Iš slaptų VDA archyvų: instrukcija, kaip pasmaugti savitą, talentingą studentą

Grįžkime dar kartą prie Gasiūno, kuris tapo centrine seksualinio persekiojimo skandalo VDA figūra. Grįžkime prie šio atvejo, kuris vien dėl to, kad seksualinis-psichologinis smurtas vyko aukštojoje dailės mokykloje, tampa itin skaudžiu, komplikuotu ir sisteminiu požiūriu patologiniu atveju. Nes akivaizdu, kad jam „talkino“ smurtą ignoravusi VDA aplinka, administracija. Netiesiogiai, bet savo tylėjimu, žiūrėjimu į problemą pro pirštus. Tad toliau reikėtų pabrėžti du dalykus. Pirma, kai miniu pavardę Gasiūnas, privalu turėti omeny, kad jis tik savotiška kodinė, simbolinė, ryškiausia figūra šioje istorijoje, kurią aš pervadinčiau į autentiškų meninių talentų žudymo ir dvasinio-kūrybinio teroro, besitęsusio daugiau nei 10 metų VDA, skandalą. Įsidėmėkite svarbų loginį momentą – jei koks žmogus dešimt metų luošino jaunus žmones valstybinėje įstaigoje, akivaizdu, kad priežasties reikia ieškoti ne vien tame pavieniame žmoguje. Čia juk sisteminis, daugybės žmonių atsakomybę keliantis atvejis. Juk tai vyko ne vieno asmens valdomoje autorinėje, privačioje studijoje, tarp girių žaliųjų… Antra, mąstant apie tą skandalą, t. y apie tą nutylėtą VDA juodąją istoriją, žodžių junginyje „Vilniaus dailės akademija“ būtina akcentuoti žodį „dailės“. Kodėl? Ogi todėl, kad, suvokus šios meno srities specifiką ir toje srityje besilavinančių studentų psichines ypatybes, bus galima aiškiau įvertinti seksualinio „priekabiavimo“ (per naivus žodis psichologiniam terorui nusakyti) problemos svorį, t. y. tos smurto žalos mastą jauno žmogaus asmenybei.

Taigi, kas psichologiniu požiūriu yra tipiškas dailės gebėjimų turintis jaunas žmogus? Žinoma, intravertas. Dažniausiai intravertas. Tad, natūralu, jis pasirenka gana intravertinę meno sritį, dailę, atitinkančią jo psichologinį tipą. O ypač tai tinka, kalbant apie tapybą – itin individualistinę, subjektyvią veiklą, reikalaujančią iš kūrėjo tylaus, sukaupto ne tik aplinkos, bet ir savo vidinio pasaulio stebėjimo, reflektavimo, savotiško užsidarymo savyje, brandinant nuojautas, ieškant glaudaus ir labai daug psichinių jėgų kainuojančio ryšio tiek su savo asmeniniais pasąmonėje glūdinčiais demonais, tiek su kolektyvinės pasąmonės archetipais (šie, kaip žinome, ir yra tikrieji tapybos meną kuriančiųjų žinių, įkvėpimo, vaizduotės ir jėgos šaltiniai). Žinoma, panašūs kūrybiniai procesai vyksta ir teatro žmonių psichikoje, tačiau skirtumas tas, kad teatralai patiria nuolatinį dalijimosi, kolektyvinės kūrybos katarsį, per kurį kaip per kokią viešą psichoterapiją gali išsivaduoti iš savo demonų, aistrų, kalbėtis apie savo fobijas, jas išrėkti, jomis čia pat atsikratyti, padedami būrio kolegų, režisieriaus (aišku, ne despoto, narcizo), o dailininkai taip ir lieka su tais vaizdiniais, jausmais savyje ir iš lėto, užsidarę dirbtuvėse ar auditorijose vieni perkelia tą trapų ir neretai baugų vidinį pasaulį į medžiagą. Ir net viešo parodymo kitam ar oficialios parodos metu tie nutapyti vaizdiniai nesileidžia iki galo iššifruojami, suprantami ar objektyviai įvertinami, tad visad lieka kaip koks asmeninis šešėlis, kaip nežinia iš kur atsiradęs padaras. Iš tokio susidūrimo su giliais ir iki galo nepažiniais pasąmonės šešėliais ir jų viešo rodymo ir atsiranda tas kitiems sunkiai suvokiamas tapytojų jaudulys, drebulys ir negalėjimas prakalbėti per savo parodas. Ir kuo giliau neriama, tuo sunkiau, tuo baugiau, tuo vienišiau. Štai maždaug toks tas dailininkų, ypač tapytojų, pasaulis. Todėl šalia tokių žmonių visad tvyro ne tik psichinio išsekimo, bet ir rimtų psichinių ligų grėsmė.

