Kelios recenzijos
Witold Gombrowicz. Lenkiški prisiminimai. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Odilė, 2017. 231 p.
1959–1961 m. radijo klausytojams rašyti Gombrowicziaus „Lenkiški prisiminimai“ tapo prieinami ir lietuvių skaitytojams. Įdomu, kad Gombrowiczius savo prisiminimus pradeda nuo siekio „parodyti, kaip gyvenimas suformavo mane ir mano kūrybą“ (p. 10). Kiek tolėliau teigia, kad „aprašau, tiesą sakant, mano kartos lenko formavimosi procesą“ (p. 91). Galiausiai – „apsiribosiu keliomis asmeninėmis patirtimis, kurias laikyčiau būdingomis Lenkijai“ (p. 222). Lietuvoje yra dienoraščių Gombrowicziaus mėgėjų, kitiems jis – romanų ar pjesių Gombrowiczius. Manyčiau, rasis ir prisiminimų Gombrowicziaus gerbėjų. Juo labiau kad šiuose prisiminimuose jis ypač ryškiai atliepia troškimą „išplėsti savo literatūrą, kad galėčiau apimti kuo daugiau reiškinių“ (p. 140). Šiuo atveju Gombrowiczius – Lenkija, o Lenkija – Gombrowiczius. Tiksliau, autorius rašo apie savo ir Lenkijos pokyčius, vykusius iki 1939 m. Pavyzdžiui, vyro apžėlimo likvidaciją Gombrowiczius aprašo kaip galingą pokytį, „turint galvoje, kad barzdočius ir ūsočius tai visiškai kitoks žmogaus tipas nei nusiskutusiojo“ (p. 43). Arba rašo apie dvikovos išnykimą Lenkijoje ir „to pasekmes, kai nutukusiam buržujui, gavus į snukį, nebeliko net pareigos šaudytis“ (p. 198).
Įdomiausia buvo skaityti iki prisiminimų „vidurio“ (p. 120). Kitaip tariant, iki tos vietos, kur pareiškiama, kad „nereikia čia perdėto kuklumo, tad leiskite man papasakoti apie tai objektyviai ir be apsimestinio kuklumo“ (p. 142). Sąlygiškai nuo šios vietos, kurią galėtume pavadinti antrąja prisiminimų puse, kai Gombrowiczius jau yra atradęs save kaip rašytoją, pateikiamas platus ir detalus literatūrinių Varšuvos grupių, kavinių ir rašytojų vaizdas. Pastarasis pasirodė mažiau įdomus nei paties Gombrowicziaus svarstymai apie tą, kurį aprašo kaip Gombrowiczių. Dėl to, kad rašyta radijo klausytojams, neišvengta pasikartojimų, taip pat nelabai aiški situacija, kai Gombrowiczius rašo sudeginęs romano liaudžiai „Apsėstieji“ rankraštį (p. 62), vis dėlto pastarasis šlove nenusileidžia kitiems autoriaus romanams.
Šiandien Gombrowicziaus pastebėjimai ne mažiau aktualūs. Antai kaip patikrinti, ar Lenkijoje įvykę pokyčių? Pirmiausia, rašo Gombrowiczius, „būčiau ėjęs inspektuoti pienburnių, kad pamatyčiau, ar nuo mano vaikystės įvyko kokių pokyčių, ir tai man būtų patikimesnis lenkų kultūros pažangos įrodymas nei visa keturiasdešimties metų literatūros ir mokslo produkcija“ (p. 19). Taip pat ir pastaba, kad „priklausome Rytams, esame Rytų, o ne Vakarų Europa – taip, nei katalikybė, nei mūsų idiosinkrazija Rusijai, nei mūsų kultūros saitai su Roma, su Paryžiumi nieko negalėjo padaryti prieš šlamštą, graužiantį mus iš apačios, azijietišką šlamštą… visa mūsų kultūra buvo gėlė prie skrandos“ (p. 146). Viena vertus, Gombrowiczius keikia ir šaiposi, kita vertus, ilgisi senųjų Lenkijos „suvaržymų“ ir pagarbysčių.
Vidas Poškus. Menininko dirbtuvė: 42 istorijos. V.: Tyto alba, 2017. 306 p.
