Poezijos vertimai
Nicole Barrière (g. 1952) – prancūzų poetė, eseistė, vertėja. Eilėraščiai parašyti po 2017 m. vasaros kelionės po Lietuvą.
●
Kitame Europos pakrašty – Lietuva. Karšta, labai karšta. Taip karšta, kad Baltijos jūra pilna medūzų.
Sugrįžtu po penkiolikos metų… šalis pasikeitė, miestai vilioja įvairiausiomis rugpjūčio pradžios linksmybėmis. Laisvasis pasaulis jau tikrai čia… su „McDonald’s“ ir „Coca-Cola“.
Visgi gera per tokią kaitrą atsigaivinti keistoku, fermentuotu, pagamintu iš juodos duonos gėrimu, tuo pat metu primenančiu ir sidrą, ir alų. Skanu ir gaivu!
Vilnius – tūkstančio bažnyčių miestas. Viena už kitą puošnesnės. Išpuoselėtos, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Bet atrodo, kad turistų jose daugiau negu tikinčiųjų. Ir jokių pridengtų veidų. Čia madinga laisvė.
Šiame mieste dabar viešpatauja lengvas nerūpestingumas.
Tūkstančiai bažnyčių ir tūkstančiai kvadratinių kilometrų miško, daugybė ežerų ir puikiausių parkų, kviečiančių pailsėti ir pasvajoti, gatvės ir paminklai poetams, tokiems kaip Adomas Mickevičius, jį iki šiol savinasi net trys šalys – Lenkija, Lietuva ir Baltarusija!
Gėrėjausi memorialine lenta Milošui atminti labai gražaus senojo Universiteto kiemelyje.
Vienu žodžiu, niekas negali sustabdyti progreso, ir pasitelkdami internetą mes galime nemokamai bendrauti su draugais, esančiais Sicilijoje ar Graikijoje… Žinoma, suvoki, kad visa tai yra, bet kai gali patirti… Tai nuostabu.
Graži vasara.
●
Šiaurės kryptis.
Ilgas kelias per Lietuvą iš Vilniaus.
Alinanti kaitra.
Toks įspūdis, tarsi būtume patekę į filmą ir jame pasiklydę. Miškai ir beržynai.
Neaprėpiamuose laukuose kuliami javai, pats pjūties įkarštis. Staiga pasukame iš kelio. Autobusas trumpam sustoja tiesiog kažin kur!
Ar kelionę baigsim prie Kanto kapo ar kokioje nors gintaro kasykloje?
Pagaliau Klaipėda.
Plačiai išsidriekęs, erdvus miestas. Upėje įspūdingo baltumo burlaivis. Jis – neatsiejama šio peizažo dalis.
Malonu pasivaikščioti palei krantinę.
Net vėlyvą popietę dar labai karšta.
Sėdame į keistą taksi mikroautobusą, lekiantį beprotišku greičiu ir sustojantį, kur tik kas paprašo. Belieka pasiduoti likimui, o tada jau bus, kaip bus. Taip gražu ir lengva, kad net laikas sustoja. Ar tiesiog plūduriuoja. Kaip burlaivio lynai.
O saulės blyksniai tarsi purslai atsimuša į jo korpusą.
Vakare, pakilę į kavinę, esančią ant stogo, iš čia veriasi vaizdas į miestą ir matyti uostas, grožimės saulėlydžiu virš Baltijos.
Klaipėda, rugpjūtis
Meilei ribų nėra, Neringoje
Šiandien Klaipėdą alina saulė ir dusinanti kaitra, beveik jokio vėjelio, mes pasukame prie krantinių, tikėdamosi nors kiek atsigaivinti. Vietiniai stebisi užplūdusiais karščiais.
Kūnus dengia tik šiek tiek baltos plonos medvilnės.
Tuo pat metu į Siciliją atvyksta šimtai pabėgėlių, tuo pat metu Graikijoje, Kose ar Mitilėnėj, kepinanti saulė ir skęstančios nelaimėlių valtys.
Čia kuliami javai, gandrai lesinėja po ražieną, čia keliamės keltu per marias ir nyrame į mišką. Oras nepakartojamas. Toliau prieš akis atsiveria kormoranų nuniokoti medžiai, aukštos kopos driekiasi iki pat nematomų sienų, jūra irgi tarsi perskirta įsivaizduojama geležine uždanga. Mes palinkusios traukiame per baltą smėlį.
Nidoje, kavinėje, mus aptarnauja jauna geltonplaukė mergina; milžiniški kruiziniai laivai atplukdo gerai organizuotas vokiečių turistų grupes.
Suvirpa balsai ir žvilgsniai.
