Lietuvos nepriklausomybės ir demokratinės kairės sankirtos
Gerai žinoma, kad kairieji demokratai yra prisidėję prie 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo. Mažiau suvokta, kad jų lyderystė buvo lemtinga dedamoji. Vargu ar pagerinsime mūsų šalies valdymą ir demokratiją, jei deramai neįvertinsime šios esminės modernių laikų Lietuvos istorijos pamokos.
Tam, kad tinkamai suvoktume kairiųjų indėlį į šalies nepriklausomybę, būtina atsižvelgti, kad XIX a. pabaigoje pradėjęs formuotis kairiųjų judėjimas Lietuvoje buvo nevienalytis. Rimčiausia takoskyra tarp kairiųjų susiklostė reaguojant į revoliucines permainas Rusijoje. Vienoje pusėje atsidūrė už Lietuvos valstybingumą pasisakantys socialdemokratai ir kitos nepriklausomybės siekiančios kairiosios jėgos. Kitoje – bolševikų, neigusių laisvos demokratinės Lietuvos galimybę, šalininkai.
Panašios tendencijos susiklostė iš esmės visoje to meto Europoje, tačiau Lietuva (kaip ir kitos carinės Rusijos valdytos tautos) susidūrė dar ir su tiesiogine bei realia bolševikų karinės intervencijos grėsme. Tad mūsų šalyje demokratinės kairės atsakas bolševikinėms idėjoms buvo reikšmingas ne tik vidaus politikos kovos požiūriu, bet ir apskritai ką tik atkurtos Lietuvos valstybės išsaugojimui.
Lietuvos socialdemokratai ir Lietuvos socialistai liaudininkai demokratai – dvi pagrindinės kairiosios politinės srovės tarpukario Lietuvoje – iškėlė tokias asmenybes kaip Nepriklausomybės Akto signatarai Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis, Lietuvos prezidentas ir ministras pirmininkas Kazys Grinius bei bolševikų antpuolį atlaikiusios antrosios Vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius.
Nors abi šias kairiąsias partijas vienijo nepriklausomos demokratinės Lietuvos idėja, pats socializmas kaip siekiamybė apibrėžtas šiek tiek skirtingai. Tuometiniai socialdemokratai jį suprato griežtai pagal Karlą Marxą – kaip tam tikrą perspektyvą, kai Lietuva taps industrine šalimi, kurioje sprendžiamąjį balsą turės darbininkai. O socialistai liaudininkai demokratai, remdamiesi Rusijos narodnikais (eserais), akcentavo kooperatinį socializmą ir jo įtvirtinimą Lietuvoje kaip iš esmės žemės ūkio krašte.
Kairiųjų demokratų indėlis į 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę yra reikšmingas trimis aspektais.
Pirma, jie buvo pirmieji, kurie kaip organizuota politinė jėga iškėlė nepriklausomos demokratinės Lietuvos siekį. Lietuvos socialdemokratai, įsisteigę 1896 m., buvo ne tik apskritai pati pirmoji Lietuvos politinė partija. Jie savo pirmojoje programoje, kuria vadovavosi ir vėliau, labai aiškiai akcentavo laisvos demokratinės Lietuvos tikslą. Tarp esminių LSDP politinių reikalavimų – Lietuvos atsiskyrimo nuo carinės autokratinės Rusijos imperijos siekis – „savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos“. Vėlesniuose LSDP dokumentuose paaiškinta, kad „liuosos federacijos“ koncepcija niekaip neprieštarauja tautų apsisprendimo laisvei. Akcentuota, kad Lietuva prie tokios federacijos gali jungtis tik savo noru, taigi ji pirmiausia turėjo įgyti politinį savarankiškumą, nepriklausomybę ir tik tada rinktis partnerius, su kuriais galėtų užmegzti „liuosus federacinius“ ryšius. Tuo remdamiesi galime apibrėžti LSDP kaip nuo pat pradžių provakarietišką politinę jėgą, kuri palankiai vertino laisvų demokratinių valstybių Europos vienijimosi idėją.
Antra, kairiosios demokratinės jėgos sugebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės. Kaip viena geriausiai organizuotų to meto Lietuvos politinių jėgų, socialdemokratai aktyviai dalyvavo abiejuose pagrindiniuose lietuvių suvažiavimuose prieš atgaunant nepriklausomybę – 1905 m. gruodžio 4–5 d. Didžiajame Vilniaus seime ir 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijoje. Ypač svarbų vaidmenį atliko S. Kairys, pirmininkavęs svarbiausiems abiejų suvažiavimų posėdžiams ir turėjęs garbę pasakyti galutinę Vilniaus konferencijos kalbą. Šių suvažiavimų deklaracijos, iškėlusios nepriklausomybės ir visuotinių rinkimų į Steigiamąjį Seimą siekius, buvo svarbus lietuvių tautos politinės valios siekti visiškos laisvės paliudijimas.
