Lietuvai – per ketvirtį šimto ir šimtas
Įsivaizduokime šiandieninę Lietuvą kaip dvi moteriškosios lyties esybes. Šios dvi figūros radosi nebūtinai dėl bipolinio sutrikimo ar elito ir masių perskyros: jos tiesiog koegzistuoja, neretai pasipeša ir siunčia dvi labai skirtingas žinias pasauliui.
Dar trisdešimties neturinti panelė Lietuva yra out and about. Bakalauro studijų metais atlikusi praktiką viešųjų ryšių agentūroje, ji žino, kad komunikacija šiais laikais nebėra prabanga, o tiesiog būtinybė. Tad panelė Lietuva tiesiog krykštavo, kai po internetus pasklido pikantiškas „Vilnius, the G-spot of Europe“ plakatas, ir išsyk juo pasidalino savo išpuoselėtoje „Facebook“ paskyroje. Be to, artėjančio valstybės šimtmečio proga panelė Lietuva jau kuris laikas minėto socialinio tinklo profilio nuotrauką yra pasidabinusi tautine, bet kartu ir modernia vizualika. Patį šimtmetį panelė Lietuva švęs apsupta draugų viename iš sostinės senamiesčio barų, nes kaip tik penktadienis ir ten tokia vakarietiška atmosfera. Turbūt net nereikia minėti, kad Vilnius jai – pats nuostabiausias miestas Žemėje: to ji nepamiršta priminti savo „Instagram“ sekėjams, reguliariai įkeldama tai kokį mobiliuoju telefonu įamžintą Užupio angelą, tai aptrupėjusį pastatą ar senamiesčio vyninės interjerą ir paženklindama grotažyme „#vilniusiloveyou“. Tokia jau ta panelė Lietuva, nuoširdi patriotė ir optimistė, ir nors pusė jos bendraklasių Lietuvoje nebegyvena, ji geba komunikuoti šią migracijos krizę kaip atspirtį globalios Lietuvos kūrimuisi ir tiki, kad dauguma čia vieną gražią dieną sugrįš.
Jos priešingybė yra senolė Lietuva. Ji šimtmetį žada „švęsti“ keturias dienas boikotuodama „Maximą“, žinoma, prieš tai pasipildžiusi bulbikių bei burokėlių atsargas daugiausia iš tos pačios „Maximos“, nes ji yra vis dėlto arčiau namų negu „Iki“, bet nu ir suįžūlėję tie prekybininkai su savo kainomis, tikri urodai. Senolė Lietuva feisbuku nesinaudoja, bet anūkas Egis jai atvežė savo darbovietės nurašytą personalinį kompiuterį, parodė, kaip įeiti į internetą, ir dabar senolei Lietuvai atsivėrė visiškai naujas pasaulis, kurį ji dažniausiai patiria „Delfi“ naujienų sraute. Be abejo, senolė Lietuva tiesiog pasibaisėjo „Vilnius, the G-spot of Europe“ plakatu ir su kitomis blokinio daugiaaukščio pirmo aukšto kaimynėmis jau spėjo aptarti šį akibrokštą: tai ką, Lietuva dabar bus garsinama kaip pigaus sekso turizmo šalis? Negi ir taip neužtenka eskorto paslaugas užsienyje teikiančių lietuvaičių? Baigusi dalintis naujienomis su padruškėmis, senolė Lietuva sunkiai užsikeberioja į savo trečiame aukšte esantį butelį ir pradeda skaičiuoti, kiek už vaistus iš savo nedidelės pensijos galės susimokėti pati, o kiek reikės vėl prašyti iš Egio. Kitados su didžiausiu entuziazmu ir ašaromis akyse stovėjusiai Baltijos kelyje, skaičiuojant tuos iš plastikinio maišelio ištrauktus euro centus, senolei Lietuvai topteli nedovanotina mintis, kad gal vis dėlto prie ruso…
