Išvyka į Lietuvą. Kaunas

 

Dar XX a. pradžioje iš Žeimelio (dab. Pakruojo r.) į Jungtines Amerikos Valstijas emigravęs litvakas Abrahamas A. Sacksas 1930 m. aplankė tėvų ir protėvių žemę. Kelionės dienoraštyje fiksuotų įspūdžių ir pastebėjimų pagrindu po ketverių metų JAV buvo išleista A. A. Sackso knyga „Išvyka į Lietuvą“ – dokumentinėmis nuotraukomis iliustruotas savotiškas tarpukario Lietuvos gidas, kuriame kompaktiška enciklopedinė informacija gausiai papildyta turisto akiai atsivėrusiais gyvais kasdienio šalies gyvenimo vaizdais. Garlaiviu perplaukęs Atlantą, iš Brėmerhafeno per Brėmeną ir Berlyną traukiniu į Kauną atvykęs A. A. Sacksas apsistoja laikinojoje sostinėje, vėliau keliauja po provinciją, apsilanko gimtinėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Rygoje ir Lietuvos Jeruzalėje Vilniuje. Siūlome ištraukų iš 5-ojo knygos skyriaus „Kaunas (Kovno)“, kuriame aprašomas sostinės gyvenimas ir miestiečiai žymiosios Vytauto Didžiojo metais vykusios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos išvakarėse.

 

 

Į Kauną (rusų valdymo metais vadintą Kovno) atvykau 23.15 val. Prieš įžengiant į geležinkelio stoties laukiamąjį teko praeiti pro kontrolierių, kuris iš visų keleivių rinko bilietus. Laukimo salėje besigrūdanti nekantri minia laukė draugų ir giminaičių iš Anglijos, Vokietijos, Amerikos – visų pasaulio kraštų.

Man pasirodė, kad čia išlipo dauguma traukinio keleivių. Tarp amerikiečių turistų buvo jauna moteris iš Filadelfijos su dviem vaikais. Ji nusisamdė uniformuotą nešiką padėti nusiboginti kelionės mantą į laukiantį taksi. Kai moteris padavė nešikui užsieninę monetą, šis iš pradžių ją pasvėrė delne; paskui išsitraukė akinius, nušluostė juos raudona nosine, užsidėjo ant nosies galiuko ir kruopščiai patyrinėjo abi monetos puses; galiausiai vokiečių, lietuvių ir anglų kalbų mišiniu paaiškino, kad tokių pinigų nepriima. Jis pageidavo amerikietiškų arba lietuviškų monetų.

Mano naujasis pažįstamas, medienos pirklys, atsiėmė savo vaisių krepšį, padėkojo už kompaniją ir prieš išsiskiriant pakvietė rytojaus dieną į savo namus arbatos. (Lietuviai, kaip ir rusai, yra dideli arbatos mėgėjai.)

Drauge su vokiečių prekiju, atvykusiu parodon, nusisamdėme taksi į viešbutį. Mūsų taksi buvo iš tų 90 proc. Kaune važinėjančių amerikietiškų taksi automobilių. Riedant gatvių grindiniu vairuotojas mus patikino, jog visai netrukus gatvės čia būsią asfaltuotos „taip kaip Amerikoje“. Kitą dieną aš iš tikrųjų pamačiau Laisvės alėjos (pagrindinės miesto gatvės) grindinį klojant asfaltu. Kokia puiki medžių eilė pagrindinės gatvės vidury!

Prekijas paprašė nuvežti į „Metropolio“ viešbutį, o aš pageidavau, kad mane paleistų prie „Lietuvos“ viešbučio, kurį Niujorke man nurodė P. Dauzvardis, Lietuvos vicekonsulas. Bet prieš pasiekdami tikslą išsiaiškinome, jog tai besąs tas pats viešbutis. Prie senojo „Metropolio“ prijungus priestatą, viešbutis buvęs pervadintas „Lietuva“.