Tad įsivaizduokite, kaip į tokį vidinį pasaulį linkęs ir jį menu išreikšti trokštantis jaunas žmogus jaučiasi, kai patenka į aukštąją meno mokyklą. Mažų mažiausiai nebūtinai racionaliai sau suformulavęs, bet bent jau pasąmoningai tas jaunas kūrėjas trokšta išmokti tą savo vidinį pasaulį sugebėti kuo adekvačiau išreikšti, suteikti jam formą, medžiaginį pamatą. To trokšti jį verčia pati talento psichinė dinamika. Nes talentas – tai energija, kuri pagal savo prigimtį tiesiog privalo laisvai tekėti, veržtis, griauti racionalumo kasdien statomas sienas, kurti naujus pavidalus, reikštis visa savo potencija, nes priešingu atveju ima tvenktis, pūti ir virsta baisiomis neurozėmis, frustracijomis – neišvengiama kūrėjo savinaika. Taigi, mažų mažiausiai tas jaunas talentas trokšta atrasti ne tik terpę mokytis, ne tik auginančią bendraminčių aplinką, bet ir, svarbiausia, tinkamą mokytoją, kuris, jau visas kūrybinės-dvasinės iniciacijos pakopas perėjęs, metaforiškai kalbant, gali pamokyti, kur ir kaip savo pasąmonėje ieškoti kūrybinių perlų, perspėti dėl pavojingų gelmių, padėti išmokti, kada reikia drąsiai plaukti per povandenines uolas, o kada likti uoste, kada dreifuoti, o kada veržtis per baisias nežinomų vandenynų audras – kad atrastum nežinomus, turtingus vaizduotės ir žinių žemynus. Kitaip tariant, dailės mokytojas, ypač tapybos (kur taip viskas jautru, trapu – dėl pačių spalvų psichinio krūvio ir iš to kylančios sudėtingos meninės kalbos), privalo būti ne tik geras savo srities amatininkas ar talentingas, unikalią kalbą įvaldęs kūrėjas tapytojas, bet ir labai geras, gilus, jautrus ir atsakingas psichologas, gebantis ne tik vesti jaunąjį tapytoją pradžioje itin klaidžiais autentiškos meninės kalbos paieškos keliais, bet ir duoti jaunajam kūrėjui gyvenimo pamokas, t. y. išmokyti jį būti ir išlikti menininku šiaip jau menininkams gana priešiškoje ir dažniausiai pernelyg materialiai orientuotoje visuomenėje. Ne apie bravūriškus patarimus, kaip išmokti romantiškos paniekos ar arogancijos sociumo atžvilgiu, aš kalbu (kai taip vien tik pasmerkiama save skurdui, rezignacijai ir bevaisiam maištui prieš neva totaliai buką ir nedvasingą minią), o apie subtilesnius, išmintingesnius dalykus. Apie būtinybę išmokyti tapybos studentą ar studentę tapti garbingu savo meno magu, šamanu, gebančiu suderinti saviraišką, atvirą ir gilų pasąmoninį bylojimą su oriai versliu gyvenimu sociume.

Suprantu, kad tai galbūt skamba utopiškai. Kita vertus, tas utopijos kvapas atsiranda tik dėl dabarties distopinės situacijos ir to, kad mes pamiršome, jog tik didelės siekiamybės leidžia pasiekti didelių laimėjimų. Jei norime ręsti vien šuns būdas, tai visą gyvenimą vien jas ir ręsime. Bet jei norime statyti pilis, galbūt niekad jų taip ir nepastatysime, bet pakeliui į tai išmoksime ręsti ne tik šuns būdas, bet ir pačius įvairiausius pastatus.

O dabar pažiūrėkime tiesai į akis, be jokios menotyrinės sofistikos. Jaunieji tapytojai, jautrūs intravertai, savęs mene (ir meno savyje) dar tik ieškančios asmenybės, pristatomi ciniškam, vulgariam ir paniekos kitokiam mąstymui, kitokiai pasaulėjautai akivaizdžiai neslepiančiam Gasiūnui, studentų vadinamam „šmėkla“. Tam, kuris iš tų trapių intravertų per 4 metus padarys jokio amato neįvaldžiusius (studentų liudijimais), depresyvius, suicidinius savo epigonus. Negana to, studentai VDA Tapybos katedroje bus parengti taip, kad jiems savo darbų turiniu iki šamanizmo, maginės įtaigos ir gelmės, svarių egzistencinių įžvalgų ar galingų archetipų bus labai toli. Sėdės jie sau toje gelžbetoninėje savo proto dykumoje, apsistatę savo „kažką kvestionuojančiomis“ drobelėmis ir nebus įdomūs niekam, išskyrus keletą menotyrininkių. Tas šmėkla su savo pakalikais kolegomis išmokys minėtus studentus tik vieno – tiražuoti porą postmodernių siužetų, reiškiančių lyg ir socialinę kritiką, bet tokią blankią ir beaistrę, kad jau greičiau atrodančią ne kritika, o vien asmeninių neurozių išklotine. Kaip jau supratote, gyvybės, paslapties, galios, gilesnių egzistencinių motyvų ar maginių siekiamybių tose pilkšvai purvinose, švarių, ryškių, turtingų spalvų kaip maro vengiančiose drobėse – nė kvapo.

