Apie bažnytinį giedojimą

Sergejus Fudelis – XX a. rusų krikščionis filosofas ir teologas, patyręs komunistų represijas dėl savo tikėjimo, – gimė 1901 m., 1918–1920 m. studijavo filosofiją Maskvos universitete, po revoliucijos aktyviai palaikė ryšius su to meto kankiniais. 1922 m. buvo ištremtas į Komiją už veiklą, nukreiptą prieš „Gyvąją Bažnyčią“ (prokomunistinę schizmą, bandžiusią reformuoti Ortodoksų Bažnyčią), tremtyje susituokė. 1925 m. grįžo į Maskvą, tačiau 1933 m. jau kartu su žmona ir vaikais (devynerių Nikolajumi ir dvejų Marija) už antisovietinę agitaciją ištremtas, pusę metų atskirtas nuo šeimos kalėjo lageryje, kirto mišką. Išėjęs iš lagerio iki 1936 m. su šeima dar gyveno tremtyje, po tremties persikraustė į Zagorską. Zagorske dirbo buhalteriu ir įsiliejo į pogrindinį krikščionių ortodoksų judėjimą, lankėsi slaptose pamaldose. 1941 m. gimė dukra Varvara. 1945 m. pašauktas į kariuomenę, sergėjo geležinkelio krovinius. 1946 m. suimtas už „dalyvavimą antisovietiniame bažnytiniame pogrindyje“, nuteistas 5 metams Sibiro tremties. Po tremties su šeima apsigyveno Usmanėje, netoli Ukrainos, dirbo apskaitininku ir anglų kalbos mokytoju. Tuo metu ėmė rašyti savo pirmuosius veikalus. 1962 m. persikraustė į Pokrovą, pradėjo tarnauti Bažnyčioje kaip psalmininkas, versti tekstus Maskvos patriarchijos leidyklai, nors jo paties veikalai daugiausia buvo leidžiami tik pogrindžio leidyklų. Mirė 1977 m. 

S. Fudelio teologija kristocentriška ir eucharistiška, liturgiją jis laikė Bažnyčios esme ir krikščioniškosios bendrystės viršūne. Šiuolaikinio krikščionio gyvenimo idealas jam buvo „vienuolystė pasaulyje“ – ją apibūdino kaip nuolatinę vidinę maldą gyvenant įprasto pasauliečio gyvenimą sekuliarizuotame pasaulyje. Būdama pasaulyje krikščionio siela, kaip ir Bažnyčia, negali supasaulėti, ji turi peržengti pasaulį, nors ir jame būdama. Santuoka netrukdo šiam pasaulio atsižadėjimui, jei ji yra krikščioniška, jei abu sutuoktiniai gyvena Šventojoje Dvasioje. Šiam idealui, be abejo, turėjo įtakos pasipriešinimas sovietinei santvarkai, kurioje krikščionys buvo išstumti iš visuomenės, o nesusituokę ar tuo labiau nedirbantys žmonės (pvz., vienuoliai, kurie dirbo tik sau) buvo diskriminuojami.

Skaitytojų dėmesiui siūlome filosofo pamąstymus apie bažnytinę muziką. S. Fudelis rašo apie jos padėtį Rusios Ortodoksų Bažnyčioje, tačiau straipsnio tezės aktualios ir ekumeniniame kontekste.

„Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36) – šie Kristaus žodžiai nulėmė ir visos Bažnyčios, ir paskirų krikščionių sielų istorinį kelią. Bažnyčia gyvena pasaulyje, nesitraukia iš pasaulio, gelbėja pasaulį. Bet jį gelbėja ir jame veikia remdamasi ne „bendražmogiškais principais“¹, o tik jai vienai būdingu, ypatingu savo gyvenimu ir malonės, t. y. žmogų viršijančiomis, priemonėmis, kurias ji gavo kaip dievažmogiškas² organizmas. Ir paskiras žmogus (jeigu jis nori būti krikščioniu), nepalikdamas pasaulio, ima viršyti šios dūlančios prigimties dėsnius, įveikia jos užkraunamus sunkumus ir įgyja nedūlančią prigimtį, palieka savo grynai žmogišką pasaulį ir pereina į dievažmogišką pasaulį.