Viešbučio administratoriaus anglų kalba man pasirodė silpnoka, o mano lietuvių jam – dar silpnesnė. Todėl pasirinkome tarpinę – vokiečių. Administratorius pranešė galįs man pasiūlyti apartamentus – svetainę, miegamąjį ir vonią – už 60 litų (litas lygus 10 amerikietiškų centų) parai. Kai pasakiau, kad aš – ne [bankininkas milijonierius] Andrew W. Mellonas ir net ne jo žentas ir kad man nereikia tokių prabangių apartamentų, jis skyrė man vienvietį kambarį už 9 litus parai su sąlyga, kad iki devintos ryto atlaisvinsiu jį, mat kambarys rezervuotas jau senokai prieš parodą. Be abejo, sutikau. Maniau lengvai susirasiąs gerą kambarį, bet kaip aš klydau!

Prekijas be jokių sunkumų gavo kambarį, nes buvo iš anksto užsisakęs. Dar mudviejų nepalydėjus į numerius, pasirodė jaunoji filadelfietė su dviem savo vaikučiais. Kambarių viešbutyje jau nebuvo likę, tad jai, žinoma, neliko nieko kito, kaip tik užsisakyti tuos apartamentus. Moteris sakė bandžiusi gauti nakvynę kitame viešbutyje, bet ją patikinę, kad be rezervacijos, ypač prieš tokią didelę šventę, tai neįmanoma, todėl ji džiaugėsi ir 6 dolerius parai kainuojančiais apartamentais, nes anksti ryte išvykstanti į Radviliškį. Uniformuotas viešbučio durininkas, padėjęs užsinešti bagažą laiptais į trečią aukštą (lifto nėra), meilikaudamas uždavė klausimą „angliškai“: „Noo gentleman, you come from Czikako?“

Tai buvo jam labiausiai įstrigęs didmiestis. Lietuvoje net buvo ką tik išleista [André Laurie] knyga „Dėdė iš Čikagos“. Net ir taksistas šnekėjo „angliškai“ à la čikagietiškai.

Tačiau vėliau nustebau, išgirdęs daugumą išsilavinusių lietuvių puikiai šnekant angliškai. Daugelis vietinių mokosi anglų ir jeigu taip toliau, netrukus ji taps vyraujančia užsienio kalba, bent tarp inteligentų. Lietuviai – tikri kalbų mokovai, nes šneka trimis, keturiomis, penkiomis ar netgi dar daugiau užsienio kalbų.

Aš buvau alkanas, po teisybei, išbadėjęs. Administratorius patarė nusileisti į viešbučio bufetą, kol neužsidarė, kur gaučiau šaltų užkandžių. [...]

Per didelius vargus man pavyko rasti laisvą vietą perpildytoje kavinėje. Ji buvo sausakimša amerikiečių turistų ir švenčiančių lietuvių karininkų.

– O, jūs irgi amerikietis! – šūktelėjo priešais sėdintis lietuvis, kai pasiūliau amerikietišką cigaretę. – Daug amerikiečių atvyko į iškilmes. Laikraščiuos rašo, kad šia proga į Lietuvą sugužėjo 10 tūkstančių amerikiečių.

Užsiėmę kelneriai lakstė nė nepastebėdami alkano vyruko, ir man neatrodė protinga blaškyti jų dėmesį. Vis dėlto iki uždarant kavinę man patiekė užkandžio. Vidurnaktį visos pasilinksminimo vietos ir prekybos namai užvėrė duris.

Pusę pirmos nakties jau gulėjau lovoje, bet, nors ir pavargęs, nepajėgiau užmigti. Daug keistų minčių lindo į galvą: „Ar tai tas miestas, apie kurį svajojau pastaruosius 20 metų?“

Antrą valandą, jau pradėjus švisti, vis dar būdravau. Kad ir kaip stengiaus, užmigt nepavyko; todėl pasiėmiau Lietuvos telefonų knygą (Virtono miesto Vakarų Virdžinijoje dydžio) ir bevartydamas aptikau gimtąjį Žeimelio miestą. Supratau, kad jis klesti, nes čia būta 13 abonentų, – nepalyginsi su tuo vieninteliu grafo Lieveno 1910-aisiais, kai išvažiavau. Tarp tų 13 abonentų suradau vargingiausio miestelio berniuko, tokio Izraelsono, vardą; jis, kaip vėliau sužinojau, buvo tapęs turtingiausiu Žeimelio žmogumi. Pagaliau apie šeštą užmigau.

