Pasakaitė iš rūmo
Neseniai, dar visai neseniai gyveno gūdžiam pagiry toksai kietojo kuro vadybininkas. Taip jo vizitinėje kortelėje buvo parašyta, nors iš tikrųjų tebuvo paprastas medkirtys: nuo žalios jaunystės kirviu mosavo ir malkas pardavinėjo. Buvo, taip sakant, atradęs savo vietą, pagiry šaknis įleidęs. Be savo darbo, dar du vaikus turėjo: mergaitę ir berniuką. Jų motina buvo skradžiai žemę prasmegusi: gal mirusi, o gal anam – geresniam – pasauly atsidūrusi. Tėvas nemėgo apie prašapusią pačią pasakoti, prieš dingimą apsamanojusiu kelmu jį pavadinusią…
Juo labiau jog netrukus naują pačią, pardon, gyvenimo partnerę susirado. Ne miške, žinoma, o „stačią ir gulsčią mišką“ per skelbimus stumdydamas. Toji nebuvo iš kelmo spirta, greitai sumetė, kad šito vadybininko amatas anaiptol ne paskutinis, kad iš medienos galima geros fanieros pasidaryti. Pati buvo buhalterė – iš profesijos ir pašaukimo. Tik niekada gyvenime nebuvo dirbusi, nes pinigus skaičiuoti, kaip mėgdavo juokauti, – ne darbas, o malonumas. Ypač kitų uždirbtus. Ir ypač juodus. Naujoji medkirčio pati buvo juodosios buhalterijos specialistė. Turėjo ne vieną juodąją knygą, kurias pasislėpusi vakarais prie žvakės vartė, kurios ne vieną dorą verslininką būtų sudeginusios. Varnos kranksėjo, kad juodoji buhalterė buvo jau porą vyrų į kapus nuvariusi, prieš tai, žinoma, dar gyvus suėdusi. Bet mūsų medkirčiui buvo lengviau sau į koją nei paukščių kalbą įsikirst.
Juodoji našlė medkirtį kaipmat suvystė: ne tiek grožiu (menamu) pakerėjo, kiek taupumu ir darbštumu sužavėjo. Štai, pavyzdžiui, kaip tikra buhalterė ir namų ekonomė ji ne tik savo, bet ir kitų kąsnius skaičiavo. Ne iš šykštumo, kaip pati gyrėsi, o dietos sumetimais – juk ne tik savo, bet ir kitų figūromis rūpinosi. Po teisybei, pati namie beveik visai nevalgė. Arba štai vaikučiams ką netyčia sudaužius iškart pasigirsdavo: „Tuoj šluotą paimsiu!“ Vargu bau reikėjo taip rėkti, nes šluotą juodoji ir šiaip retai kada iš rankų paleisdavo. Būdavo, kai ims su šluota po namus suktis, kai pakels dulkių kamuolį, tiek ją ir bematysi… Tačiau jai atsikrausčius tvarkos namie nė kiek nepadaugėjo, dėl to ant medkirčio gimdytinių dantį griežė. Ir iš tiesų šie vis dažniau nė piršto nepakrutindavo, tylutėliai tūnodavo kur kamputyje, lyg nuolatinių slėpynių žaisdami. Bet pamotė nagų prie vaikučių nekišo, abejingai deramu atstumu apeidavo, nes vadovavosi, kaip pati sakė, auksine taisykle: jei savų neturi, tai ir svetimo gero nėra ko gvieštis.
