Fragmentai (I)

 

 

 

Anksčiau laikiausi nuostatos „pažink save (savo jausmus) ir pažinsi pasaulį (kitų žmonių jausmus)“, tačiau ir atvirkščiai manyti pravartu – „pažink pasaulį ir pažinsi save“.

Kuo daugiau užsirašau pastabų, tuo geriau, antraip visa pamirštu. Darbe nieko naujo. Vėl dirbau su Nastin. Jos elgsena kaip visada man sukelia daug prieštaravimų. Kivirčas prasideda, kai tik imuosi ką nors lyginti. Lyginimo lenta – išskirtinai jos teritorija. Nežinau, kodėl ji jai tokia svarbi. Lyg tas, kas lygina, valdo apskritai viską – visas pasaulio žinias, turtus, regi dalykus, nematomus paprastiems žmonėms. Man atsistojus prie lyginimo lentos, ji iškart ima nervintis. Liepti man iš ten pasišalinti (mielai tą darau, jei galiu veikti ką kita) ar paaiškinti, kad ją tai erzina, nėra kaip – tai dalis mano, kaip ir jos, darbo. Todėl dėl didelio susierzinimo ji imasi netiesioginių būdų, kad užvaldytų geidžiamą poziciją, – užduoda klausimą, tačiau ignoruoja atsakymą, vėl užduoda klausimą ir vėl ignoruoja atsakymą. Siekia išbalansuoti, sujaukti nuotaiką, įtikinti, kokia ji nepakenčiama, kad tik aš eičiau kuo toliau nuo jos. Arba bando iš anksto apriboti mano veiksmus, juos nulemti, prognozuoti. Retai jai tai pavyksta, o tada belieka mane niekinti. „Kaip skalbti šias užuolaidas?“ – šį klausimą girdėjau kokius 556 kartus. Thirty delicate. Tyliu. „Aš uždaviau klausimą! Kaip skalbti šias užuolaidas?..“ – pakartoja pakeltu balsu. Įtariu, kad namuose ją kažkas nervina dar labiau nei tos nesibaigiančio ilgio ir pločio užuolaidos. Gal supyko ant vyro, tylomis nagrinėju bylą. Bet dėl to, kad ji tobula žmona ir mama, nurijo savo pyktį, šypsojosi, kalbėjo aukštu tonu, tačiau dabar įniršis, it demonas, veržiasi lauk. Man, priešingai nei jai, pyktis patinka, todėl ramiai stebiu, kuo jai tai baigsis. „Manau, praverstų išskalbti 95 laipsnių temperatūroje, – ramiai patariu, – metas jas išvirint – tokios juodos“, – pasiūlau nusikaltimą. Tai kaipmat pagelbsti, nes gal ji ir pikta, bet vis dėlto ne tiek, kad sunaikintų brangias užuolaidas. „Gal geriau thirty delicate“, – apsisprendžia. „Gal geriau“, – sutinku. Tačiau netrukus: „Pažiūrėk! Šį, – rodo apskritą dubenį marškiniams balinti, – atnešiau iš namų, nes mums tokio čia reikia, o dabar, – rodo kitą, kvadratinį, – kažkas dar atnešė! Iš kur tas? Kas jį atnešė?..“ – „Nežinau, mieloji.“ – „Dabar niekas nenaudos manojo!“ –
surinka. „Tu ne taip viską supranti, – sakau jai, – tavo apskritas dubuo yra moteris, o kvadratinis dubuo – vyras. Jai buvo nuobodu ir liūdna vienai, o dabar ji turi draugą, taip kur kas geriau.“ Jos veidas akimirksniu nugiedrėja. Šypsena užvaldo skruostus, akis, nuostaba ir džiaugsmas – visą likusį kūną: „Taip, žinoma, taip kur kas geriau!“ Paskui dar kurį laiką juokiasi prisiminusi.