Šios dvi moteriškės susišneka sunkiai. Neseniai panelė Lietuva nutarė išaiškinti visiems savo „Erasmus“ studijų metu sutiktiems draugams, kad Lietuva nuo šiol yra Šiaurės Europos šalis, nes Jungtinės Tautos taip pasakė, o tarptautinės organizacijos viską žino geriausiai. O štai senolė Lietuva žvilgteli pro langą į savo blokinio daugiaaukščio kiemą ir visiškai nesuveda galų: štai kurmių išrausti šaligatviai, liūdnas krepšinio lankas be jokio tinklo, kelios klibančios sovietmetį menančios sūpynės, kurios nepereitų jokios saugumo patikros Vakarų Europoje. Mintyse ji palygina šią, kaip jai atrodo, rytų europietišką idilę su kitados televizijos reportaže matytomis patogiomis ir estetiškomis Norvegijos kalėjimų sąlygomis. Nebyliai nusikeikusi, senolė Lietuva nupėdina į vietinį maisto turgelį (juk keturias dienas žada neiti į „Maximą“), ten išgirdusi kainą už kilogramą burokėlių pradeda gėdyti ir sukčiuviene vadinti sutrikusią pardavėją ir grįžusi namo vėl sėda prie televizoriaus, su kuriuo kartais pasišneka, dažniausiai apie tai, kaip viskas blogai Lietuvoje. Panelei Lietuvai šitas viskas blogai atrodo kaip nonsensas, nes tiek jai, tiek visam jos socialiniam ratui atlyginimas kyla, oi, kaip sparčiai: eurų sočiai užtenka nuomotis vieno kambario butą Antakalnyje ir vėlyviems savaitgalio pusryčiams kavinėse su draugais. Atlikus vienam kitam šimtui eurų, panelė Lietuva skuba pirkti kelionę į Barseloną, o gal net į Tailandą, nes jeigu nekeliauji – vadinasi, negyveni, o jeigu kada reikės pirminio įnašo už būsto paskolą, tai tėvai yra pažadėję jį padengti.
Didele dalimi istorija apie panelę ir senolę Lietuvas yra apie kartų skirtumus, apie ateitį ir praeitį, tačiau labiausiai ši istorija yra apie nesusišnekėjimą jaunoje visuomenėje, kurioje netrūksta socialinių iššūkių. Užsidegusi skelbti žinią apie lietuvišką veržlumą ir vakarietiškumą išoriniam pasauliui, panelė Lietuva primiršta vidinę komunikaciją, na, o senolė Lietuva teturi televizorių, Egį ir tas kelias pirmo aukšto drauges (aišku, dar galima išmokti naudotis feisbuku). Atrodo, kad joms abiem susišnekėti trukdo tas pats pernelyg personalizuotas požiūris į socialinę realybę ir į Lietuvą.
O jeigu abidvi nuspręstų šimtmetį atšvęsti kitaip? Jeigu viena nuspręstų neiti į dar vieną pjankę vakarietišką atmosferą turinčiame sostinės senamiesčio bare, o kita nepraleistų šventinio savaitgalio grieždama dantį dėl maisto produktų kainų? Jeigu jos taip imtų ir susėstų arba senolės butelyje, kad panelė pagaliau turėtų progą pamatyti Lietuvą už sostinės ribų, arba kokioje nors Vilniaus senamiesčio kavinaitėje, kad senolė įsitikintų, jog pas mus gali būti taip pat gražu ar net gražiau nei Norvegijoje? Galbūt panelė pamatytų, kad senolė gali papasakoti fantastiškų istorijų ir yra nepaprastai įdomus žmogus, o senolė susižavėtų panelės veržlumu, patikėtų jos noru keisti Lietuvą ir gal net būtų įtikinta tos G taško reklamos genialumu…
Valstybės šimtmečio proga to joms ir linkiu visa širdimi.
