Nepatogumai knygų mugėje
Tiksliai nepamenu, prieš kiek metų buvau knygų mugėje. Tačiau šį 2018 m. renginį prisiminsiu geriau. Ne, visai ne dėl to, kad kažkam užlipau ant kojos, o tas kažkas pasirodė besanti baisiai graži mergina. Viskas kur kas rimčiau – ėjau ne šiaip pasižvalgyti, o pakalbinti knygų leidėjų. Kad ir kaip smagu buvo pirmą kartą savo akimis pamatyti daugybę rašytojų, labiau rūpėjo, kaipgi seksis bendrauti su man kol kas nepažįstamais, galbūt labai užsiėmusiais, o galbūt šventę švenčiančiais leidyklų atstovais. Svarbu pasakyti, kad susitikti su jais nesitariau iš anksto ir turėjau minimalias priemones – keletą tušinukų ir užrašų knygutę. Taip pat suprantama, kad ir leidėjai kalbėjo iš anksto nepasiruošę ir nežinodami, ko gi noriu jų paklausti. O klausimą uždaviau visiems daugmaž vienodą: „Kokią knygų leidybos ateitį matote Lietuvoje?“ arba „Kokios gi tos ateities norėtumėte?“ Tiems, kam įdomu skaičiai, sakau: klausimą uždaviau 11 leidyklų atstovų, iš jų pavyko pasikalbėti su 9, dažniausiai tai buvo leidyklos direktoriai. Leidyklų pasirinkimą daugiausia lėmė tai, kad mane domino jų leidžiamos knygos, tačiau ne mažiau svarbi buvo ir nuojauta, kuri pakuždėdavo, kad štai dabar prie šio stendo turiu stabtelti, prisistatyti ir paprašyti pasikalbėti. Nors ir turėjau šiokį tokį planelį, į kurias leidyklas norėčiau kreiptis, negaliu pasakyti, kad labai stengiausi jį įgyvendinti. Turiu pasakyti, kad sekėsi visai neblogai, o didžiausias nepatogumas, su kuriuo susidūriau, – tai būriai stendus užgulusių ir prie leidėjų priėjimą blokuojančių brangiųjų mūsų skaitytojų, kurių leidėjai, žinoma, laukė kur kas labiau nei manęs.
Visgi 19-oji knygų mugė man prasidėjo ketvirtadienio vakarą LRT mediatekoje susiradus knygos „Lietuvos istorija kiekvienam“ pristatymo įrašą. Knyga parašyta keturių istorikų vyrų, tad moderatorius dr. Algimantas Kasparavičius mestelėjo tokį lyg ir nepatogų klausimą prof. Alfredui Bumblauskui: „Ar tai nėra keturių vyrų priekabiavimas prie vienos istorijos? Ir ar XXI a. pr. Lietuvos edukuotos moterys neturėjo nieko reikšmingo pasakyti, kad jūs pasirinkote tokią labai jau griežtai vyrišką kompaniją?“ Na ką gi, tikiu, kad dar po šimto metų tokias istorines knygas būtinai rašys moterys, o kol kas apsieinama ir be jų. Tiesa, pasirodo, ne visur. Štai vienas penktadienio renginys, kuriame turėjo pasikalbėti prof. Irena Veisaitė ir doc. dr. Aurimas Švedas, taip ir neįvyko, nes profesorė susirgo. Kai vienuose susitikimuose kažko trūksta, kituose atsiranda kažko per daug. Taip nutiko per knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ pristatymą, kuriame šalia numatytų asmenų pasirodė ir į programą neįrašytas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. O šeštadienį pristatant Renatos Šerelytės romaną „Raganos širdis“ atsitiko visko po truputį: taip pat dėl ligos į diskusiją neatvyko aktorius Rimantas Bagdzevičius, tačiau kompaniją trumpam papildė viena pirmųjų romano skaitytojų 10 metų mergaitė ir pasidalino savo įspūdžiais.
Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai. O dabar grįžtu prie to, nuo ko ir pradėjau. Knygų leidybos Lietuvoje ateitis – kodėl mane domino būtent šis klausimas? Jau kuris laikas rašau knygų apžvalgas ir recenzijas, stengiuosi sekti, kokias knygas leidyklos ruošiasi pristatyti visuomenei artimiausioje ateityje. Todėl šis klausimas kilo gana natūraliai: norėjosi savo – skaitytojo ir recenzento – požiūrį praplėsti leidėjų mintimis.R. Paknio leidyklos stendas buvo pirmoji mano stotelė. Ne paslaptis, kad kai kurių leidyklų saugumo jausmas yra mažesnis ir jos priverstos daugiau galvoti ne apie plėtrą, bet apie išgyvenimą ir stabilius finansavimo šaltinius. Taigi čia šneka sukosi apie pinigus, apie politinį-finansinį pasitikėjimą, kurio būtų galima tikėtis pasiekus aukštus leidyklos rezultatus, pelnius apdovanojimų ir įgijus patirties. Tad įsivaizduojant laimingesnę leidyklų ateitį galime įvardinti pirmąjį punktą – pastovesni finansavimo šaltiniai.
