Įprotis

Balose po karklais žydi geltoni vilkdalgiai, ir pro retučius krūmus šmėžuoja baltos stirnų uodegos. Ganosi bandomis arba po dvi, iš tolo matyti, kaip skuodžia per lauką.

Keliavau rudeniop giliomis, upelių išgraužtomis rėvomis, kupinai prižėlusiomis augalijos, neįžengiamomis tankmėmis. Raudonavo vynvyčiai, apsiviję  pušis. „Atrodai pavargusi“, – man sakė; sustojau kelio pakraštyje prie nuodingo krūmo.

Netoliese turėtų būti vyskupo dvaras, apsuptas tvenkinių su paukščiais. Parke stovi keistos akmens skulptūros, matyt, vaizduojančios istorijas iš Biblijos: žmonės susipynę kaip gyvačių kamuolys, rankos, kojos, žuvies uodega ir arklio kanopa. Akmens obeliskas stūkso ant kalvos. Kvepia vandens žolėmis, pūvančiu medžiu. Saulėkaitoje džiūsta skalbiniai, juntu žmonių buvimą.

Vyskupas sėdi pavėnėje susimąstęs, greta jo aušta grietinėle užbalintas kavos puodukas. Vejoje dūksta voverės, kurmiai tykiai purena molžemį, muselės tupia ant sutežusių vėlyvųjų kriaušių. Palėpės lange regiu medinį angelą melsvu rūbu, pučiantį trimitą. Vyskupas turi iš medžio išskaptuotą veidą, nejudrų, skruzdėlės ropoja sakingu eglės kamienu.

Iš pastato išbėga vaikų būrys, jie visi geltonplaukiai ir strazdanoti, akys blukios, nešasi sviedinį. Pro langą garsiai ūžia televizorius ir barkši lėkštės. Pažįstu angelą nišoje, tai stirnų globėjas, ilgų šiltų popiečių ir smilgynų patronas. Medis sueižėjęs, vietom nusitrynę dažai, lyg smalsių pirštų nučiupinėti. Balti jo plaukai, niekas nežino melodijos, kurią jis groja.

Virtuvėje kliuksi ir pukši tešla dubeny – pagal seną receptą; pipirų malūnėlis dūzgia. Žmonės slankioja kaip šešėliai, nepažįstami, gal susapnuoti. Yra vietų, kuriose nieko svarbaus nevyksta. Dera uogos, kepa pyragus, kala akmenį. Tvyro slogus, suodinas rūkas.

Nuklysti į tokius namus nejauku, tarsi žiūrėti senas nežinomų žmonių nuotraukas, matuotis kitų išaugtas sukneles, uosti svetimų indaujų kvapus.

Kiekvieną rudenį esu čia vaišinama šalnotais vaisiais ir pamirštu negrįžti.