Kiaulytė, avitaminozė ir kitos aistros
Pripratau prie rūbų, kuriuos kasdien dėvėjau, išskalbdavau juos, per pusvalandį išdžiūdavo ir vėl apsivilkdavau vienintelius marškinėlius bei kelnes. Mano lagaminas gulėjo Simferopolio geležinkelio stoties bagažo saugojimo kameroje jau tris savaites, aukštakulnės basutės, vasarinės palaidinės ir sijonai rodėsi esą nereikalinga prabanga. Teisinausi:
– Turiu mėgautis ramybe, nes sumokėjau už kambarį beveik visus pinigus.
Išsinuomotas kambarys buvo vėsus ir jaukus, keliaujant pritrintos žaizdos užgijo, galėjau apsiauti bateliais, bet vis atidėliojau kelionę į Simferopolį, gąsdino karštis, dulkės, būtinybė važiuoti pakeleivingais automobiliais. Maitinausi blynais, užkandinę radau vaikštinėdama krantine. Pietūs pigūs, nesotūs, bet nuotaikingi; sekundei nusigręžus ar nuėjus pasiimti pamirštų stalo įrankių (taip nutiko man), blynus užpuldavo tuntas žvirblių – niekur nemačiau tiek daug valkataujančių šunų kaip Sudake ir tokių įžūlių žvirblių kaip Gurzufo blyninėje. Akies mirksniu iš plono plaštakos dydžio blyno, kepamo ant ratu besisukančio metalinio būgno, ant stalelio likdavo tik trupiniai, o aplink – apstulbę arba kikenantys poilsiautojai. Apstulbusiųjų veidai blyškūs, nes jie ką tik atvykę prie jūros ir į blyninę užėję pirmą kartą, nors užeiti nebuvo kur, staleliai stovėjo ant betoninio krantinės tako. O kikendavo tie, kurie patys jau bent kartą buvo patyrę panašų antskrydį. Nuolatiniai lankytojai ateidavo čia ne tik dėl pigių patiekalų, bet ir trokšdami pasigrožėti žvirblių narsa. Plojimų girdėti neteko, bet susižavėjimo šūksniai sklandė ore:
– Ką daro?.. Ką daro!.. Tai niekšeliai!!!
Žmonės stebėdavosi, piktindavosi, išsigąsdavo arba juokdavosi iki ašarų, kiti skųsdavosi blyninės šeimininkui – vyras tik skėsčiodavo rankomis, šis programos numeris jam nieko nekainuodavo.
Leisdavausi žemyn siauromis gatvėmis, įsiterpusiomis tarp baltų pastatų ir aukštų akmeninių tvorų. Patekti į krantinę galėjau nulipusi tašytų akmenų laiptais, pakopos apačioje vos vos sukosi, juosdamos keistą akmeninį pastatą, panašų į sargybos bokštą. Vidudienį nuo aukšto namo krisdavo platus šešėlis, kopiant laiptais gaubdavo maloni prieblanda. Pasiekus krantinę atsiverdavo vaizdas į prieplauką ir paplūdimius – žvilgsniu neaprėpiama horizontalė, – kontrastas toks stiprus, kad norėdavosi sušukti iš nuostabos. Žengdavau į karščiu pulsuojančią erdvę, šviesa užliedavo akindama ir nutvilkydama. Kartais bėgdavau laiptais žemyn, iš anksto skonėdamasi malonumu: vienas šuolis ir pasinersiu į ugninę lavą. Per penketą mėnesių lijo tik kartą. Lietus truko pusvalandį, lašai krito ant įkaitusio akmeninio grindinio, vanduo sruvo žemyn, liejosi laiptais – visos Gurzufo gatvelės driekėsi laiptų link, – sėmė basas pėdas iki čiurnų; ilgėjausi namų, artimųjų, paskaitų, įprasto gyvenimo, jaučiau, kaip stipriai lietaus ilgesys užkoduotas genuose.
Dvi moterys pro atvertus pusrūsio langus padavinėjo knygas, jauna mergina, stovinti gatvėje, klojo jas kupetomis ant šaligatvio, kuriuo ėjau, plytelių, statė eilėmis, atremdama į akmeninio namo pamatus. Iš knygų tekėjo vanduo. Sustojau. Matydama nustebusį mano žvilgsnį, mergina paaiškino, kad naktį trūkus vandentiekio vamzdžiui užlieta pusrūsyje įsikūrusi miesto biblioteka. Pasisiūliau padėti, ji padėkojo, kilnojome knygas dviese. Skaičiau autorių pavardes ant permirkusių nugarėlių, kūrinių pavadinimus, mačiau daug klasikinės rusų literatūros, ypač Antono Čechovo prozos leidinių. Paskutiniais gyvenimo metais, pablogėjus sveikatai, rašytojas gyveno Kryme. Jaltoje pasistatė vilą, o Gurzufe iš seno totoriaus nusipirko namelį ant nuošalios įlankos kranto; garsiosios pjesės „Trys seserys“ ir „Vyšnių sodas“ parašytos Kryme. Mirė Čechovas nuo tuberkuliozės 1904 metais. Mergina paaiškino, kad knygas teks atiduoti kaip makulatūrą, jos per daug suniokotos bibliotekai. Paklausiau, ar galima paimti ką nors paskaityti.