42 istorijos apie vyrus, moteris ir šeimas. Taip pat jos gali būti perskaitytos ir kaip Lietuvos vaizduojamojo meno istorija nuo Antano Gudaičio, gimusio 1904 m., iki jauniausių – Andriaus Zakarausko ir Andriaus Makarevičiaus, gimusių 1982 m. Gana stora knyga. Vartyti ir žiūrėti reikia nebūtinai nuo pradžios. Skaityti iki galo irgi nebūtina. Šiaip kas kliūva už akies ar norint susipažinti su nepažįstamais menininkais. Ne koks nors vadovėlis, apžvalga, monografija ar apybraiža. Menininkų kūriniams čia skiriama mažiau dėmesio, jie yra tarsi antrame plane, o į pirmą išlenda ir skleidžiasi erdvė. Studijos ar dirbtuvės erdvė. Svarbu paminėti, kad Poškus menininko studiją ar dirbtuvę apibrėžia kaip idealų muziejų ar idealią galeriją. Ir klausia, kaip studija susijusi su joje gimstančia menininko kūryba. Vienas svarbiausių aspektų – iš kur studijoje krenta šviesa? Taip pat galime atpažinti, kaip tapytojas juda studijoje ir atitinkamai – drobėje. Glaustai, keliais sakiniais Poškus nusako, kam angažuojasi vienas ar kitas menininkas. Dar viena Poškaus prielaida – kad dirbtuvės geografinė vieta (Vilnius, Kaunas ir atskiri šių miestų mikrorajonai, taip pat Rokiškis, Alytus ar koks nors kaimas) neatsiejama nuo menininko kūrybos.
Iš Poškaus galima pasimokyti pastabumo. Štai sienų švytėjime ir grindų jaukume, sofoje, kiliminėje dangoje ar netyčia į fotografiją pakliuvusiuose Aistės Kisarauskaitės bateliuose, Indijos jūros ryžių grybe, danguje ratus sukančiame sraigtasparnyje, ornamentuotuose laiptinės turėkluose, vazonėliuose ir juose gyvenančiuose pomidoruose, beržų ir klevų suloje, džiovintų obuolių kvapuose, gatvių pavadinimuose, pastato detalėse, net ir pyrage „Tinginys“ ar varde ir pavardėje jaučiasi vieno ar kito kūrėjo tapyba. Žavūs komentarais palydimi Poškaus ir Karolio Sabeckio fotografijų koliažai. Taip pat dėmesio verti ir tarsi tiesiogiai su studija ar kūriniais nesusiję Poškaus pasažai apie Leo Ray, VDA Tapybos katedrą, filosofą Justiną Mikutį ar kitus. Gaila, kad vyno buteliai, pakliuvę į fotografijas, nusisukę savo etiketėmis ir sunkiai įskaitomais užrašais.
Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros. Romanas. V.: Tyto alba, 2017. 416 p.
Geriausias lietuviškas fantastinis siaubo romanas? Gana pretenzingas įvardijimas. Geriausias? Ir skaitytojas su lūkesčiu ima į rankas knygą. Pasirodo, geriausias siaubo romanas – prieš dešimtmetį išleistas „Eridano“ leidykloje.
Fantastinis? Trys jaunuoliai įstringa Dzūkijos miškuose ir niekaip negali ištrūkti. Tiesa, yra temporalinis zondas (p. 47) arba apsauginio lauko perimetras, kuris neleidžia personažams pasprukti iš apibrėžtos teritorijos. Lietuvos kariuomenės zondas, kurį turėtų specialistai apžiūrėti apie 2031 m. Dar – minčių klausymosi kanalas. Tai tiek tos fantastikos (žanro požiūriu).
Siaubo? Tai, kad kaip lietuviško siaubo romano erdvė pasirinktas miškas – nežinia, ar tinkama. Juk visais laikais miškas lietuviui buvo vieta, kuri teikė prieglobstį, ir net šiandien vyksta medžių gelbėjimo akcijos. Skurdoki siaubo aprašymai: paskendusios merginos vaizdas, augančios gijos ir iš jų besiformuojantys pavidalai, kurie personažui primena kaime matytas nudirtas nutrijas. Taip pat ir pjaustymo scena morge ar skalpelio baimė. Šie aprašymai labiau kelia šleikštulį nei siaubą.
Romanas? Kaip paaiškinti tokius prieštaravimus: pagrindinis personažas – orientacininkas ir tešlius. Dar vienas pavyzdys: skustagalvį personažą autorius aprašo kaip vargiai surezgantį sakinį iš penkių žodžių, o už keliasdešimties puslapių šis jau žarstosi sąmojais. Susidaro įspūdis, kad personažai iš pasakojimo dirbtinai dingsta tada, kai jų nebereikia, kaip minėtasis skustagalvis, kuris tarsi ranka ištraukiamas. Arba lyg dievas iš mašinos nei iš šio, nei iš to randasi mokslininkas Gintaras. Apie 30 proc. romano – maisto aprašymai. Kiti du trečdaliai – siaubas ir juokeliai. Taiklią Vilpišausko pastabą, deja, galima pritaikyti ir juokui šiame romane: „Šyptelėjau. Kaimietiškas humoras, paprastas, tiesmukiškas, kartais vulgarus ir dažniausiai lėkštas. Jokio rafinuotumo. Bet šypseną kažkodėl kelia. Matyt, tai mano genuose“ (p. 340).