Aštuntą ryto jau buvau gatvėje, kur bandžiau susirasti kambarį, bet tai atrodė ne mažiau sunku, nei gauti bilietą į beisbolo rungtynes [Indianoje baigiamame statyti didžiuliame] „Notre Dame“ stadione. Kaune, tapusiame laikinąja sostine, trūko gyvenamojo ploto; negana to, parodos svečiai buvo išsinuomoję visus atliekamus kambarius. Antrosios ir trečiosios klasės viešbučiuose sužinojau, kad visi kambariai užsakyti, bet sugrįžęs po trijų dienų, šventei pasibaigus, būčiau mielai apgyvendintas. Toks pasiūlymas priminė Atlantik Sityje juokaujant duodamą patarimą ateiti po [savaitgalį ir pirmadienį švenčiamos] Darbininkų dienos.

[...]

Teisybė, Lietuvos vyriausybė uždraudė mažesniems viešbučiams, nakvynės namams ir privačių namų savininkams [parodos] proga už kambarius prašyti daugiau kaip 10 litų, bet įstatymai Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, leidžiami tam, kad juos pažeidinėtų dėl pinigų pamišę asmenys.

Dar kitame „viešbutyje“ net nebuvo prasmės bandyti gauti kambarį, nes jo laukiamajame, valgykloje ir net koridoriuje buvo prisigrūdę valstiečių, su degtinės buteliais pradėjusių švęsti neeilinį įvykį gerokai iš anksto. Pasiteiravau tik tam, kad sužinočiau, jog šeimininkė „apgailestauja neturinti galimybių apgyvendinti amerikiečio“.

Kai nusivylęs traukiau atgal, Laisvės alėjoje susidūriau su vyruku, kuris pasveikino angliškai. Kaip paaiškėjo, tai buvo jaunuolis, 4 metus pragyvenęs Filadelfijoje, bet grįžęs į Kauną, nes jam nepatikusi amerikietiška maišalienė.

Apsakiau jam savo bėdą, o jis užtikrino, kad kas jau kas, o jis pagelbėsiąs. Vyrukas papasakojo, kaip jo kaimynas parodos metui savo sandėlį pavertė į miegamąsias patalpas. Jaunuolis nenorėjo, kad praleisčiau progą pamatyti ir aprašyti šventę, todėl supažindino su iškiliu Kauno verslininku, ir šis su manim aptarė apsigyvenimo problemą. Tuo metu jau vakarėjo.

Kiek patylėjęs verslininkas ištarė: „Kad ir kaip norėčiau priimti tamstą į savo namus, tai neįmanoma. Į parodą suvažiuos mūsų krautuvininkai iš provincijos, todėl pirmiausia turime suteikti pastogę jiems. Bet aš palydėsiu tamstą į „Lietuvos“ viešbutį ir pasinaudosiu savo įtaka. Gal jie sugalvos, kur jus priglausti.“ Jis užsivožė skrybėlę, apsivilko apsiaustą ir, palikęs verslo partnerius, pasakė: „Eime. Pakalbėsiu su valdytoju, kuris tamstai tikrai padės.“ Šie žodžiai pakėlė ūpą, tad sėdome į taksi ir nuvažiavome į „Lietuvos“ viešbutį.

Šis vyras paprašė manęs pasėdėti laukiamajame, o pats nuėjo ieškoti valdytojo. Po ketvirčio valandos grįžo šypsodamasis, prisėdo šalia ir pranešė, kad viskas sutvarkyta. Netrukus buvau supažindintas su viešbučio valdytoju Borstu, šis davė nurodymą vyr. administratoriui skirti man galinį trečio aukšto kambarį (aną naktį buvau apsistojęs priešakiniam) už 17 litų mokestį, t. y. gan padorią kainą. Šiame viešbutyje, kitaip nei mažesniuose ir nakvynės namuose, parodos proga kainų nepakėlė.

Be šios paslaugos, verslininkas pakvietė mane į žmonių sausakimšą valgomąjį, kur pavaišino alum. Pakviestas čia drauge pavakarieniauti atsisakė, nes vakarienė jo laukė namie. Atsisveikindamas jis, kaip ir medienos pirklys, pakvietė rytojaus dieną arbatos. Pakilios nuotaikos nusisamdžiau taksi bagažui parsigabenti.

[...]