Krikščionybės pagrindinis teiginys – viena vertus, Dievas atėjo žemėn, kita vertus, žmogus kyla dangun, pasitikdamas savo Dievą, palikdamas savo ribotą gyvenimą ir pasinerdamas į dieviškosios įsūnystės begalybę. Asmeniniame gyvenime tai pasireiškia kaip asketiniai žygdarbiai³, kuriuos atlikdamas žmogus, jeigu to ir nepasiekia, bent nuolat stengiasi „gyventi šiapus anapusiškai“⁴. Ši pastanga atmainyti⁵ prigimtį (kūną ir sielą) negali nedaryti įtakos visam žmogaus gyvenimui, įskaitant ir jo kūrybinę veiklą. Krikščioniškasis menas, kai jis ima suvokti save kaip krikščionišką, negali neperžengti bendražmogiško meno normų ir apribojimų. Šiandien mums tai jau neabejotina tapybos srityje.

Ikona yra „ne iš šio pasaulio“ ne todėl, kad niekintų kūną, bet būtent todėl, kad įtvirtina švento kūno amžinumą, malonės dėka jį atspindėdama linijomis ir dažais. Ji kontempliuoja ir savo meninėmis priemonėmis stengiasi perteikti jau prasidėjusį žmogaus prigimties (kūno ir sielos) atmainymą. Bet kaip apsakyti tai, kas neapsakoma? Ne dėl neišprusimo, ne dėl linijų ir formų dėsnių neišmanymo, bet dėl drąsaus noro žengti į kitą pasaulį ikonos autorius derina meistriškumą su kažkokiu kvailumu, skelbiančiu ne „šio pasaulio išmintį“, bet „slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį“ (1 Kor 2, 6–7). Štai kur slypi iš malonės kylanti ikonos galia. Ne jai, kaip rašoma apie teisųjį, skirtas (šio pasaulio meno) įstatymas (1 Tim 1, 9), nes ji meną pasitelkia ne dėl paties meno, o tam, kad atvertų kelią į dieviškąją tikrovę. „Ikona yra būsimojo pasaulio provaizdis.“⁶ Ikonos objektas yra ne šiapusybė, bet „Dievo sukurtas pasaulis, kuriame skleidžiasi anapusybės grožis“^I.

Bažnytinio gyvenimo supasaulėjimo procesas supasaulino ir ikoną. XVIII a. bekūnių galybių karvedį arkangelą Mykolą menininkai ėmė vaizduoti kaip nuostabaus kūno kunigaikštį Potiomkiną. Bet jau seniai žmonės ėmė suprasti, kad šiam natūralizmui ir žemiškumui ne vieta ikonoje. Jau seniai tarsi iš naujo buvo atrasta senovinė ikona, nušvitusi pasauliui savo grožiu.

Kodėl gi iki šiol maža suprantančių, kad šis supasaulėjimas negalimas ir bažnytinėje muzikoje? Jeigu daugelis tikinčiųjų mano, kad bendrieji muzikos meno principai būtini ir Bažnyčiai, tai kodėl jie, pavyzdžiui, nuosekliai nepasiūlo mokymo įstaigose diakonus mokyti ir plastikos, kad šie, lipdami ant sakyklos, teiktų pasimėgavimo akims? Arba kodėl gi jie nesiūlo ikonose vaizduoti pirmųjų krikščionių kankinių nuogų, juk tai visiškai atitiktų pasaulietinės estetikos standartus (geranoriškai ją suprantant). Kita vertus, jeigu jie teigia, kad Bažnyčia tam tikrose srityse neturi mėgdžioti pasaulietinio meno, tai kodėl leidžia tokį mėgdžiojimą ir jam pritaria muzikos srityje?