Lietuviškas ar religinis? Ir lietuviškas, ir religinis. Įdomiausias ir dėmesio šiame romane vertas religinis sluoksnis. Atrasime stebuklinės pasakos elementų, aliuzijų į raganą, prilipusią prie derva ištepto paviršiaus. Taip pat ir religinių praktikų sąsajų su grybais, ne tik dėl to, kad Lietuvoje grybavimas – sakralus veiksmas. Taigi šventas grybas – kaip kelias link bevardžio senųjų šių žemių gyventojų Dievo. Atitinkamai triufelis maišelyje atlieka amuleto funkcijas. Tiesa, nelabai aišku, kodėl amuletą reikia pasiimti į ranką, kad geriau veiktų, jeigu jis kabo ant kaklo. Ir temporalinis zondas kaip toks mechaninis grybas, su savuoju perimetru atliekantis mitologinį pasaulio grybo (medžio) vaidmenį. Ir, pasirodo, čia gyvenę mūsų protėviai mokėjo, žinojo ir kalbėjo maldą „Tėve mūsų“. Taip pat skleidžiasi galimos senųjų lietuviškų dainų paralelės su rusiško „popso“ hitu „Veter s moria dul“. Nors Vilpišausko romanas ir apie grybus, jo kalba ne visai grybinga, tenka apgailestauti, kad turtinga „grybų kalbos“ tradicija, einanti nuo Donelaičio ir Baranausko, frazeologizmai ir kitos kalbinės grybų ypatybės lieka nuošalyje.
Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. Pjesės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 188 p.
Trys pjesės, parašytos antraisiais, trečiaisiais ir vienuoliktaisiais antrojo tūkstantmečio po Kristaus metais. Pirmoje pjesėje „Pupos“ lifte įstrigę senoliai, vyras su žmona, tarsi pasakų pupos kamienu keliauja aukštyn ir žemyn. Šnekasi apie savo praeitį, dabartį ir ateitį. Senoliui iš žmonos reikia gražaus žodžio („Nors vieną gerą žodį. Nors kokį gerą, malonų nors kartą, nors pusė, nors skiemenį, nors garsiuką kokį švelnesnį“), o žmona vyrui siūlo „pabezdėt po jazminais“. Nors ir apsižodžiauja, vis tiek atrodo, kad tie senoliai per gražūs, tarsi trūksta dramos ir dramatizmo.
Antroje pjesėje pavadinimu „Musė“ veikia labai įdomus triksteriškas ar evangelinis personažas – lyg ir benamė, lyg ir prostitutė, lyg ir ne. Svarbu, kad Musės (taip save vadina mergina) esatyje ar šviesoje atsiskleidžia ir savo tikrąja esme pasirodo šalia esantieji, ypač moterys. Kaip jau minėjau, Musė – labai įdomi veikėja, bet kartu jai lyg kažko trūksta. Kaip ir senoliui, norisi gražaus žodžio: „Aš tik truputėlį. O galima, galvą ant kelių padėsiu?“
Trečioje pjesėje „Aš tave užmiršau“ svarstoma apie pastarojo šimtmečio lietuvių ir žydų santykius. Jautri tema. Pati tema paperka, nebelieka abejingų. Pateikiami tam tikri sąmonėje įsitvirtinę „žydų“ ir „lietuvių“ tipai. Veikėjai ir vardai susipina ir lieka neaišku, kas yra kas. Vadinasi, vėl kažko trūksta? Čepauskaitė kviečia matyti tą pasaulį, kurio nebėra. Vienas sako: „Visa tai buvo seniai. Buvo ir pražuvo. Visos žaizdos seniai užgiję. Koks dabar skirtumas?“ Kitas sako: „Jokio skirtumo. Viskas yra dabar? Ką reiškia būti žydu? Atsiprašyti? Dabar jau gali toliau gyventi?“
Labiausiai iš visų trijų pjesių įstrigo apibūdinimas „razinos ir migdolai tavo akių spalvos“. O kaip dėl to, kad šiose Čepauskaitės pjesėse kažko trūksta? Beje, ir pačios knygos pritrūko – leidykloje ją gavau tik iš anksto parašęs ir susitaręs pirkti; leidyklai neapsimokėjo knygos reklama, nes knygos jau beveik nebėra, išparduota. Visai smagu, kad taip išsivaikščiojo ir pakliuvo į rinkimus. Dar kartą knygos pritrūko kelionėje: važiuojant traukiniu Vilnius–Klaipėda, jos neužteko keturioms valandoms, perskaičiau kažkur ties Radviliškiu, pradėjęs Paneriuose.