Taigi, dar pamenate, kai rašiau, kokia turėtų būti tapybos mokytojo – asmenybės esmė? Taip, padedanti atrasti save. Kaip paprasta, ar ne. Mokytojas, kuris turi padėti jaunajam kūrėjui save atrasti, tą savąjį, autentiškąjį „aš“ nušlifuoti ir paversti šamaniškos kūrybos versme. Taigi, tikras mokytojas turi padėti atrasti save, o ne primesti jaunam, nepatyrusiam, bet autoriteto trokštančiam jaunam žmogui savo valią, savo matymą. Tikras mokytojas turi padėti (at)pažinti savo vidinius demonus, išmokti tiek su jais kovoti, tiek juos prisijaukinti, o prisijaukinus panaudoti kūrybai plačiąja prasme – tiek savęs tobulinimui, tiek savęs ir pasaulio pažinimui. T. y. tikras mokytojas privalo kaip kūrėjas būti magas ir karys, o kaip pedagogas – dar iš žynys, gebantis tą savo maginę-kūrybinę ir kario patirtį perduoti. Ir kai Gasiūnas kalba, kad jis yra karys, man norisi iš svetimos gėdos akis prisidengti. Koks jis karys? Tas, kuris nebūdamas talentingu kariu, neturėdamas tikro, garbingo kario dvasios nuo karo patirčių tampa elementariu prievartautoju, marodieriumi, karo nusikaltėliu? Tada taip, tu karys, seni. Bet toks karys turi žinoti, kad realiame gyvenime tokius karius, kaip pasiutusius šunis, pati karo vadovybė likviduoja. Pamenate Coppolos „Mūsų dienų Apokalipsę“? Tuomet suprantate, apie kokį tipažą aš kalbu… Mūsų „genijų“, kaip matau, likviduos pats gyvenimas ir dvasios, neleidžiančios ilgai teršti šventą ir gilią ezoterinę misiją istoriškai atliekančios TAPYBOS. Nihilizmui joje tiesiog nėra vietos. Pragarui, Rojui, Žemei, Mirčiai, Gyvybei, Transformacijai, Dievams, Demonams, Žmonėms – taip. Bet ne neigimui. Ne kvailybei. Ne nihilizmui. Kuris yra civilizacijos egzamino neišlaikiusios sąmonės išsigimimas. Išsigimimas par excellence. Arba švelniau – vien pakelės dulkės.

Galop, kalbant net apie formą, išorę, Gasiūno ir ištikimos kompanijos parengtų studentų darbų ne tik nepirks joks sveikos psichikos žmogus, bet ir jais nepapuoš net šiukšlino namų rūsio eilinis pankas. Ir toks rezultatas yra dėl to, kad dabartiniai VDA tapybos dėstytojai, ypač Jonas Gasiūnas, yra prakeikę bet kokią klasikinę meistrystę tapyboje, paniekinę bet kokį dekoratyvumą, nurašę jį į buržua laikų anachronizmą arba paranojiškai žvelgiantys į dekoratyvumą kaip į pigią rėksmingą komerciją, o bet kokį simbolizmą, archetipus, ezoterinius ženklus ar mistiškesnį turinį iškart išjuokiantys kaip kičą, kliedesius, paaugliško studentų nesubrendimo liekanas, kurių šie, anot tų „estetikos specialistų“, privalo atsikratyti, jei, aišku, yra „tikri“ menininkai… Ir jiems nusispjauti, kad dekoratyvumas, į kurį jie žiūri su panieka, pačių įvairiausių pasaulio kraštų ir laikų mene buvo visų tapytų vaizdinių axis mundi, esminis bruožas, tūkstantmečius mene karaliavęs kaip švari, intensyvi, visada giliai simboliška (ezoterinio, religinio, mitologinio, šamaniško turinio požiūriu) SPALVA, kaip aiškūs, įtaigūs ir prikaustantys muzikaliai ritmingai sukomponuotų objektų kontūrai, kaip jau mano minėti visiems žmonėms svarbūs apie žmogaus ir visatos santykių dėsnius kalbantys ir dievų, gamtos, žmonijos išmintį perduodantys maginiai, mitologiniai, šamaniški, ezoteriniai-mistiniai siužetai, motyvai, ženklai. Aišku, meno istorijoje būta išimčių, bet ir tos pačios – tik pasaulio meno istorijos mastu niekingai nereikšmingas Vakarų avangardo periodėlis, dadaizmas, neigęs meną kaip tokį.