Bažnytinis giedojimas – tai bendra malda. Galime tikėtis iš bendros maldos šventovėje tik to, kas mums įprasta, ko mes ieškome ir prašome savo asmeninės maldos atžvilgiu: nuolankumo ir Dievo baimės, graudulio ir džiaugsmo. Be nuolankumo apskritai nėra maldos, kad ir kur melstumės: ar namie, ar šventovėje. Žmogus tiek meldžiasi, kiek jis yra nuolankus. Tikrąjį nuolankumą lydi širdies šiluma – štai kodėl mes prašome šilumos, prašome sugrudimo maldos metu. „Jėzau, mylimoji Šiluma, sušildyk mane!“^II Šilumoje gimsta džiaugsmas, o iš džiaugsmo – dėkingumas. Bet krikščioniškas džiaugsmas – ne šio pasaulio džiaugsmas, nes kyla iš pagarbumo, iš mylinčios Dievo baimės. „Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą“⁷ (Ps 2, 11–12).

Kaip muzikos garsais perteikti šią dvasinę tikrovę ar maldos dėsningumus, mes nežinome, tačiau žinome, kad ir muzika gali būti malonės šaltiniu, kad egzistavo ir dabar egzistuoja (tiesa, daugiau archyvuose, lentynose) tikros garsinės ikonos – muzikos šedevrai: senovinių ženklinio⁸, Kijevo, graikiško, bulgariško, serbiško, Solovkų vienuolyno, Valaamo vienuolyno, Švč. Trejybės-šv. Sergijaus vienuolyno giedojimo tradicijų giesmės. Žinoma, yra gerų ir šiuolaikinių bažnytinės muzikos kūrinių, bet jie geri tik tiek, kiek vadovaujasi maldos principais, kuriuos malonės dėka pajautė senųjų giesmių sudarytojai. Todėl nesvarbu, ar muzika užrašyta natomis, ar priklauso ženkliniam giedojimui, ar buvo parašyta XIX / XX a., bet ar ta muzika yra pamaldi. Alemanovo⁹ „Tave, Karvede“ (bažn. slav. Vzbrannoj Vojevode) parašyta ne senąja rusų notacija, bet vakarietiškomis natomis. Ją parašė beveik mūsų amžininkas, bet kai iškilmingi choro balsai, kupini džiaugsmo ir tylos, aidi bažnyčios skliautu, kai jų „dieviškasis žodis“¹⁰ paliečia mūsų ausį – tada siela negali nevirpėti, siela negali nesimelsti.

Atėję į bažnyčią melstis, mes tikimės ten rasti būtent maldą, o ne vokalinę pramogą ar nemokamą koncertą. Besimelsdami namie mes įsijautę nepradedame šiurkščiai rėkti, nenutaisome saldaus veidelio, kad pasirodytume (patiems sau) itin jautrūs. Jausmas gimsta viduje, todėl mes, priešingai, stengiamės atsitolinti nuo išorės ir susikaupti vidujai, tyloje ir paprastume.

O kas vyksta bažnyčioje? Amžinatilsį patriarchas Aleksijus¹¹ 1948 m. apibūdino šiuolaikinį bažnytinį giedojimą kaip „pasaulietinį, lengvabūdišką garsų kratinį“^III. „Bažnyčios giesmių atlikimas rėksminga pasaulietinių romansų ir aistringų operos arijų maniera ne tik neleidžia besimeldžiantiems susikaupti, – sako patriarchas. – Toks atlikimas netgi neleidžia suprasti, koks yra pagrindinis giesmių turinys ir prasmė.“^IV Nustatęs, kad bažnytinio giedojimo supasaulėjimui didelę įtaką XVIII a. turėjo italų kapelmeisteriai, „saldaus, sentimentaliai žaismingo, operos ir koncertų stiliaus“ pradininkai, kunigas N. Trubeckojus rašo: „Bosinė arija iš Spontini operos „Vestalė“ buvo atliekama paprasčiausiai ant jos muzikos uždėjus maldos „Tau giedame“ žodžius, o pagal Glucko „Ifigenijos“ žynių choro muziką buvo giedama „O, labiausiai apgiedotoji Motina…“ Vedelio giesmės „Atgailos vartus atverki“ versijoje muzikinė frazė, pagal kurią giedami žodžiai „nuskaistink, nes esi Gailestingas“, beveik idealiai atkartoja operos „Pikų dama“ muzikinę frazę: „Dėl kurio aš dūsauju, kuriam aš noriu atsiduoti.“^V Kaip žinome, ir Vedelis, ir Čaikovskis savo frazių melodijas perėmė iš Mozarto.