Pasitikėjo tokia nesavanaude kietojo kuro vadybininkas, todėl tiek uždirbamą minimumą, tiek viršaus užkalamą, t. y. užkertamą, pinigą naujajai pačiai, pardon, gyvenimo partnerei atiduodavo. Kišo šlamančius lyg į juodąją skylę, mat fanieros vis trūko ir trūko, nors mosavo kirviu kaip užkerėtas, be gailesčio guldydamas tiek senus, tiek jaunus medžius. Negana to, net du telefonus įsitaisė – vienu skambindavo, kitu atsiliepdavo… Bet vis tiek sunkiai užkertamus pinigus regėjo kaip retai plaunamas savo ausis. Nors ir neklausinėjama, juodoji našlė dievagojosi visus pinigus juodai dienai dedanti, į gražią ateitį investuojanti. Neaiškino, kad manikiūro, pedikiūro, soliariumo, kirpyklų ir kitokios paslaugos brangiai kainuoja, kad vegetariški mėsos pakaitalai restoranuos nepigūs, – nes ką tokiam stuobriui paaiškinsi, vis tiek nesupras.
Taip ir sukosi medkirtys lyg užburtam rate: kėlėsi su aušra, gulėsi su tamsa, vertė samanų patalan egles ir pušis, o pats griūdavo kaip rąstas panakčiais šalia savo juodosios, kurią tamsoj tiek ir teįžiūrėdavo… Plūkėsi taip medkirtys prastą šventą, kol atžalos ūgtelėjo.
O tada juodoji buhalterė Krizės ženklus išvydo. Ėmė įtikinėti gyvenimo partnerį, esą blogi laikai atslenką: juk vis daugiau žmonių prie dujų prisijungią, elektros tiltais namus apsišildą, o senieji klientai patys malkų pasikrauną. Tad ar ne laikas siųsti vaikus veikiai darbo ieškoti? Tegu eina, na, jei ne šunims šėko pjauti, tai bent žabų ir sausuolių rinkti. Ir kuo toliau į mišką, nes kuo daugiau medžių, tuo, kaip žinoma, ir šakų daugiau. Kai visi trys dirbsią, įrodinėjo juodoji, tai ir jai daugiau darbo būsią. O be to, juk pasakyta: lenk prie darbo, kol jaunas…
Nesišakojo medkirtys, liaudies išmintį išgirdęs. Tik dar ne medinė jo širdis buvo, nenorėjo vaikams savo amato perduoti. Todėl pasišaukė dukrą ir sūnų ir šitaip jiems tarė:
– Vaikeliai, žinokit, ant popieriaus minimumą teuždirbu. O ką viršaus gaunu, rūpestingoji močekėlė juodai dienai deda, kuri, duos Dievas, galbūt niekada neišauš. O laikai sunkūs, Krizė miškais ateina… Keliaukit, vaikeliai, į girią darbo ieškotų – gal grybo pripjausit ar dar ko. Vokietukai, sako, net už musmires neblogai moka.
Nors ir medkirčio atžalos, nemokėjo tėvui atsikirsti, kad vėlyvą rudenį grybai vargu ar bedygstą. Juodosios patartas, išsiuntė medkirtys vaikus dar iš vakaro grybautų – kad pirmieji kelmučius susirinktų, – kol tamsu, kol kiti nepamatė…
Grybavo grybavo vaikai miške, kol visai sutemo, o paskui ir prožektoriaus baterija išsibaigė. Apsižvalgė: aplinkui vien tamsus miškas! Suprato pagaliau pasiklydę. Tačiau berniuko, pasirodo, išmanaus būta: spėjo vogčiomis vieną iš dviejų tėvo mobiliakų į krepšį įsimest. Bet drauge ir naivaus: nenumanė, kad Didieji Operatoriai nenusiteikę į tokius gūdžius užkampius investuot, ryšio tinklų miškuose mėtyt. Vidury girios galėjai nebent pats sau pasiskambint, tik ne telefonu, o varpais – aišku, jei tokie būtų supęsi kur ant šakos…