Užpildyti tai, ko trūksta, – skaitytojo privilegija. „Pupose“ randame tik veikėjų vardus, amžių ir kad jie yra vyras ir žmona. Turime susikurti savo Alfonsą ir Brigitą, kuriems 78 ir 87 metai. Tas pats galioja ir „Musei“, kurioje veikia mergaitė iš gatvės, geras žmogus, jo sužadėtinė, gero žmogaus motina. Pjesėje „Aš tave užmiršau“ rasime Mildą ir Andrių bei jų giminaičius. Vardai ir daugiau nieko. O štai apsakymo, apysakos ar romano autorius dažniausiai prirašo ilgus puslapius apibūdinimų, kaip veikėjas atrodo, ką valgo, kaip rengiasi, kokį laikrodį nešioja ar nenešioja ir pan. Vadinasi, Čepauskaitės pjesėse ir skaitytojui svarbi vieta numatyta, o minėtieji trūkumai –
bendraautorystės galimybė, trunkanti ilgiau nei kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą ar atgalios.
Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams. Eilėraščiai. Sudarė Palmira Mikėnaitė, iliustravo Rimantas Rolia. V.: Tyto alba, 2017. 104 p.
Pora batų, trys ežiai. Mykia, loja, kniauksi. Drykst – prairo, pavasaris išsprogo. Lysvėj vartosi agurkai. Tyliai vakaras atėjo, dega žiburį pelėda. Brakšt, išgirdo, trakšt. Žybt, veidrodėlis pabaisoms gąsdinti. Rytas penktame balkono aukšte. Bebrai irgi namą statė. Po darbymečio – linksmybės. Mėnulis keliauja, saulė ežeran įkrito. Kiškių karalius ir pelikanas su tulpe lydekos gimtadienyje, dar kaliausė, kiek daug klausimų: kas, kodėl, kaip? Vilniuje vėjas šėliojo, o riešutai ir gervuogės žydi rugpjūtį. Asilėlis vasarą palydi. Jeigu matytum, jeigu žiūrėtum, tai ko tu norėtum? Gal senų mašinėlių ar paršiuko be sparnų? Ką seniai pamiršai, ten surasti gali, nebuvau aš tenai, bet yra ta šalis. Artėja žiema, nebijok, žuvys tyli giliai po ledu. Ir vėl pavasaris, kovo mėnuo – žalos karvės mauroja žaliai. Kajokas kala lietlašio vinuku. Šiandien man vienuolika. Senas albumėlis. Laikas niekados nemiega, jis neturi laiko, nebegrįš. Sėdi senutė po obelim, šviečia iš tolo plaukai žili. Kurgi ta upelė – mano Širvinta? Kvepia princai ir kirpėjai, rytoj ar tuoj? Mamos kvepia rūpesčiu. Kur po šimto metų eisim? Rūkas, naktis, vienatvė, arkliukas, nuo karuselės rato atitrūkęs. Gerai, kad pelėda miške atidarė knygyną, netikusios mintys daugiau nekankina. Galiausiai atėjo vaikai.
Norman Mailer. Nuogieji ir mirusieji. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. V.: Kitos knygos, 2017. 645 p.
Antrasis pasaulinis karas. Amerikiečių išsilaipinimas išgalvotoje Anopopėjaus saloje, kurioje įsitvirtinę japonai. „Nuogieji ir mirusieji“ – netikėta knyga ir savo istorija, nes romanas buvo publikuotas 1948 m., ir autoriumi Normanu Maileriu, ir puslapių skaičiumi, ir tolstojiškais „Karo ir taikos“, ir nyčiškais „Anapus gėrio ir blogio“ užmojais. Daugiakampis romanas. Tarsi penkiakampė žvaigždė. Pirmasis penkiakampės žvaigždės kampas apima karinius veiksmus nuo desanto išsilaipinimo iki misijos pabaigos. Antrajame atrasime detaliai atkurtą karo rutinos atmosferą, būdingą tiek eiliniams kariams, tiek aukšto rango karininkams. Eina ta kariuomenė velniop: tai skubėk, tai lauk, tai skubėk, tai lauk (p. 31). Ankstyvi rytai kariuomenėje veikė slegiančiai. Jie reikšdavo, kad kariai kažkur keliaus, patirs kažką naujo, kažką nemalonaus (p. 28). Dabar jie kaip šunys, lindintys būdose, ir bet kokius įsakymus pasitiks niūriu vampsėjimu (p. 272).
