Nuorūka
Na, baisaus čia daikto – eilinė nuorūka į veidą sostinėje penktą valandą ryto. Išsitraukiau servetėlę, apsivaliau ir su dar didesniu polėkiu ėmiau bučiuoti savo būsimosios žmonos – kad mes kada nors susituoksim, tą akimirką beveik nedvejojau – skaistų ir glotnų kaklą. Ji sutriko, nors, tiesą sakant, labiau nei ji nustebo nepažįstamasis visa ko mėtytojas, staiga sviedęs savąjį paltą ant grindinio ir pasileidęs mūsų kryptimi. Nespėjau nė padoriau įkvėpti, juolab paklausti, ko jis taip lekia lyg koks koldūnas iš perpildyto verdančio puodo, kai pajutau skausmą kažkur pietiniam galvos pusrutuly. Susvirduliavau, – nors taip rašau tik norėdamas nepasirodyti lepšiu, – iš tiesų plojausi visu svoriu, nepasiruošęs tokiems klasikiniams žaidimams, dar priešistorėje iš nuobodulio pramanytiems šauniųjų mūsų protėvių. Greitoji neatvažiavo, spėju, niekas jos nė nekvietė, todėl aš, paliktas tįsoti vienas, nepakeldamas nei savo kūno, nei klaikios ir alinančios vienatvės, truktelėjau iš šalia gulinčios gertuvės gerą šimtą viskio, išsitraukiau mobilųjį ir ėmiau naršyti ką tik mane palikusios mylimosios FB.
Nesu tikras, kiek minučių ir kiek žmonių pro mane praėjo, kol pagaliau peržiūrėjau paskutinį dar 2009-aisiais skelbtą postą – nuotrauką kažkokiam paplūdimy tarp palmių su dviem linksmais bičais ženkliai plaukuotom krūtinėm – ir suvokiau, kad ši moteris, su kuria susipažinom prieš kelias valandas, netgi negyvenamoje saloje nebūtų tapusi mano žmona… Net jeigu toje hipotetinėj saloj, ant kurios smėlio dabar vaizdavausi gulintis, be nebūsimos žmonos, tebūtų mūsų santuoką laiminti pasiruošęs kunigas, kelios liudininkės beždžionės ir ant kranto išmesti šeši pilvakojai moliuskai, mieliau rinkčiausi vieną jų. Galbūt – išganymo labui – juoda sutana smėlio fone visai patraukliai atrodantį anapusybės tarną.
Gulėjau ir svajojau, tįsojau ir jaučiau, kaip mano fantazijas perskaitęs pasibaisėjo onlaine amžinai budintis viešpats, kaip spustelėjęs keletą klavišų pasiuntė link manęs greitojo reagavimo angelų brigadą, kurios vedlys dabar bandė kelti mane į viršų, tempė it puolusį ir atgailaujantį maldininką dangun, bet aš – sukaupęs paskutines jėgas ir pasiryžęs dar pagyventi žemėje – vikriai spirtelėjau angelų pirmininkui į tarpukojį, kur, kaip netruko paaiškėti, angelai dėvi kietus it mišių taurė apsaugus. Po akimirkos, pajutęs nugaroj šilumą, atidaviau angelams kuklią savo dvasią.