1812 m. [Kauno] mieste gyveno 4 tūkst., 1914 m. – 85 tūkst., o 1930 m. – gerokai per 100 tūkst. žmonių.

Nekilnojamojo turto pakilimas 1930 m. Kaune buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Susipažinau su ne vienu Amerikos lietuviu NT vystytoju, kurie statė amerikietiškus pastatus turėdami tikslą parduoti ar investuoti.

Daug senų namų buvo rekonstruojami. Modernūs parduotuvių fasadai pakeitę senuosius. Vandentiekio ir kanalizacijos sistemos buvo įrengtos, o naujos mokyklos, naujas Lietuvos banko ir visi visuomeniniai pastatai iškilę per pastaruosius 10 metų. Senieji lentiniai takai pakeisti betoniniais šaligatviais. Vietoj galvijų turgaus atsirado graži aikštė.

Kaunas šiuo metu yra kultūrinis šalies centras. Jame yra universitetas, konservatorija, meno mokyklų, puiki opera ir trys įstabūs muziejai, tarp jų – ir Karo muziejus su vaizdžiai perteikta Lietuvos istorija. Čia gaminami metalo, tekstilės, tabako gaminiai, muilas, degtukai, batai ir kitos prekės.

Gražūs vaizdai atsiveria nuo Vytauto kalno ir Aleksoto aukštumų anapus Nemuno. Kaip ir kituose Europos didmiesčiuose, virš Kauno nuolat skraido lėktuvai. Apsilankęs moderniuose angaruose ir aerodrome įsitikinau, kad lietuviai šiuo atžvilgiu anaiptol ne paskutinėse gretose. Lietuviai per tokį trumpą laiką nuveikė tiek daug.

Vilniaus miestas, kurį lietuviai tikisi galiausiai susigrąžinti, yra įaugęs į jų širdis, nes priminimą „Lietuviai, rytą ir vakarą melskitės už Vilnių“ pamatysi visose viešose vietose. Negana to, pagrindinė senamiesčio gatvė, garlaivis, medis Miesto sode yra pavadinti senosios sostinės vardu. Po teisybei, tokių medžių esama visoje Lietuvoje.

Ant geležinkelio stočių, kaip ir daugelio kitų viešų vietų, sienų kabo didžiuliai plakatai su kasdieniu priminimu didžiosiomis raidėmis apie senąją Lietuvos sostinę: VILNIUS MŪSŲ! Kitą laukiamųjų salių sieną puošia didžiulis Lietuvos žemėlapis, kuriame dabartinė šalies teritorija pavaizduota drauge su Lenkijos okupuota dalimi. Kaune veikia Vilniaus štabas, platinantis šią reklaminę medžiagą, gaivinančią Vilniaus sentimentus.

Restoranuose, didmeninėse bei mažmeninėse stipriųjų gėrimų krautuvėse ir kitose viešose vietose sausoji propaganda eksponuojama labai gerai matomose vietose. Prie sienų priklijuotuose didžiuliuose plakatuose vaizduojami avarijose sudaužyti traukiniai ir automobiliai su klausimu apačioje: „Kodėl Amerika atsisakė svaigalų?“ Visi šie plakatai spausdinti Jungtinėse Valstijose. Ironiškiausia tai, kad alkoholio prekybininkai už kas mėnesį keičiamus į šį panašius plakatus moka, jei gerai pamenu, po 150 litų per metus. Stiprieji gėrimai varomi privačiose gamyklose, tačiau prekybą jais kontroliuoja vyriausybė.

Kai kurie pagyvenę kirpyklų, saldumynų ar kitokių krautuvių savininkai neįsivaizduoja savęs dirbančių, kaip amerikiečiai, savo įstaigoje. Jie samdo darbuotojus. Tuos pagyvenusius žmones galima išvysti miesto parkuose su lazdelėmis, bandančius finansinius sunkumus spręsti jų aptarinėjimu su draugais. Bet prireikus imtis darbo jie pasitelkia amerikietišką posakį: „Tegu Jurgis daro!“ Darbas jiems atrodo pažeminimas. Tai senų rusiškų nuostatų liekanos, šiuo metu veikiai nykstančios. Tikiuos, ne už kalnų tas metas, kai šiuo atžvilgiu krautuvių savininkai visiškai suamerikonės.