Mėsinės, buvusios pasaže tarp Rotušės aikštės ir dabartinės M. Antokolskio gatvės. Vilnius. Apie 1916
Vilniaus konferencija išrinko dvidešimties narių Lietuvos Tarybą, kurioje aiškiai išsiskyrė „kairiųjų ketvertas“ – M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis. Protestuodami prieš daugumos Tarybos narių valią susieti Lietuvos nepriklausomybę tvirtais ryšiais su Vokietijos imperija, kuriam laikui jie buvo pasitraukę iš pačios Tarybos darbo ir sugrįžo tik Vasario 16-osios Akto skelbimo išvakarėse. Dauguma istorikų sutaria, kad šio Nepriklausomybės Akto tekstas iš esmės yra būtent minėto „kairiųjų ketverto“ padiktuotas projektas.
Galiausiai, trečia, kai atgimstančiai Lietuvai buvo ypač sunku, kairieji demokratai nepabūgo prisiimti atsakomybės – apginti ir įtvirtinti tuomet dar labai trapų šalies valstybingumą. 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje Rusijos bolševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus. Lietuvą ištinka politinė suirutė. Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir kiti tuometiniai aukščiausi valstybės pareigūnai skubiai išvyksta į užsienį. Istorikai iki šiol nesutaria, kaip traktuoti šį tuomet valdžiusių dešiniųjų veiksmą – ar kaip gudrų taktinį manevrą, ar kaip tiesiog pabėgimą iš priešų apgulto krašto.
Šiaip ar taip, sunku būtų atspėti, kaip būtų susiklostęs šalies likimas, jei ne ką tik iš Rusijos pasitraukusio žinomo teisininko socialisto liaudininko demokrato M. Sleževičiaus apsisprendimas perimti vadovavimą Vyriausybei 1918 m. gruodžio 26 d. ir organizuoti Lietuvos gynybą.
Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šios Vyriausybės sprendimų buvo atsišaukimas į paprastus Lietuvos žmones kviečiant stoti į savanorius ir ginklu kovoti prieš užpuolikus. Kadangi ligi tol padėtį šalyje kontroliavę dešinieji nebuvo linkę pasitikėti „prastuomene“ ir buvo smarkiai uždelsę kurti savanorišką krašto gynybą, Vyriausybės vadovavimą perėmusiems kairiesiems reikėjo veikti labai skubiai.
Su kai kuriomis pertraukomis kairės centro politikai M. Sleževičius, K. Grinius vadovavo „nacionalinės vienybės“ vyriausybėms iki pat 1922 m. Tai kritinis laikotarpis Lietuvos valstybei, nes būtent tuo metu Lietuva buvo apginta nuo išorės priešų, pasiektas tarptautinis daugumos pasaulio valstybių pripažinimas de jure, suorganizuoti demokratiniai visuotiniai Steigiamojo Seimo rinkimai ir pakloti pamatai esminėms valstybės struktūroms.
Šiuo kritiniu visos valstybės tolesnę ateitį nulėmusiu laikotarpiu pagrindinės demokratinės šalies jėgos veikė sutelktai. Išorinės grėsmės akivaizdoje vienijo supratimas, kad ideologinius skirtumus kuriam laikui verta atidėti į šalį ir susitelkti esminiam tikslui – sukurti laisvą demokratinę valstybę (respubliką), kuri rūpintųsi ne tik kilmingųjų ar turtingųjų, bet ir visų šalies žmonių reikalais.
Tuometinėje Europoje šios idėjos buvo revoliucinės. Būtent kairiosios demokratinės jėgos nuosekliausiai pasisakė, kad politinė sistema turi būti atskaitinga ne tik valdančiajam elitui, bet ir visiems gyventojams. Buvo aiškiai suprasta, kad tokia tvarka, kai politinę valdžią renka visi piliečiai, galų gale labiausiai bus naudinga ir suteiks gerovę vidurinei klasei ir žemesniesiems socialiniams ekonominiams sluoksniams. Suprantama, tiek, kiek kairiosios jėgos rėmė šiuos reikalavimus, konservatyvieji dešinieji politikai tai vertino atsargiai.
Permainingu XIX a. pabaigos–XX a. pradžios laikotarpiu daug kur Europoje įtampos tarp dešiniųjų – monarchijos, klerikalinės valdžios ir stambiojo kapitalo gynėjų – ir kairiųjų, skelbusių naująją demokratinę ir pasaulietinę tvarką, peraugo į rimtus ginkluotus susirėmimus, pasiglemžusius tūkstančius gyvybių. 1917 m. pabaigos įvykiai Rusijoje, kai politinę iniciatyvą perėmė „proletariato diktatūrą“ skelbę bolševikai, dar labiau komplikavo situaciją.
Atgimstanti Lietuva taip pat susidūrė su šiais esminiais demokratėjimo ir laisvėjimo iššūkiais. Tačiau mūsų šalyje šį kairės ir dešinės konfliktą valstybės steigimo laikotarpiu 1917–1922 m. pavyko išspręsti taikiai ir palyginti sėkmingai. Be jokios abejonės, egzistencinė ką tik sukurtos valstybės išlikimo grėsmė buvo vienas svarbesnių veiksnių, nulėmusių tai, kad visiškai skirtingų ideologinių pažiūrų veikėjai sugebėjo susitarti. Tačiau ne mažiau svarbi kairiųjų demokratų lyderystė siekiant tik visiškai nepriklausomos Lietuvos ir ryžtas vadovauti šaliai bene sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