Trečiasis kampas – žmogaus kare portretas. Ar karą įsivaizduojame kaip jaudinantį nuotykį be kančių ir fizinių pastangų? Ar tėvynės meilė ir kiti gražūs jausmai? Ar kareiviai žūsta veltui? Ar tai tik čiulpinukai, vertybės, kurias susigalvojame? Ar kariuomenė veiksminga tik tada, kai kiekvienas užima atitinkamą vietą baimės skalėje? Maileris nepiktnaudžiauja kovos scenomis, žudymais ir žuvusiųjų aprašymais, per visus pusseptinto šimto puslapių rasime tik kelis tokius aprašymus. Kaip jaučiamasi prieš mirtį? Kiek įvairių Dievo įvaizdžių: nuo bendravardiklinančio, rūpestingo, bet ramboko tėvo iki Dievo apgaviko. Gal kas nors imsis ir išvers Mailerio „Evangeliją pagal Dievo sūnų“? Ką tu manai apie mane – svarbiausias klausimas kare. Žmogus nė kiek neypatingas padaras, jeigu miręs taip smarkiai dvokia? Kūrinys ne tik apie karą.
Ketvirtasis įsivaizduojamos žvaigždės kampas supažindina su ikikarine Amerika. Pasakojimą apie salos šturmą pertraukia dramaturginis įterpinys („choras“), kuriame pasigirsta personažų balsai, nepalydimi jokių autoriaus komentarų, taip pat ir ekskursai į veikiančių asmenų praeitį („laiko mašina“). Laiko mašinoje pateikiamos trumpos biografinės žinios apie herojus, kurie atstovauja pačioms įvairiausioms socialinėms Amerikos grupėms, sluoksniams, regionams, religijoms ir pan. Pavyzdžiui, airis Galageris, meksikietis Martinesas, teksasietis Semas Kroftas, Bruklino žydas Goldstinas, lenkas Kazimiras (Pšekas). Nuo trylikos iki septyniolikos „tipinių“ Amerikos atstovų.
Galiausiai penktasis žvaigždės kampas įkūnija kūrinį apie valdžią, galią ar nyčišką valią galiai. Istorijos eiga lėmė, kad dvidešimtame amžiuje suklestėtų naujo, ypatingo žmogaus mitas. Žmogaus visavaldžio, pasirūpinsiančio, kad baimė būtų… „natūrali būsena“. Šiaip jau visavaldis supranta, kad visi kiti – niekam tikę padarai ir kad svarbiausia rasti būdą jiems valdyti. Taip pat svarbūs politiniai liberalizmo, kairės, dešinės ir fašizmo klausimai.
Iliustratyvus yra ir Tauro Stalnionio sukurtas „nuogų ir mirusių“ viršelis su raidėmis ir skaičiais. Kai kurie skaičiai išbraukti, taip pat baltos ir juodos raidės, romano pavadinimas atskirų raidžių ir skaičių pavidalu trinasi, nusitrina, išsitrina. Viena vertus, galėtume interpretuoti, kad kariuomenėje mintis apie paskirus individus tik trukdo darbą, vertinti, anot generolo, galima tik padalinį kaip tokį. Bet ar tik kariuomenėje? Kita vertus, atrodo banali interpretacija, tačiau balta ir juoda trinasi, nuo tų raidžių viskas patrynus susitepa, atrodo, nebelieka skirties tarp balto ir juodo. Tiesa, lieka kontūras, bet toks murzinas, tepaluotas, dėmėtas.
Tiek penkiakampė žvaigždė, tiek „Nuogieji ir mirusieji“ yra epochos atspindys. Levas Tolstojus svarstė, kad atjauta be kančios ir be žiaurumo – beprasmiška. Ačiū vertėjui Povilui Gasiuliui, širdis džiaugėsi skaitydama šiuos žodžius: olbyti, pasimugino, tuskinti, kukurbezdalis, skersmergė, bizalas, abrakinė, skriauznas, atrūgos, išnovyti, cvaktelti, zmekti, knyburiuoti, drunyti ir t. t. Labai gražu – baltos žarnos tarsi gėlės žiedas raudoname klane (p. 69).
