Eilės
prisiskaičiusi Baltrušaičio
išsinėręs iš lietuvybės
lyg iš žalčio odos
prabyla keistai slaviškai
nesuprantama būrams kalba
baltrušaitis
iš lopšio – amžino pilkapio
bundanti lietuvių tauta
nustebusi žiūri jam įkandin
kraipo galvą, suka ūsą
pasukioja smilių prie smilkinio
atsuka nugarą
mol – tai ne molis
jei ne molis
tai ir ne brolis
ieško mirtinos nuodėmės
po žalčio oda
tokios svetimos
ir gerai pažįstamos
tokios savos kaip nudirtas
ėriuko kailis
oda priaugusi
prie žaizdotų
kristaus kojų
turėtų būti ženklas
pabusti iš šimtmečių miego
turėtų būti ženklas
naujo pasaulio tvėrimui
kuris ištvėrė tveriamas
dvidešimt metų
paskui – molotkom po ribbentropu
pusę amžiaus dykai –
atiduota be kraujo
kraujas ir kaulai
sibiro platybėse
pasaulis
vis stringantis gerklėje –
turėtų būti tėvynė…
●
koks baltumas –
baltija
balti debesys
baltas žuvėdros sparnas
baltijos vilionėms
neatsispirsi
galėtumei prisiminti
ką jau seniai užmiršai…
smėlėtas baltijos dugnas
salamandros oda
sapnas kadais sapnuotas
nugrimzta į nebūtį
tik lakštingalos balsas
šaukia, vilioja…
brendu per smėlį –
skaitau vėjo runas
pamesta paukščio plunksna –
ženklas
kad kažkas užrašys
pustomą vėjo istoriją
nutikusią vienišai pušiai
baltos kopos viršūnėje –
romanas su šiaurės vėju
●
šiandien turėčiau būti
trupučiuką švelnesnė
turėčiau labai liūdėti
dėl tirpstančio sniego
kankinančių tavo atodūsių
ilgų kaip išmėginimai
nuo do iki si
(žiūrint į kurią pusę –
dešinę ar kairę
baltai ar juodai)
vis bandai ir bandai
surasti tuos pustonius
sunkiai sekasi
tonuoti jausmus
tinkamai atseikėti
ilgesį, meilę, liūdesį
ypač ilgesį –
jis monotoniškas ir gal
todėl neapčiuopiamas
esi aklas –
apakęs nuo savo aklumo
bandai ilgesį čiuopti pirštais
lytėdamas skaudžiai pažįstamus
ir užmirštus daiktus
kad rytoj juos
vėl galėtum užmiršti
paskui liesti iš naujo
savo veidrodžio atminty
keistai išryškėjusius –
sušukti – eureka!
šitam keistam kreivam
miglotam pasauliui
stebėti savo atspindį
nepažįstamai pasikeitusį
pasikeitusį tiek
kad jo šiandien
neatpažintum
ar atpažinsi rytoj?
liesti pirštais ir lūpom
šiuos nepažįstamus bruožus
sudėliotus į keistą koliažą –
kieno šitie bruožai, kieno
šitos lūpos, akys, kakta
ypač nosis ir ausys –
bruožai iš vakar dienos –
šiandien visai netinkami
vartoti – juk
jau pripratai prie
vienkartinio vartojimo –
tų vienkartinių
veidrodžio atspindžių
nieko tau nesakančių
nežadančių
laikino pagerėjimo
bet kasdien įkyriai
įrodinėjančių
kad tai tu
turėtum būti tu
turėtum būti toks
trupučiuką keistesnis
galbūt švelnesnis
nesuvokiamas
pats sau –
nesuprantamas šitam pasauliui
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
●
sprogstantis tūkstančiais gašlumo
pumpurų 2017-ųjų pavasaris
nežadėjo nieko naujo –
ramiai dūzgė TV ir radijo širšės
sukdamos ratus virš tų, gerokai pašvinkusių
naujienų – karas tęsėsi, atsirado naujų frontų
naujų teroro aktų – šie buvo išmanesni net
už naujausius išmaniuosius –
karas darėsi vis slaptesnis
vis mažiau suprantamas
net pačiam JAV prezidentui
netikinčiam net pačiu savim –
karas vyko, jis dauginosi
kaip koks slaptas virusas
apimdamas ir naikindamas sveikas ląsteles
iš supermarketų lentynų
kaipmat pradingo
pasitikėjimas, įsiklausymas, supratimas
buvo prekiaujama
tik klykiančia žiniasklaida
absurdiškom naujienom
iš zoologijos sodo
vestuvėm (kaip visada)
naujagimiais, pašlijusia savo
ir artimųjų sveikata
bet iš esmės
niekas nieko negirdėjo, nematė
ir nesiklausė –
virusas plito
pasaulis – tas negaluojantis padaras
eilinį sykį
ritos velniop
grįždamas į dvidešimtojo
amžiaus vidurį
išsukinėtais dali sąnariais
perplėštais viduriais
kraujuojančiom dantenom
vėmė ir tuštinosi
galingųjų filosofija
akimirkai viskas nuščiuvo
amerikoj užtemo saulė –
matyt – ne prieš gerą
pamanė visi –
prieš tūkstantmečius
tutanchamonas irgi bijojo…
●
kinas kaip gyvenimas
gyvenimas kaip kinas
kur turėtų būti riba –
ryški ar tik kontūrai
kiek poezijos kine
kiek poezijos gyvenime
ar verta žinoti
eliminuoti
poeziją iš kino
o gal iš gyvenimo
o gal kiną iš gyvenimo
kam ta ekvilibristika
kam fiziologija
anatomija ir biologija
plastmasė rėmuos
paauksuotuos
ar tai gražu
ar atitinka
standartus ir parametrus
3D formatas
įkūnija plastmasę
plastmasė –
tobulas gyvenimo protezas
mes visi – neįgalūs
dangstomės plastmase
vieninteliu ramentu –
panacėja nuo visų ligų
jurga sakė – placebas
plastmasė daili
dailesnė už gyvenimą
galima
pateikti save įpakuotą
į celofaną ar plastiką
koks jūs esate –
prieštrauminis
ar potrauminis
niekam nebesvarbu
(vokiškai būtų
prieš sapną
ar gal po jo)
klausimas tik pro forma
jei nori – gali
išspjauti save iš gyvenimo
vulgariai nusikeikus
ar tai lemtis
ar lemtis būti
hamletais
don kichotais
šokoladiniais krucifiksais
spengia ausys
nuo triukšmo ir nuo tylos –
dievų būta per daug