Kai pirmąkart apsilankiau vienoje iš Kauno kirpyklų, mane pralinksmino purškiamasis losjonas po skutimosi ir pudros pūkutis. Plaukų kirpimas kainavo 2,5 lito, galvos skutimas – litas (daug vietinių vasarą sanitarijos ir ekonominiais sumetimais skutasi plikai), barzdos skutimas ir plaukų tonikas – po 0,5 lito. Studentai moka pusę kainos, o studentes apkerpa už litą.

[...]

Neraštingi, nekeliavę vietiniai užduoda daugybę kvailų klausimų. Vienas norėjo sužinoti, ar Amerikoje yra pomidorų. Kitas klausė, kiek karvių laikąs turtingas niujorkietis (tai ūkininko turto matas Lietuvoje: kuo žmogus turtingesnis, tuo daugiau karvių laiko). Kai atsakiau, kad Niujorke tiek pasiturintieji, tiek vargšai pieną perka parduotuvėje, nužvelgė nepatikliai.

O tų klausimų naivumas! Kai nuvykau tamtyč pas vieną moterį perduoti linkėjimų nuo sūnaus, gyvenančio Jungtinėse Valstijose, jai parūpo, ar amerikiečiai valgo plaktą kiaušinienę. Įsivaizduojat?!

Norėdamas pamaloninti atsakiau, kad toks gardumynas jiems nežinomas.

– Jeigu tik galėčiau nuvykt į Ameriką, parodyčiau, kaip gaminti šį patiekalą! – šūktelėjo ji.

Argi jie negyvena savame pasaulyje?

Dar kita moteris sustabdžiusi klausė, ar nepadėčiau surasti sesers, jau daugiau kaip 30 metų gyvenančios Sinsinatyje. „Ar ten irgi Amerika?“ Neraštingas, nekeliavęs žmogus nepajėgia suvokti, kokio dydžio yra amerikietiškas didmiestis. Toks vietinis skundėsi, jog kažkoks niujorkietis prieš metus žadėjęs suieškot jo draugus Niujorke, bet netesėjęs. Pasakykit, kaipgi valiotumei perduot labų dienų panelei Gnendel Niujorke, Niuarke ar Naujajame Orleane?!

Iš tiesų jų papročiai ne mažiau keisti nei klausimai. Kai Radeckis, profesionalus žydų piršlys, sužinojo, kad esu nevedęs, kreipėsi su pasiūlymu. Jis tvirtino, kad lietuvių žydaitės būna geriausios žmonos. Padėkojęs atsisakiau. Daugybė piršlių mėgėjų, kaip antai krautuvininkų, taksistų ir šiaip dykinėtojų, perša antrąją pusę daugeliui Lietuvoj apsilankančių amerikiečių viengungių, ir kelerios vedybos yra įvykusios.

Jaunas niujorkietis, įsimylėjęs kaunietę panelę, išvystą [mėnesinio Amerikos žydų žurnalo] „Forward“ nuotraukoje, tamtyč atkako į Kauną ir vedė ją. Po trumpo medaus mėnesio Lietuvoje jaunieji išvyko kurti gyvenimo Niujorke.

Kita vertus, kelios amerikietės, ištekėjusios už jaunuolių lietuvių, turėjo daug vargo, panorusios su vyru grįžti į Valstijas. Pagal galiojusias taisykles su svetimšaliu susituokusi amerikietė grįždama privalėjo turėjo 10 tūkst. dolerių grynaisiais ir užtikrinti darbo vietą vyrui. Laimei, įstatymas neseniai buvo pakeistas, ir kliūčių nebeliko.

Pastebėjimai: arklių traukiami vagonai pakeisti moderniais amerikietiškais autobusais, nebenaudojami senieji tapę priebėga vaikams ir valkatoms; į turgų atkakusi valstiečių šeima prekiauti savo kaimiškais produktais; aukštesniųjų klasių moksleiviai kaip skiriamąjį ženklą nešioja tam tikras savo mokyklų kepuraites; vyrai sveikindamiesi ar prasilenkdami nukelia skrybėles ir spaudžia ranką ne tik moterims, bet ir vyrams; ant sąskaitų dedama pusė antspaudo, kita antspaudo dalis lieka ant prekybininko kvito šaknelės kaip mokėjimo įrodymas.