Ryškiaspalvių namų kiemuose matyti žuvies rūkyklos, senos žvejų valtys, o kormoranai, įsitaisę ant akmenų ir išdidžiai pakreipę snapus į vėją, kažkuo primena turistus, traukiančius į Tomo Mano namelį.
Saulė, jūra ir Neringos vėtrungės pamažu sukasi į popietę, ne taip karšta ir kiek vėsiau.
Juodkrantės miškas kužda raganų paslaptis ir mes, tarsi vaikai, leidžiamės pasakų takais į pačią gelmę.
Gintaro dirbiniai dera prie pusnuogių kūnų ir smėlio. Kol vaikščiojome plieskiant saulei, išsisklaidė bet kokios baimės.
Meilei nėra ribų.
Nuogi kūnai ir slapti geismai, paklūstantys kitiems dėsniams; pasakų žodžiai, sklandantys virš medinių skulptūrų, po Nidos saule, kopose, Neringoje, miške ir jūroje, kormoranai, kregždės ir raganos.
Pagoniška šventė
Miškas alsuoja iš pasakų
Atėjusia gyvastim
Šešėliuotuose takeliuose paslaptingos figūros
Tai sukas, tai sustingsta
Vėjo fugos pušų viršūnėse
Rodos, tuoj skris medinis paukštis
Vaikai šėlstantys proskynoje
Žaidžia su lapais
Ranka švelniai glosto jų auksažvaigždžius plaukus
Neištartas žodis stingsta lūpose
Sulig šiuo ženklu vidury dienos pakyla mėnulis
Ir kaimo žmonės šoka prietemoje
Medžiams kukliai buriantis
Už muzikantų nugarų
Mėnulis patekėjo, dienos valdovas
Juodkrantės giria
Miške
Veda tolin pilkas dulkėtas vieškelis
Tolyn – į dykynę
Vilioja tolin blyškiai pilka šviesa
Tolyn – į paslaptį
Pelkė dūsta nuo kaitros
Tvoskiantis dumblas
Surūdijęs vanduo
Salsvas putų kvapas
Garuojančių plūdenų aromatas
Mėlynių plieninės uogos
Kraujuojančios bruknių uogos
Gervuogių akys tankmėje
Paukščiai nutyla, priglaudžia galvas
Prie gaivių samanų
Svajodami apie lietų
Sugriautas kaimas
Pievelėje tarp kelmų
Dobilų baltas sniegas
Viskas skaidru ir gryna
Viskas atrodo
Beveik… kaip anksčiau
Naktis čia ir mėnesiena čia
Ramiai snūduriuoja paukščiai
Beržai ir aptingusios pušys
Išryškėja nakties šešėliuose
Pieno spalvos rūkas kyla
Iš garuojančio tvenkinio
Tarsi kartėlis
Kapų ir namų kontūrai
Išsitrina susilieja su žeme
Lieka tik vyšnia galbūt šermukšnis
Kur kadaise dūzgė bitės
Ji tyliai kalbasi su išėjusiais
Dylant mėnuliui nusilenkia
Ryto rasoje lieka tik pėdsakai
Lietuvos fėja
Stebuklinga šaknis
Slepiasi grioviuose, įdubose
Saugoma fėjų
Stebuklinga šaknis
Laukinė lyg fėja
Pririnkusi uogų
Pintinę
Ji stebi save jaunystės veidrodyje
Geroji fėja, mažoji fėja
Uogos pasipila
Geroji fėja, mažoji fėja
Pasipila uogos
Ir širdis užsiliepsnoja
Diena Babtuose
Aušrai pranašaujant rytą
Pajunti žemę po kojomis
Ir išvysti lauką pilną baltų beržų
Tik vienur kitur alksnis ar gluosnis
Vidurdienį
Ant aukštų kalvų pušys
Išskleidžia bures o pažemiais
Besivejantys erškėčiai ir juodosios gervuogės
Tarsi iš kito pasaulio prasikala
Ežerų veidrodinės akys
atspindi juodžiausią gelmę
upelis kalvų papėdėje
žaidžia balta puta
vieškeliuose nusėda tyla
ir dulkės
baigiantis dienai
sušvinta ugninis mėnulis
Žolinė Kaune
Šiandien kai gatves užplūdo gėlių vainikais
karūnuotos mergaitės
Negailestingai plieskia saulė
Šventės dieną jos žingsniuoja per kaitrą
Šis metas tinkamas vestuvėms
Bažnyčiose skamba giesmės
Jos keliauja alinamos saulės
Link Perkūno namų
Ir vėjo!
Pakeliui prisiperka lino ir laumiškų indų
Jos žaidžia su laiku ir knygomis
Svajodamos apie karalaitį
Vertė Diana Sakalauskaitė ir Elena Karnauskaitė