– Imkite visas, kurios jums įdomios, – padrąsino mergina.
Išsirinkau Aleksandro Kuprino apysakas ir apsakymus (skaičiau lietuvių kalba „Granatų apyrankę“), Ivano Bunino prozos rinktinę, radau vieną knygą iš tritomio, Antono Čechovo paskutinių gyvenimo metų korespondenciją, apsakymų rinkinį ir apysakas. Sustačiau parsinešusi saulėkaitoje ant palangės, knygos greitai išdžiūvo. Bunino prozą skaičiau pirmą kartą, šio autoriaus kūryba iki 1956 metų Sovietų Sąjungoje nebuvo spausdinama, nors rusų rašytojas 1933 metais pelnė Nobelio literatūros premiją. Bunino dienoraščiai ir publicistika išleista tik žlugus sovietiniam režimui, gyvendamas Prancūzijoje jis nuosekliai ir aštriai pasisakydavo prieš bolševikinį režimą Rusijoje, griežtai smerkė šios partijos vykdomą terorą, ypač kritikavo jos vadą ir ideologą Leniną. „Išgama, žmogus be moralės“, – taip Buninas apibūdino Leniną savo kalboje, pasakytoje 1924 metais Paryžiuje („Rusų emigracijos misija“; rašytojas emigravo iš karto po revoliucijos).
Pabudusi skaitydavau, vidudienį nulipdavau laiptais į krantinę pavalgyti. Verandoje įsikūrusi Jevgenija Filipovna buvo didelė literatūros gerbėja, išvydusi ant palangės išdžiautą rusų klasiką, užkalbino mane, taip susipažinome. Amžiaus skirtumas – man dvidešimt treji, jai šešiasdešimt penkeri – netapo kliūtimi bendrauti, Jevgenija Filipovna buvo įdomi pašnekovė ir vakarinių pasivaikščiojimų prie jūros bendražygė. Prieš išvykdama iš Gurzufo užėjau atsisveikinti, moteris stebėjosi išgirdusi, kad esu lietuvė:
– Tris savaites bendravome, o aš nė karto nepagalvojau, kad jūs lietuvė, – kalbate be akcento ir rusų literatūrą pažįstate…
Jevgenija Filipovna turėjo šeimą, suaugusį sūnų, anūką, buvo baigusi aukštąją mokyklą – studijavo ekonomiką, vasaromis atvykdavo ilsėtis į Krymą, mėgo skaityti, ypač vertino Čechovo apsakymus – daug kalbėjome apie apysaką „Palata Nr. 6“, – neįžvelgiau nieko, kas būtų padėję suprasti, kodėl jos pasakojimuose apie Krymo gyventojų tremtį neišgirdau nė menkiausios abejonės dėl vykdyto smurto, nepajutau užuojautos žmonėms, prieš kuriuos smurtas buvo vykdomas. Kai paklausiau tiesiai, atsakymo išvengė:
– Jūs jauna, Rutočka, nesuprasite…
Mėgau skaityti. Mama nuolatos parsinešdavo knygų iš bibliotekos. Pamenu verčiamų lapų šnaresį, besikūrenančią krosnį, degančių malkų kvapą; skaitė mama ir vyresnioji sesuo – mažytė į knygas įkniubusių namiškių bendruomenė, – ar galėjau neskaityti? Girdint žodį „namai“, vaizduotė lengvai atkuria mūsų svetainės vaizdą, moterį ir dvi mergaites, palinkusias virš knygų. Jauku ir saugu, ypač ilgais žiemos vakarais. Knygos tapo malonia ir teisėta užuovėja, leido slėptis nuo negandų, kai aplinkui visa keisdavosi negrįžtamai; kraustantis iš vieno buto į kitą, iš vieno miesto į kitą, pervažiuojant iš vienos šalies į kitą, mėgstamose knygose užrašyti išmintingi žodžiai, mylimų herojų išgyvenimai likdavo nepakitę – tai guodė. Po aistringu įpročiu skaityti slėpiau ne tik smalsumą, bet ir negebėjimą (gal nenorą) priimti realybę. Visuomet siekiau ją patobulinti: dabartis trikdė, nesidavė prognozuojama, gyvenau praeityje arba svajojau apie ateitį. Nesidalinau didžiulio literatūros pasaulio atradimo džiaugsmu, viena klaidžiojau šio milžiniško labirinto koridoriais, pasikliaudama tik intuicija. Dešimtmetei mergaitei rašytojai (nepažįstamos pavardės knygų viršeliuose) buvo per daug tolimos ir paslaptingos būtybės, kad domėčiausi jų biografijomis ar literatūros pasiekimais: skaitomą tekstą suvokiau kaip realybę, kurioje galėjau gyventi, radusi savitą apysaką ar romaną, nepajėgdavau atsiplėšti, kol neužversdavau paskutinio knygos lapo.