Man jau seniai metas keisti darbą…

Vakar mačiau Sionietį. Taip pripratau prie jo veriančio žvilgsnio, laikysenos, kad kai jo nebūna darbe – man to stinga. Jei tik galėčiau su juo pabendrauti. Jam prisiartinus imu drebėti, liaujuosi girdėjusi, ką jis švelniai sako, tematau judančias lūpas, laikas nustoja tekėjęs, nesvarumo būsena užvaldo mane ir aš ničnieko negaliu jam atsakyti. Jis ateina pasikalbėti su Fesò. Kartais jis taip užsuka pas mus kelis kartus per dieną primindamas apie save, truputį įsiverždamas į erdvę, kurioje būnu, ir, man regis, patirdamas šiek tiek džiaugsmo. Vakar atsisveikino su Fesò. „Turbūt paskutinį kartą matomės“, – pasakė vienas kitam. Sionietis tvirtai paspaudė Fesò ranką lyg smarkiai dėkodamas. Vis galvoju – jeigu jis, išėjęs iš viešbučio, niekada man neparašys ir mes daugiau nesusitiksim, o taip ir nutiks, tokiu atveju man pasisekė. Pavargau nuo jo. Noriu nusikirpti plaukus. Nusikirpti raudonai dažytus ir pabūti žila (Silverfox, tuoj įvardijo Fesò). Nors kaip nors vizualiai priartėti prie savo tikrojo amžiaus. Gaila, kad taip niekada ir nedrįso prie manęs prisiliesti. Turėjo tokią galią, bet jos atsisakė.

 

 

●

 

Londono autobusų vairuotojai pastaruoju metu klaiksta – vis išgirstu, kaip nesidrovėdami siunčia keleivius velniop ar mandagiai paprašo atsipisti. Tačiau vienas 10-ojo autobuso vairuotojas ypač įstrigo į atmintį. Vairuotojas juk tas asmuo, kuris valdo autobusą, bet jeigu jis autobusą valdo, tačiau liaujasi valdytis pats? Kartą po darbo, labai vėlyvą vakarą, įsėdau į jo autobusą. Buvo beveik naktis, pusė dvyliktos, todėl kiekvienoj stotelėj jam stoti nebereikėjo. Haid Parkas, kurio pakraščiu driekiasi 10-ojo maršrutas, naktį visiškai tuščias. Kurį laiką palaimingai važiavome tyloje, kol vienas keleivių paspaudė stop mygtuką – BARKŠT! Skardžiai, čaižiai nuskambėjo reikalavimas kitoje stotelėje sustoti. Po trumpos pauzės paspaudė kitas keleivis – vėl čaižus, įsakmus BARKŠT! Nes žmonės užsimiegoję ar pavargę – jie nebegirdi to garso, tačiau vairuotojas girdi – jis įsijungė mikrofoną ir itin griežtu tonu pranešė, jog tam, kad autobusas sustotų, pakanka stop mygtuką paspausti vienąkart. Vienas keleivių mieguistai atsakė: „Shut up!“ ir mygtuką paspaudė vėl. Vairuotojas užsidegė įtūžiu, ne šiaip supyko. Nebežiūrėdamas į kelią, pro duris ėmė šaukti, prakeikdamas visus keleivius. Galiausiai pareiškė – jeigu taip, jis visai nestosiąs ir, artėjant visų geidžiamai stotelei, gerokai padidinęs greitį ją, kaip žadėjo, pravažiavo. Garbės žodis, visi keleiviai sustingo, nes pasijuto, na, lyg ir pagrobti, niekas nebedrįso spausti mygtuko, kad autobusas sustotų kitoje stotelėje, baimindamiesi sukelti dar vieną pykčio priepuolį. Kaip filme (man patinka, kai kokios nors aplinkybės primena filmą). Tada, kai jau pravažiavom dar bent porą stotelių, mygtuką paspaudžiau aš, nes visgi vėlu ir ką galiausiai vairuotojui daryti nuvarius autobusą su visais keleiviais, jis jau (numaniau) pats to nebenorėjo.

