Jūs eikit tiesiai, o mes eisim kur reikia
Prieš diagnozuodamas save sergant depresija ar turint žemą savivertės lygį, pirma apsidairyk aplink: gal tave paprasčiausiai supa šikniai.
Sigmund Freud
Amerikos prezidentas kasmet rėžia „State of the Union“ kalbą. Šįmet Trumpo eilė. Keistas tas prezidentas: paklius istorijon dėl neįprasto užsispyrimo ištesėti, ką pažadėjęs, ir garsaus sakymo, ką iš tikro galvoja. Kitą dieną po kalbos pareina skaičiai: 85 % respublikonų ir… 42 % demokratų kalba patiko. Tuojau pat galvon ateina lenkų karvė, perbėgus pas bizonus…
Trumpą būtų galima palyginti su bizonu, t. y., anot kai kurių apžvalgininkų, primityviu mąstytoju gėrio ir blogio kategorijomis porceliano parduotuvėj (čia tokia autoriaus fantazija). Bizonas bizonu, bet kaip, po galais, mes toje porceliano parduotuvėj atsidūrėm? Pilnoj spygaujančių, lengvai pažeidžiamų, lyg ką tik iš „Twitter“ išdraugintų trapių piliečių, pripratintų kalbėt tik pašnibždom ir tik iš anksto paslaugių dėdžių ir tetų parašytus ir cenzūros patikrintus politkorektiškus, apvalainus žodžius, kur lygybės, pasirinkimo laisvės, žmogaus teisių kristalai sudėlioti ant dogmatiškai išgverusių lentynų, prikaltų kito kelio nėra mantrinėm vinim. Kur daug šnekėjimo ir nieko nepasakymo ir 50 pilkų atspalvių („Oskarai“ teikiami tik pagal veido spalvą), kur įprasta tept zelionkę ant vėžiu sergančio, nes svarbiau yra kaip atrodo, o ne kad pasveiktų, pavadinimas svarbiau nei turinys, poezija vertinama pagal poeto kelnių kantą, o krepšininko talentas – pagal tai, kaip dažnai jis muša žmoną (savo). Taip būtų galima apibūdinti tuos subtilius (suprask – neprimityvius) diplomatinius trepsėjimus aplink porcelianą ir kaip efektyviai jie padeda (-ėjo) išspręsti kad ir taip dažnai minimą dulkių nusėstą (kiekvienam atspalviui po metelius) Jeruzalės problemą. Atsimenu, Schwarzeneggeris, politikas neprofesionalas, tapo Kalifornijos gubernatorium, pasiraitojo rankoves ir ruošės padirbėt (tikrai) ir… nuskendo biurokratijos jūroj. Dar spėjo pavadint politikus sissys (mižniais), prieš nuskęsdamas desperacijos vandenyse. Ach kaip Kalifornijos senatoriai buvo įsižeidę, kaip jie grąžė rankeles, vartė akeles plikais užpakaliais belakstydami po privatų pliažą: kaip jis išdrįso prabilt apie karaliaus nuogybę, nutraukt permanentinę masturbaciją (suprask – gerą gyvenimą). Ech, mano miela Kalifornija su pusiau išvyniotais porceliano dirbiniais ant casting couch ir žvaigždėmis, susirūpinusiomis lygybe ir teisybe iš privačių pliažų. Ach tu sūnau palaidūne gubernatoriau Schwarzeneggeri, suabejojęs (ir dėl to užknistas) begalinių diskusijų, niekur nevedančių ginčų ir kabinėjimosi prie žodžių nauda. Demoralizuotas, praradęs bet kokią viltį, tikėjimą ir kryptį, nuleistom rankom sugrįžęs Holivudan, kur tikras pasaulis su tikrom vertybėm. Bet prezidento taip lengvai į protą neatvesi. „Americans are dreamers too“, – kaip ir įpratęs, nevyniodamas į vatą užgauliojimų, pareiškė ataskaitos metu. Kamera perbėgo ideologinių šešėlių migla aptrauktais demokratų veidais. Gaila, dreamers yra postideologinė visuomenė. Entuziazmu springstantys respublikonai pjovė grybą, nors jau atsistoję (tik politikai vienu metu sugeba ploti ir už nugaros laikyti špygą).
Nežinau, ar kas šiais laikais beatsimena istoriją apie Gordijo mazgą. Pasak senų knygų, buvęs toks – neatmezgamas, be pradžios ir pabaigos. Kas tik bandė, niekam nepavyko atnarpliot. Beje, laimingasis atnarpliotojas turėjęs tapt visos Azijos valdovu. Pro šalį užkariavimo tikslais lėkęs Aleksandras Makedonietis panūdo išbandyt laimę. Ilgai pasikankinęs išsitraukė kardą ir… problema buvo išspręsta. Ir tikrai: tapo jis visos Azijos valdovu.
Jei užkietėjusius vidurius bandai suminkštint burbulų pūtimu ir ideologine retorika… natūralu, kad esi labai nelaimingas ir neišsipildęs, nors susikaupusios dujos padeda susikurti kilimo aukštyn iliuziją. Juk akivaizdu, kad dabartinėj situacijoj seni metodai nebeveikia. Nieks nebeduoda prizo už tai, kad atbėgai paskutinis. Į duris pasibeldžia (va taip: tuk tuk) tikras pasaulis, ne tas paralelinis, skaitmeninis, kur tu esi very special and deserve anything you want (kaip rodo „Facebook“, „Instagram“ ir senelis Holivudas, gryčioj sekantis pasakas mažiesiems).
