Vargas dėl giminės

Praėjusiais metais Nacionalinės emancipacijos dienos proga rengtoje konferencijoje profesorė Natalija Arlauskaitė aptarė lietuvių kalbos giminės vartosenos problemas ir šiai vartosenai besipriešinančius „partizaninius“ (šis profesorės pavartotas terminas pasirodė ypač tinkamas) kalbėjimo būdus[1]. Lietuvių kalboje vyriškosios giminės kaip standarto vartojimas (t. y. kontekstuose, kai adresatai yra ne tik vyrai ar kai jų lytis nežinoma arba neturi reikšmės) dažniausiai kritikuojamas iš reprezentacinės politikos perspektyvos. Kai per paskaitas kreipiamasi į mielus studentus, straipsnyje rašoma apie medikų streiką, o darbo skelbime ieškoma įmonės vadovo, ne tik ištrinamas gana didelės populiacijos dalies egzistavimas, bet ir kartu projektuojama, kas turi galimybes užimti minėtas pozicijas. Tačiau gali būti, kad problemos, kylančios dėl giminės kategorijos kaip tokios, yra kur kas subtilesnės. Taigi, ką tik praėjusi šių metų Nacionalinė emancipacijos diena yra puiki proga atgaivinti profesorės pradėtą viešą diskusiją apie santykį tarp kalbos, lyties ir galios bei apmąstyti būtent tuos subtilesniuosius vargus dėl giminės.

Pasak filosofės ir queer teoretikės Judith Butler, kalba nėra viso labo tikrovę simboliškai atkartojanti ženklų struktūra – ji turi galią tą tikrovę tiesiogiai veikti. Ši galia pasireiškia per kalbos performatyvumą: šnekos aktus, pavyzdžiui, krikštą arba nepriklausomybės deklaraciją, kurie tikrovėje įsteigia tai, apie ką kalbama. Taigi, performatyvumo teorija gali puikiai praversti analizuojant lietuvių kalbos giminės vartoseną ir kelias partizanines kalbėjimo strategijas.

Žymėtumas ir giminės hegemonija

Reprezentacinės politikos kritika dėl vyriškosios giminės kaip standarto vartojimo dažnai paneigiama argumentu, kad tokia jau yra lietuvių kalbos gramatika. Ir iš principo tai nėra klaidinga, nes gramatiškai vyriškoji giminė yra nežymėta, todėl neutrali. Žymėtumas (angl. markedness) kalbotyroje yra santykis tarp, šiuo atveju, vyriškosios ir moteriškosios giminės. Nežymėtasis narys (vyriškoji giminė) yra standartas, neturintis papildomų reikšmių (ji gali būti vartojama kalbant apie žmogų ar žmones apskritai), o žymėtasis narys (moteriškoji giminė) yra ypatingas atvejis, turintis savo specifinę reikšmę (ji vartojama tik tada, kai nurodoma konkrečiai moterys). Taigi atrodo, kad pati gramatika numato, jog vyriškoji giminė yra ir turi būti standartas, ir tai nieko bendro su reprezentacija neturi, nes ji pati savaime yra neutrali, mat nurodo visus žmones apskritai nepaisant jų lyties. Tačiau būtent dėl žymėtumo santykio ir yra būtina lietuvių kalbos giminės vartojimo ir kartu visos gramatikos kritika.