 

 

●

 

Iš sapno: vyras dideliais plastikiniais akiniais ant nosies. Po jais visa apaugę žaliomis eglėmis: paakiai, antakiai, nosis, tik smakras švariai nuskustas. Galva apvali it gaublys. Sustabdęs mane mokyklos koridoriuj tarė:

– Mano vardas Zekas, ieškau dramos būrelio.

Nuvedusi į sporto salę parodžiau į kūno kultūros mokytoją, stebintį krepšinio treniruotę.

– Jis tau gali padėti, – pasakiau.

 

 

●

 

O sekmadienį sapnavau gaisrą viešbutyje. Pradžioje viešbučio darbuotojai buvo ramūs, kaip patariama per priešgaisrinius mokymus, vieni kitus praleisdami pamažu judėjo link laiptų, kurie vedė iš antro aukšto po žeme prie išėjimo viršuje. Gaisras kilo trečiame, t. y. apačioje, turbūt virtuvėje. Pasklido dūmai, antro aukšto koridoriaus grindys ėmė kaisti ir lėtai tirpdamos kristi į apačioje atsivėrusį trečią aukštą, kuris visas ūždamas liepsnojo neapsakoma kaitra. Tada jau visi, ir aš, pradėjom bėgti, žmonės vieni per kitus sprausdamiesi isteriškai klykė, kažkokiam vyrui už manęs prie tirpstančių grindų lipo batai, jis nebegalėjo eiti, tiesdamas rankas šaukėsi pagalbos, bet niekas jo nepaisė.

 

 

●

 

Ruošdamasi kelionei į Mikono salą nuvažiavau į Beikerio gatvę išsikeisti pinigų. Keitykloje dirbo dvi moterys: viena keitė pinigus klientei, o kita pakvietė mane prieiti. Kol skaičiavo kompiuteryje sumos dydį, pasidomėjo, kur keliauju, atsakiau, kad į Graikiją. „O! – entuziastingai sureagavo. – jinai iš Graikijos“, – parodė į kolegę, norėdama mums abiem suteikti malonumo: aš gal gaučiau patarimų, o jos kolegė galėtų pasidžiaugti susidomėjimu jos gimtąja šalimi. Tačiau kolegė pasijuto priešingai: „Kur tiksliau keliauji?“ – paklausė atšiauriai. „Į Mikoną“, – prisiartinau. Ji buvo liesa, prakauli, pilkšvos alyvuogių spalvos oda ir tamsiais šiurkščiais plaukais – graikiškiau atrodančią moterį sunku būtų įsivaizduoti, tačiau antikinių bruožų joje nė su žiburiu nerastum. „Ir kiekgi pinigų keitiesi?“ – „300 eurų.“ – „Tau mažiausiai reikės 1 000! Ten labai brangu“, – tai pasakiusi taip arogantiškai iškėlė smakrą, kad truputį susirūpinau, nejau mano bendradarbė, lankiusis pernai Zakinte ir peikusi graikų svetingumą bei mandagumą, bus teisi. „O kas brangu? – paklausiau. – Maistas?..“ – „Ten labai labai brangu, ten poilsiauja tik labai turtingi žmonės“, – pakartojo ji, neatsakydama į mano klausimą. Kalnų, šviesos, jūros ir mitinių erdvių šalies žmogus, dirbantis ankštoje, belangėje pinigų keitykloje. 300 eurų suma išties apgailėtina, ji teisi. „Neketinu apsipirkinėti“, – nusprendžiau užbaigt pokalbį. „Ir ką gi ten planuoji veikti?“ – tęsė sarkastiškai, bet aš jau atsitraukiau nuo jos stalo. Nusišypsojau jai. Tada moteriai, kuri keitė man pinigus – ji kaip tik sudėjo banknotus į voką. „Viską, kas bus pagal mano kišenę.“