Tačiau nespėjo vaikai ne ryšio zonos baisumo suvokti ir pamatė antį, – ne bet kokią, laikraštinę, – vakarų pusėn lekiančią. Pamiškėj gimę, pamiškėj augę vaikai mokėjo tokius ženklus skaityt, tuoj sumetė, kad kas jau kas, o šita antis tai tikrai į pieno upių ir medaus krantų šalį nuves, todėl pasileido pavymui… Lėkė abu lyg akis išdegę, į šalis nesidairydami, senus kelmus ir jaunuolynus už nugaros palikdami, pakelių šiukšles ir atmatas peršokdami, palaidas balas, užmaurojusias pelkes ir visokiausius klanus aplenkdami. Skriejo kojom žemės neliesdami – paskui sparnuotąją, į šiltas vietas paskui save traukiančią. Lėkė, rodės, jei ne amžinybę, tai bent pusę amžiaus, kol pagaliau kitam girios krašte tarsi kokį laimės žiburį spingsint išvydo…
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Prisiartinę žiūri ir savo trumparegėm akim patikėti negali: didžiulis namas kaip trijų aukštų tortas stūkso! Kampai nuglaistyti, sienos storiausiu cukraus vatos sluoksniu apšiltintos, takeliai baltojo šokolado plytelėm grįsti, o pačiam viršuj dirbtinės žvakutės it kokios žvaigždės juodoj nakty mirksi…
Peralkę vaikai net apsalo nuo tokio pasakiško vaizdo ir lyg apduję link tamsoj nušvitusio stebuklo nuskriejo. Nepastebėjo medkirtukai iš namo-torto išklibinkščiavusios senutės, pardon, garbaus amžiaus moters. Išsitepusi storu dažų ir pudros sluoksniu, dažytais ir lakuotais plaukais, ji gal iš tikrųjų buvo neblogai išsilaikius. Papūstos lūpos, porcelianiniai dantys, tatuiruotė, atsiprašant, tarpupapy vietoj kryželio, išlavintas, į tampres įmontuotas pasturgalis ir t. t. leido įtarti garbiąją ponią koja kojon žengiant su naujųjų laikų dvasia: svaiginantis botulino injekcijom ir atsiduodant plastiškų chirurgų peiliams, buityje naudojant riebalų siurblį bei raukšlių lygintuvą, o laisvalaikiu domintis nanny technologijomis. „Aure opa“, – modami jos pusėn tarpusavy šnibždėdavosi senesni žmonės anam girios krašte, geriausiu atveju madas diktuojančią damą tik per teleskopą regėję. Iš tokio įvardijimo medkirtukai net nebūtų supratę, ar toji senjora jautri kaip opa ar pati viena didelė piktžaizdė.
Vaikučių ji laukė plačiai išskėstomis rankomis, išsišiepusi, pasidėjusi lazdą, matyt, pasiryžusi žūtbūt juos pagauti, tvirtai savam glėby suspausti, priglaust prie silikoninės krūtinės… Dantų baltumo apakinti vaikai iš tamsos išnirusią damą pamatė tik paskutinę akimirką, todėl, nespėję nė riktelt, krito josios glėbin ir iš nuovargio kaipmat atsijungė…
Ryte, savaime suprantama, sapnas išsisklaidė. Pakirdo medkirčio atžalos ne dolce vita torte, o tvarte. Ir ne patys, o nuo ausį rėžiančio senosios, pardon, šeimininkės spygavimo. Dantis pagalandus ji smaksojo pro durų langelį ir vos pakilusiems medkirtėliams tučtuojau išdrožė, kad netrukus juos tam tikroj aukštoj vietoj kaip reikiant pačirškins, su atitinkamais organais po kaulelį išnarstys. Už tai, kad nelegaliai sieną kirtę, į privačias valdas be leidimo įžengę! (Nuosavybė – šventas reikalas net ir ten, kur nieko švento nebėr!..) Vaikiukai nė kiek nesiginčijo, juo labiau kad nė bū, nė mė nesuprato. Matyt, dėl to juos ir į tvartą uždarė. Nors senoji, pardon, senjora mieliau būtų lauke palikusi saulėj pakepint, tik kad šiais laikais gyvulių teisės jau kone aukščiau už žmonių. Bet nieko, jau po trijų savaičių, – pas juos ilgiau nemarinuoją, – judviem, balandėliai, būsią taip karšta, kad oi!