Sielą atgavau nepažįstamoj patalpoj ant sofos, smarkiai maudė dubenį, ant kairiojo paakio aptikau skepetą su ledukais, pramerkęs dešinę akį lyg pro miglą stebėjau, kaip kažkur iš apačios, lyg kokio pusrūsio, kilo moteris šviesiais į kuodą surištais plaukais – ne iškart sumojau, kad tai ji – mūsų bendro darnaus gyvenimo viltį susigrąžinusi būsimoji mano žmona, iš mūšio lauko partempusi nelygioj kovoj pakirstą riterį… Ji priėjo arčiau, vienu judesiu pasileido stalinės lempos šviesoje žėrinčius plaukus, atrišusi chalatą juosusį diržą paleido ir jį, atsikrenkštė, giliai atsiduso, įkvėpė ir šitaip visu nuogumu į mane atsisukusi ėmė gailiai dainuoti: „Ko tu sėdi, ko neveiki, kom tėvelis barė… Už nemylimo bernelio man varyte varė…“ Žviegė taip, kad net aš, būdamas bebalsis ir dukart išmestas iš to paties mėgėjų kolektyvo, suabejojau jos balsingumu. O ji dar labiau užsivedė, bandydama sujaudinti pradėjo judinti klubus, užšoko ant sofos, trypė kojomis ir keistais įtūpstais suko ratus aplink mane, atlikdama lyg kokį tik jai suprantamą ritualą… Nejauku pripažinti, bet mano riteriškumas prašapo akimirksniu, nelabai gaudžiausi, kas ir kodėl čia vyksta, pabandžiau atsistoti ir pajutau ant riešų esant storas grandines, smarkiai pasimuisčiau, bet negalėjau ištrūkti, o ji vis garsiau ir garsiau tęsė: „Ko man jaunai neliūdėti… Man tėvelis baaarėė…“ Tada staiga atsuko man savo dailų ir kitomis aplinkybėmis turėjusį gundyti užpakaliuką ir mano krūtine pamažu ėmė tekėti šiltas gelsvas skystis… Ėmiau šaukti it skerdžiamas, maldavau pasigailėjimo, pabandžiau pakelti kojas, kurios irgi buvo sukaustytos geležimi. Tada pajutau keistą perštėjimą krūtinėje, stebėjau, kaip ji traukiasi tamsiais rudais gaurais, kaip iki pat grindų nutįsta akyse ilgėjanti mano barzda, o kojų ir rankų pirštai suauga į pilkšvas grubias letenas… Kai moteris dingo, grandinės sutrūko, atsivėrė lauko durys ir pro jas vienas po kito ėmė dangintis daiktai, aš, prisiminęs išmintingą senelio patarimą, įsižnybiau sau tyčia į blauzdą.
Prabudau, nors viskas aplink taip sukosi, jog atrodė, kad vis dar sapnuoju, ankštoj patalpoj su grotom. Staiga smarkiai sudiegė šoną, nenorėdamas kęsti skausmo įsižnybiau sau į kairę, po to, stipriau, į dešinę blauzdą, kelis kartus suplojau, kone žadintuvo tembru riktelėjau „laikas keltis!“, tada užsimerkiau, atsimerkiau, užsimerkiau ir vėl atvėręs akių vokus išvydau priešais stovintį angelų brigados pirmininką, vilkintį tamsia policininko uniforma.
– Prašom nešūkauti!
– Nešūkauti? O kas čia šūkauja? Tik patikrinau, kokia padėtis.
– Geriau būtumėt ramus ir elgtumėtės protingai.
– Pats ir būk! – sušukau ir greitai sumojau, kad blauzdų žnaibymas man nebepadės.
Policininkui išėjus, vis dar girdėjau atgrasų moters balsą: „Už nemylimo berneeelio…“ Niekaip negalėdamas jo pamiršti, panorau pasitikrinti FB. Netrukus paaiškėjo, kad negaliu pasitikrinti nei FB, nei GMAIL, nei inertiškai atsidaryti ir paskrolinti DELFIO – telefono kelnių kišenėje nėra. Iškilo klausimas: kur būna telefonas, kai jo nėra kelnių kišenėje? Atsakymas: telefonas, kai jo nėra kelnių kišenėje, paprastai būna rankose, po antklode, po murkiančiu katinu, ant stalo, palangės, lentynos, krėslo atkaltės, naktinės spintelės, grindų, kriauklės arba skalbimo mašinos. Peršasi logiška išvada: telefono niekur nėra.
– Kiekvienas orus pilietis turi teisę į savo mobilų! – tariau pasididžiuodamas savo ištarmės kilnumu.
Nesulaukęs pareigūno dėmesio, ėmiau slankioti iš kampo į kampą, apgalvojau, ką reikės pasigaminti grįžus, prisiminiau, kad nelabai ko valgomo yra šaldytuve, svarsčiau, kaip čia atsidūriau ir kada mane paleis, niekaip nepajėgiau nurimti. Giliai viduje žinojau, kad mano gyvenimas ritasi kalnu žemyn, kad kalnas virsta nuošliaužom, kaip ir atmintis, kurią plauna praradimų lietus ir daužo ekskavatoriaus-voro kastuvas. Dar kartą pasitikrinau kišenes, radau kuokštelį keistų rudų gaurų ir vieną kiek palūžusią, bet rūkyti vis dar tinkamą cigaretės liekaną. Atsargiai paėmiau ją už kotelio, apčiuopiau lūpomis ir kitos rankos nykščiu pasukau metalinį žiebtuvėlio sraigtelį.
