynus
per tunelį ir vėl per sniegynus
ir senų kaulų spalvos chruščiovkės
pirmo aukšto virtuvės lange
apšviestame iš vidaus –
du nuogi jaunuoliai Tom of Finland
suglaudę kartūno užuolaidėlių sparnelius
aš ėjau akinama džiugesio
ėjau paskui juodą varną ta dairėsi
nenorėjo nuskristi
speiguotame vaizdo efekte tirpstanti
baltame
ir štai aš praveriu duris
ir štai matau savo įraudusius skruostus veidrodyje
ir štai aš kylu liftu į antrą aukštą
ir štai už pravirų durų matau visas
seseles geriančias arbatą
ir štai aš einu koridoriumi iki galo
ir štai matau atidarytas duris į palatą
ir štai matau tėtę
tėtė guli lovoje prie durų
tėtės rankos šūdinos
Iš: Лида Юсупова. Dead Dad. Тверь: Kolonna Publications, 2016
Vertė Marius Burokas