Kas konkrečiai konstruojama nežymėtosios vyriškosios giminės vartojimu? Struktūralistinėje kalbotyros tradicijoje santykis tarp dviejų opozicijos narių yra griežtai priešingas, o kiekvieno nario reikšmė yra kuriama per šią opoziciją. Kitaip tariant, vyriškoji giminė yra tai, kas nėra moteriškoji giminė, ir atvirkščiai. Vadinasi, jei nežymėtoji giminė yra standartas, kurio reikšmė apima visus žmones, žymėtoji giminė turi tiesiogiai priešingą reikšmę. Taigi, kai vyriškoji giminė yra nežymėta, ji sukuria tiesioginę semantinę sąsają tarp vyro ir žmogaus, o žymėtoji moteriškoji giminė išreiškia tai, kas yra priešinga vyrui, todėl priešinga žmogui, t. y. ne-žmogų. Turint omeny tai, kad giminės kategorija lietuvių kalboje yra išreiškiama gramatiškai (t. y. ji žymima visuose linksniuose, vadinasi, jos vartojimas yra būtinas), ir tai, kad ji turi tiesioginį ryšį su socialinės giminės (angl. gender) įvardijimu, giminės kategorija įgauna milžinišką galią konstruoti ir reguliuoti įlytintus (angl. gendered) kūnus. Jos vartojimas persmelkia kiekvieną šnekos aktą, kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą, todėl kiekvieną akimirką nuo pat gimimo ji kategorizuoja individus ir individes į vyrus ir moteris ir tokiu būdu paskirsto žmogiškumą pagal žymėta–nežymėta opoziciją. Giminė nustato, kas gali vadintis žmogumi, kas ne, o tai jau peržengia vien tik reprezentacijos ir mandagumo problemas. Siekdami priešintis tokiam hierarchiškam subjekčių ir subjektų konstravimui, kaip jau minėjo prof. Arlauskaitė, kai kurie autoriai ir autorės naudoja dvejopą giminės žymėjimą (t. y. vartoja žodžius su dviem galūnėmis arba išradingai naudoja skliaustų sistemą)[2], kitos, pavyzdžiui, Daiva Repečkaitė, naudoja kur kas radikalesnę strategiją ir apverčia žymėtumo polius, vartodamos moteriškąją giminę kaip standartą (ši strategija ne tik yra reprezentacinė, bet dar ir kategoriškai kvestionuoja žymėtumą kaip tokį). Ir nors kiekvienas bandymas primygtinai išreikšti moteriškąją giminę tuose kontekstuose, kai kalbama apie žmones apskritai, yra nepaprastai svarbus, nes tokiu būdu priešinamasi hierarchiškam žmogiškumo paskirstymui, verta kritiškai apmąstyti patį giminės dvinariškumą. Pirma, giminė turi performatyvią galią ne tik suskirstyti žmones į dominuojančią ir subordinuotą pozicijas, bet ir apskritai apibrėžti suvokimo ir kartu egzistavimo ribas, nes tai, kas neegzistuoja simbolinėje sistemoje, neegzistuoja ir tikrovėje. Ji suskirsto kūnus tik į arba–arba, išbraukdama ne tik bet kokias galimybes šiems kūnams egzistuoti ir–ir, nei–nei ar dar kitokiose nenumatytose pozicijose, bet ir galimybę šioms pozicijoms būti pamąstomoms, o buvimas nepamąstomai ar nepamąstomam, negalėjimas egzistuoti simbolinėje sistemoje prilygsta nebuvimui išvis. Antra, struktūralistinė giminės kategorijos interpretacija yra normatyvinė. Ji steigia ir natūralizuoja griežtą giminės dvinariškumą, nes vienu metu gali būti reiškiama tik vyriškoji arba tik moteriškoji giminė, nors iš tikrųjų pačioje kalboje galima aptikti neaiškių, sumišusių, tarpinių variantų. Tolesnė straipsnio dalis bus skirta būtent išbalansuoti lietuvių kalbos giminės griežtą dvinariškumą aptariant neaiškias, periferines giminės formas ir partizanines kalbėjimo strategijas, kurios ne tik įtraukia abi gimines, bet ir mėgina jas peržengti.

