Rašymas ir literatūros kūrinys „post-truth“ pasaulyje

László Krasznahorkai. Priešinimosi melancholija.
Romanas. Iš vengrų k. vertė Vitas Agurkis.
V.: Kitos knygos, 2016. 336 p.

Mintis, kad netolimoje ateityje kitu JAV prezidentu taps Donaldas Trumpas, prieš penkerius metus būtų skambėjusi arba kaip nesąmonė, arba kaip idėja neblogam distopiniam romanui. Tačiau šitas neparašytas bestseleris kažkokiu gudriu būdu tapo realybe. Tad galime klausti, koks vaidmuo liko fikcijai, kai pats mus supantis pasaulis tapo toks fantastiškas.

Jau kuris laikas gyvenu tarp Lietuvos ir Budapešto. Praėjusių metų pabaigoje Vengrijos sostinėje lankėsi rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Susitikime su vengrakalbiais savo skaitytojais rašytoja minėjo, kad jai įdomus tikrovės ir literatūros santykis. Anot jos, geri kūriniai, viena vertus, išauga iš atidaus kasdienybės stebėjimo, kita vertus, vėliau grįžta į kasdienybę ir kartais daro jai įtaką.

Apie literatūrą dažnai mąstome kaip apie kažką, kas yra šalia gyvenimo. Kažką, kas kartais geba priartėti prie tikrovės, ją sutrikdyti, nušviesti ir nuskaidrinti. Vieni rašytojai ieško žodžių, kurie leistų tiksliau nusakyti tikrovę, kiti – žodžių, kurie kurtų naujus pasaulius. Tačiau daug įdomesniu laikyčiau klausimą: kas gi verčia rašytoją rašyti? Arba, jei prisiminsime Roland’ą Barthes’ą, kas ir kodėl rašosi? Kamgi kažkas veržiasi iš anapus į šiapus?

Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido vieno žymiausių šių dienų vengrų rašytojų László Krasznahorkai romaną „Priešinimosi melancholija“. Pasirodęs lūžiniais 1989 m., šis kūrinys leidyklos ir vertėjo Vito Agurkio dėka pagaliau išleistas ir lietuvių kalba. Istorija nesikartoja, tačiau ji rimuojasi. Prieš 29 metus parašytas romanas skamba taip, lyg jis būtų išleistas vakar. Kūrinyje pasakojama istorija, kaip vieną dieną Vengrijos provincijos miestelio ramybę sutrikdo nežinia iš kur atklydęs cirkas, kurio didžiausia atrakcija – milžiniška banginio iškamša. Miestelyje netrukus įsivyrauja chaosas.

1989 m. įvykusi Berlyno sienos griūtis nuvylė rašytoją, jis yra teigęs, kad anksčiau „gyvenimas Vengrijoje buvo visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 m. jis tapo normalus ir nepakeliamas“¹. Rizikuoju atlikti tiesmuką kūrinio interpretaciją, tačiau cirkas, banginiu įsiveržęs į apsnūdusią ir užpelkėjusią Europos provinciją, buvo rinkos reformos, žadėjusios atrakcijų ir iki tol nematytų dalykų ir įplaukusios čia banginiu (tiesa, jau iš pat pradžių negyvu), kaip nepajudinamas istorijos triumfo faktas, kuriam priešintis buvo gan bergždžias ir melancholiškas darbas.

Kai pagaliau pabaigiau kelis mėnesius trukusį ir su pertrūkiais vykusį skaitymo darbą, pirmas į galvą atėjęs klausimas buvo toks: kodėl rašytojas rašo? Keli šimtai puslapių, kurių skaitymą gerai apibūdina rusiškas posakis „ir norisi, ir badosi“. Ir tuomet prisiminiau ne Krasznahorkai, o kitą puikų vengrų menininką – kino režisierių Bélą Tarrą. Beje, mėgstantį ekranizuoti Krasznahorkai kūrybą. Kartą susitikimo su žiūrovais metu Kaune kažkas jo paklausė, kodėl jis kuria būtent nežmoniškai lėtus ir skausmingus filmus. Į klausimą režisierius atsakė maždaug taip: tam, kad prie greito gyvenimo tempo pripratęs žiūrovas gautų laiko išvysti ir suprasti. Ne tik malonius dalykus. Susitikimo metu rašytoja Giedra Radvilavičiūtė svarstė, kad galbūt už ribos tarp tikrovės ir fikcijos nusitrynimą bus atsakingi socialiniai tinklai ir virtualybė. Juk būtent čia per ganėtinai trumpą laiko tarpą gali nutikti šimtai įvairių netikėtų ir įdomių dalykų ir kartu nenutikti nieko reikšminga.