Bet visa ši globali vaizdinių ir spalvų meno tradicija mūsų VDA tapybos vunderkindams juk tik mėšlo gabalas jų slaptose nacistinėse svajose, kur jie, spėju, fantazuoja, kaip nušluoja napalmu visa, kas gyva, kad paliktų dykumoje daugintis tik savo nihilistinės vaizduotės pelėsius…

Be to, nepamirškime itin svarbaus momento – dauguma VDA Tapybos katedros dėstytojų vaidina „mokytojus“ ne todėl, kad jaučia pašaukimą būti pedagogais. Ne, brolyčiai ir sesutės, toli gražu ne. Jie dėsto, nes sociume nepragyvena iš savo išdidžiai antikomercinių drobių. Ir tai ne paslaptis. Savo akimis mačiau, kokia isterija ir plūdimasis prasideda, kai šie „nonkonformistai“ susiduria su potencialiai komerciškai sėkmės lydimo studento tapyba. Taigi, taip jie, anot Gasiūno, formuoja „šiuolaikinę lietuviškos tapybos mokyklą“. „Mokyklą“, kuri neturi jokių akademinių bruožų, jokio amato užuominų, o tik remiasi vien Šaltenio užstrigimu jau banalybe tapusiame Muncho „Klyksme“, Gasiūno užstrigimu pilkoje Tuymanso ir Sasnalio depresijoje ar kokia VDA jau anekdotu tampančia Nemeikšio aistra „fioletui“.

Taigi, akivaizdu, kad VDA Tapybos katedra su savo pedagoginiais-meniniais ir pedagoginiais-seksualiniais, apskritai su psichologinio teroro „laimėjimais“ yra pasiekusi gangrenos stadiją. Jei ta galūnė nebus amputuota, t. y. jei katedra išmintingų ir tapybą bei studentus mylinčių dėstytojų nebus reorganizuota iš esmės, keičiant visą tapybos studijų programą, išvalant visus nihilistinio mąstymo, depresijos, dedovščinos, seksualinių persekiojimų įpročius, tai niekas nesikeis ir viskas tik blogės.

P. S. O dabar šiek tiek apie savo interesą rašyti tokį tekstą. Jis brendo jau nuo tos dienos, kai ėmiau dalyvauti visose VDA Tapybos katedros studentų peržiūrose. Kaip menotyrininkas, kaip stebėtojas, siekiantis iš vidaus pažinti tapybos pedagogikos ir būsimų menininkų pasaulį. Kaip tas, kuriam labai rūpi pati tapyba. Ir aš iš arti, detaliai pamačiau, kas ten vyksta. Jau tada knietėjo demaskuoti tuos jaunų, savitų talentų žudikus, vadinančius save meno pedagogais (sic!). Bet kaip viskam, taip ir šiam tekstui savas metas po saule…

Jūs vis dar galvojate, kad tekste minimas menų mokytojas yra nepasiekiamas idealas? Klystate, brangieji. Kartą toks mokytojas, tokia asmenybė buvo metams užklydusi į VDA. Ir padarė žaibišką revoliuciją, bet ji vėliau sėkmingai buvo užgesinta vieno labai apgaulingai mielo, bet išties labai destruktyvaus, pavydaus ir pilko veikėjo, dabar studentams inkščiančio apie būtinybę „tapyti teisybę“. Dėl intrigos ir smalsumo paskatinimo sąmoningai nutyliu to revoliucionieriaus vardą. Kad pasidomėtumėte, atrastumėte, galbūt nustebtumėte ir, kas žino, įkvėptumėte to permainų oro, kuris visad lydi ieškančius atviros sielos žmones. Taigi, pasidomėkite, iš kur atsirado Niujorko lygio menininkai Bareikis ir Kempinas ir kaip tai susiję su trumpa, bet užgesinta menine revoliucija VDA, kurioje it perlas tuomet švytėjo mano aprašyta „utopinė“ Asmenybė, tikras pedagogas, Meno Mokytojas iš didžiosios raidės…

Taigi, netylėti ir viešumon kelti istorijas, susijusias su seksualiniu-psichologiniu smurtu, yra gera pradžia. Bet kalbų nepakanka. Kaip nepakanka (o netgi ir pavojinga) ir visą problemą susiaurinti iki feministinio konteksto. Nes psichologinis smurtas, naikinant kitokius, dusinant jaunas autentiškas asmenybes, vyksta ir tarp vyrų, o ypač tarp dėstytojų ir studentų. Tad, be kalbų ir atverčių, dar būtina ryžtis tapti dvasiniais kariais – tiek kasdienybėje, tiek mene. Nes tas mūsų sielų apkiautimas, bailumo inercija ir yra ideali terpė plisti destrukcijai…