Džiugu, kad čia galiu pacituot ir lietuvį politiką Izidorių Tamošaitį: „Tvirta asmenybė nesiremia daugumos nuomone, nesidangsto partija, nekalba tautos vardu… Ji neturi būti nei genialiai protinga, nei iškilti savo dorumu, bet stipria valia, kuri stichiškai, galbūt net iki galo nesuprasdama visko, siekia istorijoje dar neapsireiškusio tikslo.“
O tuo metu… ar „Make America Great Again“ yra blogai (kad netaptų shithole)? Ar „America First“ yra blogai (ar mes dabar turim jaustis kalti, kad mums gerai)? Ar ekonominis nacionalizmas blogai (nebeleisim tiems kinams mūsų maustyt)? Ar tas sugrįžęs žodinis realizmas (vulgarus, seksistinis, rasistinis ir demagogiškas) yra taip jau blogai (suprantu, nepatogu)? Ar manot, kad Holivudo mėšlas būtų išplaukęs paviršiun, jei ir toliau būtumėm gyvenę kaip pripratę: viena sakyt, kita daryt. Juk „New York Times“ seniai turėjo visą informaciją apie Weinsteiną, juk visa Los Andželo grietinėlė puikiai žinojo, kas dedas ant casting couch. Pabėgo lenkiška karvė nebeapsikentus, pabėgo gyvent su bizonais.
Ir čia mes, kaip buvo pasiūlyta, pašnekėkim apie prozaką. Nes tai yra tiesiogiai susiję su tuo, kas ką tik pasakyta. Prozakas, pagal tuos pat tyrimų rezultatus, padeda tik 28 % (ir vėl tie užsispyrę skaičiai) depresija sergančių. Ir šito priežastis akivaizdžiai byloja, kad vadinamoji depresija visai nėra depresija. Ir pradėta tą reiškinį vadinti demoralizacija. Pastaroji paprastai taikoma specifinėms ekstremalioms situacijoms, tokioms kaip nepagydomo vėžio diagnozė ar kalėjimo kamera, bet šiandien ją gali sukelti ir patologinė tapusi kultūrinė terpė arba, geriau, jeigu jau kalbam tiesiai šviesiai, tai, kuo ji virto: sociopatinė politinė mašina (shithole), kurstoma ekonominių prioritetų ir psichologinės manipuliacijos. Demoralizacija yra egzistencinis sutrikimas, susijęs su asmens gyvenimo kelrodžių netekimu, psichologinė-dvasinė krizė, tūlam piliečiui praradus orientaciją, nebesugebant rasti tikslo, prasmės ir savęs realizavimo priemonių. Tokia būsena paprastai lydima pykčio, frustracijos, nevilties ar sarkazmo. Depresija čia niekuo dėta, nes kalbama ne apie cheminių procesų sutrikimą smegenyse, bet apie realistišką atsaką į realią gyvenimo situaciją. Melavimo ir veidmainystės kultūra daro viską, kad bet kokį kelrodį ar žemėlapį iš žmogaus nagų išluptų. Šiandieninis žmogus, skirtingai nuo tų primityvių praėjusio šimtmečio senių, niekingai gliaudžiusių šventoriuj saulėgrąžas, nepajėgus identifikuoti jokios gyvenimo filosofijos ar bent keleto kelrodžių gyvenimo taisyklių. Lėkštas ir trapus kitados žmogum buvusio, o dabar vartotoju tapusio asmens tapatumas lengvai fragmentuojamas, nudvasinamas ir, pritaikius atitinkamus algoritmus, parduodamas turguj. Va tokie čia ne visai cheminiai procesai.
Stebėti pasitikėjimą praradusių ir dvesiančių medijų, negalinčių suprast, kad jų laikas praėjo: jie nebeiškelia, neberenka ir nebenusodina prezidentų, konvulsijas yra atgrasu. Šlykščios politinės valdžios manipuliacijos verčia vemt. Tie seni Trumpo atveju nebeveikiantys kompromitavimo metodai ir demonizacija atrodo pasigailėjimo verti ir atsigręžia prieš pačius jų vartotojus. Ir aš iš visos širdies tikiuosi, kad Clintonų klano užmačios bus atskleistos ir memuarus jie rašys, kaip ir priklauso: uždaroj, griežtai kontroliuojamoj erdvėj, sėdėdami ant šikano, nes per tokius kaip jie amerikiečiai spjaudos atsivertę laikraščius, griebias prozako ir avansu kiša jį burnon nepilnamečiams. Organizacijos, tokios kaip UNESCO ir panašios, daros graudžiai juokingos, kai bando įkąst jas maitinančion rankon, užstrigusios status quo ir susirūpinusios labiau savo išlikimu nei ko nors sprendimu. Ir visi kiti panašūs, patogiai įsitaisę prie Amerikos tešmens, kaišiojantys mums panosėn vargšų kenčiančių vaikų nuotraukas ir besispjaudantys įkvepiančiais lozungais, tegul eina… ir susiranda tikrus darbus. Mažiau putų, daugiau seilių, anot seno provincijos klebono. Vaikai, nematydami veidmainysčių, bus kur kas laimingesni ir išvengs prozako, o ir mums visiems akyse prašviesės. Kitas žingsnis turėtų būt kultūrinė revoliucija: perkošiant politinį procesą, ekonomiką, darbo sampratą, šeimos reikšmę. Ir būtų gerai, kad tai atsitiktų anksčiau negu vėliau, kol neužgriuvo globali katastrofa ir valdžion neatėjo tikri diktatoriai.