Tad jei kartais į kasdienį ir it šiltnamis ramų gyvenimą per rašytoją veržiasi fantazijos gaivalas, tai ar nėra galimas ir atvirkščias scenarijus, kai pats gyvenimas ir tikrovė veržiasi į kažkada jos vietą užėmusią fikciją? Šiuo požiūriu įdomi aptariamos knygos vertėjo Vito Agurkio patirtis: „Kai verti, nieko nematai aplink, nieko negirdi ir nieko nenori girdėti. Tačiau kyla ir baimė – ar aš nepadarysiu tiek kūrinių ir tekstų, kiek yra sakinių, nes susipina tos plotmės, be galo gražiai susipina. Verčiau toliau, išverčiau porą lankų leidyklai. Daviau paskaityti savo sūnui, kuris yra istorikas, bet jis išmano literatūrą, gali orientuotis – pasakiau jam, paskaityk ir atvirai pasakyk. Jis pasakė – su sakiniais kaip ir sueina, viskas nesipjauna, tačiau sakinių viduje – darbo dar išsijuosus iki prakaito. [...] Man pasirodė ponas László Krasznahorkai toks įnoringas autorius, taip mane šokdinantis, kaip dar nė vienas autorius manęs nešokino.“² Visgi, didžiam skaitytojo džiaugsmui ir skausmui, knyga buvo išversta.

Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas yra provokavęs, kad laimė niekuomet nebuvo svarbi. Laimė, pasak jo, skirta oportunistams. Vienintelis būdas pasiekti visišką pasitenkinimą yra nuolatinė kova, ypač – kova su savimi. „Jei nori išlikti laimingas, tau tereikia išlikti kvailam. Autentiški meistrai niekuomet nėra laimingi, laimė – vergų kategorija.“³ Į miestelį įsiveržęs cirkas ir jo sukeltas chaosas galiausiai tampa puikiomis kopėčiomis, kurias pasitelkusi saujelė oportunistų, prisidengusių visuomenine švarinimosi, tvarkymosi ir atsinaujinimo idėja, miestelyje galiausiai įveda fašistinę tvarką. Ir niekas iš miestelio gyventojų nesupranta, kokia tragedija juos ištiko.

Tad ką gi gali rašymas ir literatūros kūrinys „post-truth“ epochoje? Kokį vaidmenį jam paliko tikrovės vietą užėmusi fikcija? Ar tik primygtinai rodyti, kad išėjimo nėra?

Atėmė žadą, kai rinkimus laimėjo Trumpas arba Naisių princas? Labiausiai norėtumėte, kad tai būtų netiesa, imate dairytis vilties, kažko, kas teiktų atramą ir leistų priešintis įsigalėjusiam absurdui? Atsiribojate nuo visų jus supančių „nesąmonių“, o jėgų ir išminties semiatės iš pasakojimų, kuriuose visas yra aišku: čia – herojus, čia – grėsmė. Tačiau Krasznahorkai nesiūlo vilties. „Priešinimosi melancholija“ inspiruoja kitkam – veikti iš nevilties, iš minties, kad viskas taip blogai, jog nebelieka nieko kito, tik beprasmiškai priešintis.

Romanas primena dar ir tai, kad tikrai svarbu ne faktai, ne kas teisus, o kas meluoja, o tai, kas kalba faktus ir tiesą. Vienas kūrinio herojų – kvailys Valuška – atgavo protą, jo bičiulis ir globėjas Estera – emocinį intelektą, tačiau visa tai tapo nebesvarbu, nes visko pabaigoje paskutinė juokėsi oportunistė Esternė. Todėl svarbiausia sekti ne paskui tiesą, o paskui interesus. Matyt, literatūra gali priminti žmogui apie jo interesą išlikti ir būti išties laimingam. Tą ji daro ugdydama jo ištvermę, ne nuramindama, ne suteikdama vilties ir užuovėjos, o priešingai – išvydama lauk, palikdama šaltyje, lietuje ir griuvėsiuose valandai, o gal ir visam rudeniui, kol bus susiprasta, kad jeigu kažkas savo interesui sugebėjo pajungti visą chaosą su visa jo tiesa ir melu, vadinasi, dalykų padėtis nėra griežtai nulemta ir nepajudinama. Kitaip tariant, literatūra moko, kad pasaulis gali būti visoks, ne tik kažkieno primesta svetima fikcija, bet ir tai, ką neapsikentę galime sau ir kitiems susikurti patys.

_ _ _