Kategorijos periferija ir giminės neutralumas

Kokios giminės yra daugiskaitos kilmininko formos žodžiai teisėjų, mokytojų, darbuotojų? Vyriškosios, moteriškosios, o gal jokios? Struktūralistinis kalbotyros modelis, tikėtina, teigtų, kad šiuose pavyzdžiuose viso labo sutampa vyriškosios ir moteriškosios giminės formos (juk kitos daugiskaitos kilmininko formos, pavyzdžiui, advokatų / advokačių, studentų / studenčių ir t. t., nesutampa). Tačiau žiūrint funkciškai, jei giminę žyminčios formos staiga sutampa, ar tikrai galima sakyti, kad jos vis dar atlieka savo funkciją, t. y. žymi giminę? Be to, tokių „sutampančių“ formų pasitaiko ir vienaskaitos galininko linksnyje: mokytoją, teisėją, darbuotoją ir t. t. Taigi, gal vertėtų žiūrėti paprasčiau ir konstatuoti, kad kartais lietuvių kalboje giminė gali būti neišreikšta? Bet ką keistų toks konstatavimas? Paprasčiausiai tai, kad pačioje gramatikoje jau egzistuoja giminės atžvilgiu neutralios žodžių formos, vadinasi, kalbos struktūra numato giminės neapibrėžtumo galimybę. Ir tai nėra tik teorinis pasvarstymas, nes tokios formos jau yra, nors ir nenuosekliai, vartojamos kartu su dvejopos giminės žymėjimo būdais, pavyzdžiui, Aušros Kundrotaitės tekste: „Norisi tikėti, kad nemažai lietuvių skaitytojų jau susipažino su pirma Elenos Ferrante’s tetralogijos „Neapolietiška saga“ dalimi „Nuostabioji draugė“ [...]. Puslapis po puslapio skaitytojai susipažįsta su autore ar autoriumi kaip savotišku žemėlapiu. Lessing nuomone, paradoksalu tai, kad šio asmenybės žemėlapio įvairiapusiškumas daug akivaizdesnis rašytojų romanuose nei jų autobiografijoje, mat pastarosiose dažniausiai kalbama vieno autoritetingo veikėjo ar veikėjos balsu […].“[3] Šie pavyzdžiai rodo, kad kalbos vartotojų gramatikoje, net jei tai yra jų pačių sąmoninga rašymo strategija, daugiskaitos kilmininko formose giminės reikšmės pradeda blukti.

Taip pat verta nepamiršti, kad lietuvių kalboje būdvardis tam tikromis aplinkybėmis gali pasirodyti vadinamosios niekatrosios giminės forma, pavyzdžiui, „nauja – seniai užmiršta sena“, „tai buvo nepakartojama“ arba net vieno iš lietuvių kalbos patriarchų pamėgtoje frazėje „alus gerti sveika“. Ši forma yra užsilikęs trinarės indoeuropiečių kalbų giminės sistemos, kurią sudarė vyriškoji, moteriškoji ir niekatroji giminė, pėdsakas. Pilnos niekatrosios giminės linksnių paradigmos lietuvių kalboje nebėra (išliko tik vardininkas ir tik būdvardžių), tačiau vien pats šios formos egzistavimas (net jei ji skirta negyviems daiktams ir reiškiniams žymėti, kaip rusų kalbos ono) išbalansuoja griežtą dviejų giminių struktūrą.

Šios ne visai aiškios giminės formos įkvėpė kalbinį eksperimentą, kurį atlikau kartu su keliomis nevyriausybinės organizacijos LGL narėmis ir nariais. Jo tikslas buvo pabandyti sukurti atskirą giminę, kuri galėtų būti vartojama neutraliame kontekste (vietoj nežymėtosios vyriškosios giminės) ir būtų anapus egzistuojančios dvinarės giminės struktūros. Vis dėlto, nors ir buvo pora nuoseklesnių bandymų vartoti šią giminę, ji taip ir liko eksperimentinė, nes buvo per daug sudėtinga ir kitoniška, kad organiškai įsilietų į kalbos sistemą. Taigi, atrodo, kad nuo nulio sukurti visiškai funkcionuojančią neutralią giminę lietuvių kalboje yra neįmanoma. Įvesti naują ženklą į simbolinę sistemą yra nepaprastai sunku, todėl kalbose, kuriose atsirado neutralios formos (pavyzdžiui, įvardis they anglų kalboje), tai nutiko laipsniškai perinterpretuojant jau esamus ženklus. O ženklo perinterpretavimas yra pagrindinė Butler subversijos strategijos prielaida.