Devintoje klasėje skaičiau Stendhalio romanus. Pareiga lankyti mokyklą trukdė pasinerti į skaitymą visa galva, todėl įtikinau mamą parašyti man atleidimo nuo pamokų raštelį. Iš pradžių mama prašymą atmetė, sumanymą pavadinusi absurdišku ir chuliganišku (toks jis ir buvo), bet po savaitės įkyrių verkšlenimų pasidavė, o gal pavargo ginčytis. Dirbo ji vaikų konsultacijoje, todėl išmanė apie vaikiškas ligas. Įtariau, kad diagnozę mama parinko tyčia, aš simuliavau serganti kiaulyte – kiauliška apgaudinėti klasės drauges, kurios, grįždamos iš mokyklos, užsukdavo į mūsų kiemą; nuomojome butą privataus namo pirmame aukšte, iš Gegužės Pirmosios gatvės persikraustėme į Didvyrių. Kiaulytė – tai virusinė liga, ligonius lankyti draudžiama, baiminantis infekcijos. Pasirodydavau savo kambario lange, lyg Leonidas Iljičius Brežnevas televizoriaus ekrane (vakarais žiūrėdavome TV žinias), modavau, kaip ir jis, ranka, galvą įtraukusi į pečius, išpūtusi pagurklį. Skruostus, prieš pasirodymą, įtrindavau iki raudonumo: vaidinau, kad karščiuoju, Brežnevas – kad vadovauja Sovietų Sąjungos komunistų partijai. Draugėms nuėjus, nusivyniodavau marlės raištį nuo kaklo, krisdavau ant sofos ir nugrimzdavau į romano „Raudona ir juoda“ herojų gyvenimo peripetijas. Tai buvo tikras, gurmaniškas skaitymas be atodairos…
Studijuodama kurso draugo tėvų bibliotekoje aptikau Dostojevskio romanus. Pirmiausia perskaičiau „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, po to visus kitus. Pribloškė kunigaikštis Myškinas iš romano „Idiotas“, ypač viena jo būdo savybė – jis niekuomet neįtarinėjo žmonių, visais besąlygiškai pasitikėdavo. Jo reakcijos kiekvieno susitikimo metu, dialogai glumino ir intrigavo, troškau suprasti tokio žmogaus elgesio motyvus, gailėjausi, kad neatradau šio rašytojo anksčiau, mokydamasi vidurinėje mokykloje, kai skaitymui galėjau skirti daugiau laiko nei studijuodama. Nuėjau į polikliniką, užsiregistravau pas vidaus ligų specialistę, gydytoja pasitaikė kalbanti rusiškai.
– Kuo skundžiatės? – pasiteiravo maloniai.
– Daktare, aš negaliu prisiversti nueiti į paskaitas, labai nerimauju dėl to…
Apie Dostojevskio „Idiotą“ neužsiminiau, kokia negalavimo priežastis, gydytoja neklausė. Ji tik paprašė parodyti liežuvį ir išrašė savaitei (!) atleidimą nuo paskaitų.
– Jums pavasarinė avitaminozė, maitinatės blogai ir gryname ore nebūnate… – žvilgtelėjusi į liežuvį pasakė visą tiesą, kaip čigonė iš delno.
Neabejojau gydytojos profesionalumu, patikėjau, kad mane įveikė avitaminozė, nusipirkau morkų, grįžusi į bendrabutį savaitę skaičiau Dostojevskį be sąžinės graužimo.
Po aistringų skaitymo priepuolių jausdavau nuovargį, išgyvenau kaltę, priekaištavau sau dėl apleistų tiesioginių pareigų, kurias vis tiek turėdavau atlikti. Aistra skaityti ir žiūrėti kino filmus nesiskyrė nuo azartinių žaidimų ar narkotikų potraukio – tai vienas iš būdų slėptis nuo realybės, tik kultūringesnis, todėl sunkiau atpažįstamas. Negalėjau gyventi praeityje nei ateityje, privalėjau mokytis priimti šią vieną vienintelę konkrečią dieną, kurią praleisdavau užsiklojusi knyga, kaip kiškis kopūsto lapu; vargšas žvėrelis, kuris rėkė:
– Dangus griūva!!!