Bažnytinės dailės iškraipymas prasidėjo ganėtinai neseniai, o bažnytinės muzikos iškraipymas yra problema, siekianti senovę. Jau VI visuotinio susirinkimo 75-ajame kanone (692 m.) rašoma: „Norėtume, kad ateinantys į bažnyčią giedoti netvarkingai nerėkautų, nesistengtų išgauti nenatūralių garsų ir neįvedinėtų nieko nederamo ir nebūdingo Bažnyčiai. Tegu jie itin susikaupę ir sugrudę atnašauja giesmes Dievui, kuris regi tai, kas atliekama slaptoje.“ Bet kokia gi malda slaptoje¹² gali būti išsaugota arba sukurta besimeldžiančiajame, kai bažnyčioje skamba operinis giedojimas, kai girdime plataus diapazono muzikinį chaosą: viską – nuo šiurkščios isterijos iki kvapą gniaužiančios aistros? Galėtume pacituoti daugybę Bažnyčios tėvų ir mokytojų, kurie smerkia teatro smelkimąsi į Bažnyčią. Šventasis Makarijus Didysis IV a. rašė, kad malda nesuderinama su netvarkingais rėkavimais. Melstis dera „ypatingoje tyloje ir ramybėje“^VI. Apie tai mokė ir Chrizostomas: „Su baime ir drebėjimu tau derėtų melstis angelų žodžiais Kūrėjui, o tu… aptemdęs savo dvasią teatro reginiais ir muzika, viską, kas ten daroma, neši į Bažnyčią. Savo šūkavimais tik rodai, kokia netvarka slypi tavo širdyje.“^VII Apie tai rašo ir šventasis Izidorius Pelusietis, šventasis Jeronimas ir kiti Bažnyčios mokytojai.

Malonės kupina bažnytinė muzika yra Bažnyčios Šventosios Tradicijos dalis. Tikėtina, kad šventasis Jonas Damaskietis parašė ne tik Velykų kanono žodžius, bet ir muziką. Šiaip ar taip, ši muzika atskleidžia mums tūkstantmetę Bažnyčios patirtį, liudija Bažnyčios asketinius žygdarbius ir maldą. Jos melodijos taip gerai atitinka pamaldžiai nusiteikusios krikščionio sielos sąrangą, kad jos tarsi savaime sukelia tikinčiojo maldą. Kažkas gali nesuprasti žodžių, tačiau jis „supras“ maldos melodiją, ta melodija valdingai nusives jį paskui save į Dievo pasaulį. Bažnytinės muzikos raktu atrakinamos durys į Bažnyčios supratimą. Todėl tikra Bažnyčios muzika – bažnytiškumo mokytoja, bažnytinės sąmonės ir širdies auklėtoja.

Patriarchas Aleksijus sako: „Mes privalome daryti viską, kas įmanoma, tam, kad išvarytume pasaulio dvasią iš Bažnyčios muzikos.“^VIII Nejaugi mes nieko nedarysime ir toliau tęsis šis maldos varymo iš maldos namų procesas, t. y. tai, apie ką XVIII a. pabaigoje rašė šventasis vyskupas Tichonas Zadonskietis: „Tik triukšmas bažnyčiose, oro drebinimas, gerklių laidymas, bet ne malda… Nors ir tariasi besimeldžią Dievui, bet iš tiesų niekad jam nesimeldžia.“^IX

Iš: Фудель С. И. Собрание сочинений в 3 т. Сост. и коммент. Н. В. Балашова, Л. И. Сараскиной. Т. 2. Москва: Русский путь, 2003

Vertė Gintaras Sungaila

¹ Nuoroda į komunistų naudojamą sekuliarų, humanistinį moralės supratimo principą. (Arabiškaisiais skaitmenimis žymimos vertėjo pastabos.)