Kreivas kalbėjimas

Kiekvienas ženklas gyvuoja per nuolatinį kartojimą kalbinėse ir / ar socialinėse praktikose. Šis kartojimas arba citavimas sutvirtina ryšį tarp ženklo formos ir reikšmės, tačiau kartu palieka klaidos tikimybę. Klaida kartojime gali lemti ženklo mutavimą, kai suyra formos bei reikšmės ryšys ir sena forma įgauna naują reikšmę. Butler siūlo išnaudoti šią klaidos tikimybę, kartojant jau esamus ženklus suardyti ir perinterpretuoti, priskirti senai formai naują reikšmę, suteikti ženklui naują kontekstą ir naują tikslą – ne žeisti, o įgalinti. Būtent šia strategija paremtas turbūt įdomiausias partizaninio, o gal greičiau kreivo (angl. queer) kalbėjimo būdas. Prieš pusantrų metų viešėdamas viename pogrindiniame festivalyje aptikau to festivalio organizatorių manifestą ir mane ypač nustebino tekste vartojama genialiai paprasta giminės dekonstrukcija. Lietuvių kalboje kiekvienas vardažodinis junginys (daiktavardis + būdvardis, įvardis + būdvardis, daiktavardis + dalyvis ir t. t.) turi būti suderintas pagal linksnį, skaičių ir giminę (pavyzdžiui, mieli klausytojai, gerbiamai profesorei ir pan.), tačiau festivalio manifeste derinimas pagal giminę buvo suardytas. „SapfoFest“ kuria vienijančią bendruomenės erdvę, kurioje kiekvienas gali jaustis laisvai reikšdama savo lytinę ir seksualinę tapatybę. [...] Festivalio pranešėjai, atlikėjos, klausytojai ir organizatorės yra lygūs. Dalyvauja visos ir kiekvienas yra įtraukta. [...] Jeigu mūsų tikslas – kurti visuomenę, kurioje būtų gerbiama kiekvienas žmogus [...].“ Kiekvieno junginio giminės formos yra sumišusios: daiktavardis gali būti moteriškosios giminės, tačiau jo būdvardis bus vyriškosios, įvardis gali būti vyriškosios, tačiau jo dalyvis moteriškosios. Šitaip skaitytojai ar skaitytojui nebeaišku, ar kalbama apie moteris, ar apie vyrus, ar ir tą, ir tą, o gal nei vieną, nei kitą. Nežymiai pakeičiant jau egzistuojančių formų vartoseną skaitymo metu sukuriamas konfliktas, daugiareikšmiškumas, pasireiškiantis per reikšmės trūkumą. Giminę ir kartu socialinę lytį žyminčios formos viena kitai prieštarauja, jų reikšmė niveliuojasi ir šis disonansas atveria galimybę rastis naujoms dar nenumatytoms ir kol kas nepamąstomoms reikšmėms bei egzistavimo galimybėms.

*

Vienas profesorius mano magistro studijų laikais yra pasakęs, kad giminė tėra linksnių evoliucijos subproduktas. Lietuvių kalboje linksnis ir skaičius yra būtini (nors daugybė kalbų puikiai apsieina ir be jų), tačiau giminė, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, nėra tokia jau svarbi. Pranešimas gali būti puikiai suprantamas ne tik tuomet, kai vartojama dvejopa giminė ar kai moteriškoji giminė perima nežymėtosios funkcijas, bet net ir tada, kai skirtumai tarp giminių išblunka ir specifinis jų vartojimas sukuria disonansą. Todėl svarbu išnaudoti kalboje slypinčias galimybes ir, nors labai laipsniškai, kurti naują, kitokią gramatiką. Kalba (ir simbolinė sistema apskritai) visada buvo ir bus tam tikra prasme reguliuojanti. Žmonės nuo pat gimimo yra konstruojami ir konstruojamos pagal vienus ar kitus ženklus, tačiau tam tikri ženklai (lytis / giminė, rasė, tautybė ir t. t.) steigia atitinkamus socialinius santykius. Naujai perinterpretuojant tuos ženklus atsiranda galimybė ir naujai persteigti socialinius santykius. Tačiau taip pat paradoksaliai svarbu, kad visi šie kalbėjimo būdai netaptų norminės kalbos dalimi, nes tokiu atveju rizikuojama, jog šios strategijos bus aproprijuotos įvairių kalbą disciplinuojančių institucijų ir kartu praras savo subversyvų potencialą. Komiškai distopinis to pavyzdys yra kai vienos diskusijos metu Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau vidury sakinio pertraukė jo politiką kritikuojančią diskusijos dalyvę, kad pataisytų jos pavartotą žodį mankind į peoplekind, mat taip daug „tolerantiškiau“. Dėl to, net atvirkščiai, šios kalbėjimo strategijos turi likti paraštinės, „partizaninės“, kad išlaikytų radikalų maištą. Taigi vienintelė galimybė yra jas dauginti, perdirbti senas ir kurti naujas strategijas, nuolatos plečiant įreikšminimo ir pamąstomumo ribas.