Jei griūva – laikyk. Bet atpažinti savo baimę ir negebėjimą gyventi realybėje buvo nelengva, ypač kai skaitydavau garsių, visame pasaulyje pripažintų autorių kūrinius. Jaučiausi esanti apsiskaičiusi mergina, netgi didžiavausi tuo. Ne veltui šventasis Pranciškus iš Asyžiaus draudė broliams turėti knygų kaip nuosavybę, siekė, kad toks reikalavimas būtų įtrauktas į regulą; kilo konfliktas tarp brolių, jie nesuprato šventojo Pranciškaus regulos ir reikalavimo. Dabar manau, kad šventasis buvo teisus, patikusią man knygą galėjau net pavogti…
Išvykdama studijuoti pasiėmiau iš namų savo mylimų autorių romanus; vieną Rayaus Bradbury, du Williamo Faulknerio ir keturis Heinricho Böllio. Visi Böllio romanai, kuriuos tuo metu pavyko įsigyti, parašyti dešimties metų laikotarpiu, nuo 1953 iki 1963 metų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išspausdinti buvo ir kiti vokiečių rašytojo romanai, bet ankstyvojo laikotarpio kūryba man artimesnė. Skaičiau „Ir nepasakė nė žodžio“ (1953), „Namai be šeimininko“ (1954), „Biliardas pusę dešimtos“ (1959), „Klouno akimis“ (1963). Knygynai supirkdavo naudotas knygas, po to parduodavo už visai menką kainą, taip įsigijau tris iš keturių šio autoriaus knygų, o romaną „Klouno akimis“ paėmiau iš bibliotekos ir negrąžinau. Nors knyga nenauja, jau aptrinta, lapelis, kuriame bibliotekininkės žymėdavo, kas skaitė šią knygą, buvo tuščias, nesunkiai įtikinau save, kad didelės žalos bibliotekai nepadarysiu, nunešdama tris kitas knygas vietoj vienos „pamestos“, – suprantama, tai buvo melas, knygą saugojau daugelį metų, kraustydamasi iš vieno buto į kitą vežiojausi su savimi.
Böllio kūryboje traukė švelnus ir dėmesingas autoriaus žvilgsnis, taikli ironija, kartais perauganti į satyrą, ypač pasakojant apie „reikšminguosius“, kurie kvailumą slepia po rimties kaukėmis, – rašytojas bjaurėjosi veidmainyste. Šešerius metus ištarnavęs eiliniu, Böllis nekentė kariuomenės ir muštro. Sovietiniai cenzoriai, su džiaugsmu platinę šio autoriaus kūrybą, neįvertino vienos aplinkybės: kaizerinė ir nacistinė diktatūra, kurią išgyveno vokiečiai, niekuo nesiskyrė nuo bolševikinio smurto, kurį patyrė okupuotos šalys, tarp jų ir Lietuva. Mano supratimu, Böllis turėjo būti vienas pirmųjų įtrauktas į Sovietų Sąjungoje nepageidautinų rašytojų sąrašą. Taip atsitiko vėliau, paaiškėjus apie Böllio pagalbą rusų disidentui rašytojui Aleksandrui Solženicynui: Böllio kūryba Sovietų Sąjungoje dingo iš knygynų ir bibliotekų. Pasisavindama bibliotekos knygą, išsaugojau ją nuo sunaikinimo, bet dorasis autorius mano poelgiui tikrai nebūtų pritaręs…
Knygų anotacijose skaičiau nuorodas, kad rašytojas yra antiklerikalas, šio žodžio nesupratau, naudotis žodynais nebuvau pratusi. Nujaučiau, kad žodis kažkaip susijęs su Bažnyčia, nors nė vienoje iš anotacijų nebuvo minima, kad rašytojas yra praktikuojantis katalikas, – Böllis kritikavo klerikalizmą Bažnyčioje, bet tikėjo Dievą. Man imponavo neįprasti herojai, jų mąstymo būdas, maištinga laikysena, naujas ir nepažįstamas būties suvokimas. Nors nebuvau skaičiusi Šventojo Rašto, Böllio tekstai žavėjo ir traukė, nežinojau, kad daugelis posakių ir citatų (romano „Ir nepasakė nė žodžio“ pavadinimas) paimta iš Evangelijos: vienintelis matmuo, kuriuo matuojami herojų (kaip ir rašytojo) poelgiai, buvo sąžinė…