Nuo mažųjų prie didžiųjų – leidyklos „Alma littera“ stende kalbėjomės apie tai, kad kuriamos knygos įvairės ir toliau, greičiausiai bus eksperimentuojama su tam tikrais techniniais sprendimais bandant skaitytojams sužadinti daugiau pojūčių, sukelti tam tikrą virtualios realybės patyrimą. Tikima, kad šia linkme Lietuva eis kartu su pasauliu. Vieni eksperimentai pasiteisins, kitiems nepavyks patraukti skaitytojų dėmesio. Apskritai ateitį šiuo atveju galime įsivaizduoti kaip dar nerealizuotų techninių kūrybinių galimybių lauką.
Prie finansavimo klausimo sugrįžta leidyklos „Jotema“ stende. Kalbėjome apie tai, kad įsivaizduojant leidyklos stiprėjimą bene svarbiausias yra valstybės paramos veiksnys. Tik tuomet galima užtikrinti platesnį leidinių pasirinkimą, kas yra viena iš siekiamybių, ir skatinti lietuvių autorius drąsiau imti plunksną į rankas.
„Baltų lankų“ stende iškilo aktualijų svarba šiuolaikinėje leidyboje. Kalbantis įvardintos buvo dvi aiškios kryptys – istoriniai romanai ir knygos apie stiprias moteris. Pirmieji padeda užsimiršti ir atsiriboti nuo kasdienio informacijos srauto ir patirti lyg ir alternatyvią realybę, kažką, kas galėjo nutikti anksčiau. Antrosios padeda ieškantiems jėgų ir įkvėpimo. Leidyklos stiprėjimas siejamas su skaitytojų rato augimu, su domėjimusi vienų kitais: skaitytojai ieško, ką turi pasiūlyti ši leidykla, o leidykla bando suprasti skaitytojų poreikius.
„Bonus animus“ stende pratęsta ši tarpusavio santykių tema, pabrėžta, kad leidyklai norint stiprėti labai svarbu ieškoti tiesioginio ryšio su skaitytojais. Turėti ištikimų nuolatinių skaitytojų yra bene didžiausia mažesnių leidyklų siekiamybė. Šalia istorinių romanų, manoma, ne mažiau laukiamos bus ir prisiminimų knygos.
Toliau pabendravus su leidyklų „Eugrimas“ ir „Psichologija Tau“ atstovais iškilo nauja – skaitytojo, kuris ieško savęs tobulinimo galimybių, – tema. Tai taip pat viena iš labiausiai matomų ir nemažai perspektyvų turinčių sričių. Kadangi per visą XX a. psichologijos mokslas sukaupė daugybę žinių apie žmogų ir tarpasmeninius santykius, XXI a. belieka kuo plačiau šiomis žiniomis pasinaudoti. Taip pat kalbėjome, koks svarbus sąmoningas skaitytojas, toks, kuris sugeba įvertinti knygos vertę ir neleidžia viso savo dėmesio pasiglemžti savotiškiems knygos konkurentams – internetui, kompiuterių ir telefonų technologijoms.
„Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stende kalbėjomės, kaip ir buvo galima tikėtis, apie lietuvių autorių svarbą, apie tai, kad ateityje norėtųsi matyti daugiau Lietuvoje parašytų knygų, išleistų užsienio leidyklose. Čia svarbus ir pačių lietuvių rašytojų ryžtas ir pastangos, mat, kaip užsiminė ir kelių kitų leidyklų atstovai, lietuviai autoriai tikrai turi dar nepanaudotų galimybių.
Galiausiai paskutinė leidykla, su kuria buvo kalbėtasi, – „Jonas ir Jokūbas“, jos specializacija – filosofijos knygos. Pabrėžta, kad žmonėms svarbu suteikti galimybę patiems šviestis, tobulėti, mokytis mąstyti. Jau išleistos pirmosios mažus vaikus su filosofija supažindinančios knygos, tad ateityje jų galima laukti ir daugiau. Galbūt galime tikėtis, kad tarp šiuo metu gimstančių vaikų atsiras tokių, kurie jau nuo mažų dienų žinos apie Sokratą ar kitus filosofus, paklojusius pamatą Vakarų kultūrai.
Štai tokia ateitis mūsų laukia, brangieji skaitytojai! Leidyklų, leidinių ir knygų mugės lankytojų skaičius nuteikia gana optimistiškai. Šventė įvyko! O aš tikiuosi, kad šie trumpi pasikalbėjimų aprašymai bent iš dalies padėjo išgryninti ateities svajones, perspektyvas ir kryptis.
Mugę užbaigiau besiklausydamas diskusijos „Nepatogios temos vaikų literatūroje“. Tikra tiesa ta, kad nepatogu daugiausia būna ne vaikams, o tėvams, kai atžalos paklausia ko nors, kam tėvai nebūna pasiruošę. Tuomet patogiausia kaltę suversti knygoms, leidykloms ar cenzūros panaikinimui. Atrodo, kad nepatogumas buvo vienas svarbiausių kriterijų ir renkant konkursų laimėtojus: kūrybiškiausia metų knyga Gyčio Norvilo „Grimzdimas“ ir metų knyga suaugusiesiems Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, kaip teigiama, sugeba provokuoti, šokiruoti ir atverti tokius mūsų klodus, apie kurių egzistavimą nieku gyvu nesinori pripažinti, pvz., kad visuose mumyse slypi bachūras iš Šiaulių (čia toks archetipas).