Berniukas, kaip mažesnis, landesnis ir be dokumentų, buvo patupdytas į narvą, o prie brolio prisirišus mergaitė pati nesitraukė nuo narvo. Vaikai bado streiko neskelbė, nes šėrė juodu daug gausiau ir geriau nei namie: žinoma, ne laisvėj augintų vištų kiaušiniais ir krūtinėlėm, ne nereklamuojamais vitaminais ir papildais, ir girdė ne kokia kola, bet vaikai nesiskundė, puto pilna burna. Negalėdamas narve pajudėti sočiai farširuojamas berniukas per tris savaites nusipenėjo ne prasčiau nei peniukšliai prie Lovio tėvynėje. O pusdamas ir besipūsdamas, savaime suprantama, prisipildė orumo. Lyg to būtų maža, dieną naktį televizorių spoksodami medkirtėliai ne tik bū ir mė spėjo išmokti…
Prieš įstatymo sergėtojus stojusios medkirčio atžalos nebeatrodė it iš medžio iškritusios. Štai mergaitė, nors ir medine kalba, drąsiai įrodinėjo, kad nematomos sienos kirsti juodu niekaip negalėję, o ir neturėję su kuo: jie – tik biologiniai medkirčio gimdytiniai, tad kirvių užanty nesinešioją; turėję tik peiliukus – grybui pjauti, bet ir tuos pačius dar anapus pametę. Bet visa tai niekis, palygint su tuo, ką išgirsią netrukus: ji turinti bombą! Ya, bombą, nes ją išnaudoję: pristatę prižiūrėti broliuko, taigi gailestingąja seserimi įdarbinę – be sutarčių, be kompetencijos ir dar nepilnametę!.. Tai skandalas! Savo ruožtu tris savaites nė kriukt neprataręs broliukas dabar buvo ne tik svorio įgijęs, bet ir balsą atgavęs. Žiūrėdamas kiaulės akim jis lyg niekur nieko pareiškė, kad penėdami per daug kaloringu maistu jam sugadinę sveikatą; kas be ko, ir figūrą. Apie nuotaiką net nėra ką šnekėti. Ergo, jis patyręs fiziologinę, psichologinę ir moralinę žalą. Bet tai dar ne viskas: jam pakenkę akims – jis nebegalįs net žiūrėt į jų kišamą maistą. Jam įvarę alergiją! Kodėl jo net nepaklausę, ar jis ne vegetaras, ar ne veganas, ar toleruoja glitimą, laktozę etc.? Ar jie turį gėdos?! O kur dar dvasinis penas?!. Jei jo nelaikys žmogumi, pagrasino giliai po teisingumo pamatais pasiknisti. Taip lengvai jo nesudorosią!..
Pabūgę, kad netašyti vaikigaliai į teisingumo smagračius ir krumpliaračius pagalių neprikaišiotų, įstatymo prievaizdai skubos tvarka iškepė berniuką identifikuojantį asmens dokumentą, suteikė jam Hanso Džonio Chuano vardą. Mergaitė taip pat kaipmat ištekėjo pro įstatymų spragas, poįstatyminiu aktu pasinaudojusi, pavardę pasikeitė. Senuoju pasu dabar galėjo nebent tualete naudotis – vietoj „Grite“ popieriaus. Dabar vaikučių nė su Nacionaline paieškų tarnyba nebesurastum.
Negrįžo medkirčio pabiručiai į aną girios pašalį, pasiliko tautų katile. Šilta jame, buzos visada iki kaklo. Niekas jų čia nei pjauna, nei graužia – nei ilgesys, nei sąžinė. Ir po šiai dienai turbūt laimingai gyvena. Kaip pasakoj, ne kitaip.