Sunkiųjų darbų kalėjimo laukiamojo stenduose podraug su kainomis buvo išdėlioti mediniai cigarečių dėklai, mediniai kiaušinių laikikliai, medinis malūnėlis ir daugybė kitokių kalinių sumeistrautų suvenyrų. Keletą nusipirkau, tarp jų – ir vyriško laikrodžio grandinėlę bei moteriško laikrodžio apyrankę, nupintą iš ašutų. Visi suvenyrai protingomis kainomis.

Tą pačią dieną užsukau į arbatinę pusryčių. Padavėjai Kaune, kaip ir Paryžiuje, prieidami prie kliento atneša laikraštį. Iš trijų Kaune vyraujančių kalbų – lietuvių, rusų ir vokiečių – padavėjas nusprendė atnešti vokišką, kurio gotiško šrifto nemokėjau perskaityti. Gerokai sutrikęs turėjau dėtis skaitąs. Lietuviai, regis, išgeria daugiau arbatos nei amerikiečiai vandens su ledu, nes arbata, kaip mačiau, buvo gurkšnojama net ir tokią ankstyvą valandą. Po teisybei, bet kada juos gali išvysti aptarinėjant pasaulio reikalus, sudarinėjant verslo sandorius ar žaidžiant šaškėmis, domino ir kitus žaidimus prie arbatinuko su kvapniu gėrimu.

Palyginti su amerikiečių temperamentu, lietuviai lėtesnių apsukų. Kaži kodėl per daug gaišta ruošdami valgį. Per antrąją savo vakarienę viename iš Kauno restoranų susitikau su nekilnojamuoju turtu besiverčiančiu Gellneriu iš Detroito Mičigane, su juo drauge plaukėm per vandenyną. Jis tiesiog nestygo dėl lėto aptarnavimo. Išlaukę kone pusvalandį ir nesugebėję net atkreipti į save padavėjo dėmesio, išėjome. „Amerikiečiai visąlaik skuba. Įdomu, ko jie taip lekia“, – jau prie durų nugirdau man suprantama kalba sakant restorano savininką.

Pagaliau arbatinės padavėjas įvykdė mano užsakymą – ant plataus padėklo atnešė arbatinuką su šviežia arbata ir didesnį arbatinį karšto vandens. Arbatinis, ant kurio tarsi dangtelis buvo uždėtas arbatinukas, palaikė arbatos karštį. Gardžiuodamasis kirtau tikrą juodą naminę kaimišką duoną su braškių uogiene.

Vis dėlto man prireikė laiko apsiprasti su trikampe popierine servetėle, kurią frakuotas, celiulioidine apykakle pasidabinęs padavėjas ištraukė iš kišenės ant krūtinės. Arbata atgaivino vaikystės dienų prisiminimus, kai teišgalėdavom nusipirkti didelį karšto vandens puodą arbatai – užtekdavo 10–12 stiklinių – už vieną rusišką kapeiką (pusę cento). Kaip pasikeitė laikai! Žmonės nebeperka karšto vandens arbatai. Jie turi savo „primusus“ – žibalu kūrenamą viryklę, karšto vandens patiekiančią akimirksniu.

Kaunas yra Lietuvos prekybos centras. Gaminiais jis aprūpina visus provincijos miestus ir miestelius. Apsilankymas vos viename batų fabrike Kaune įtikino, kad miestas modernus visais atžvilgiais. Čia įdiegtų amerikietiškų įrenginių ir gamybos sistemos kasdienė išeiga – 300 porų batų. S. Falkovskas, savininko sūnus, negailėjo nei laiko, nei pastangų, kad didžiuodamasis aprodytų kiekvieną tėvo batų fabriko skyrių. Vizitą baigėme ekskursija po modernius namus, kurie prišlieti prie fabriko. Namai irgi visa kuo amerikietiški. Antra pagal dydį šalies batų gamykla veikia Šiauliuose.

Vieną dieną vaikštinėdamas po parką nugirdau dviejų valstiečių bėdojimą dėl brangaus pragyvenimo sostinėje.

– Sumokėjau pusę lito už puodelį kavos ir porą bandelių! – aimanavo vienas.

– Tai dar nieko, – rypavo kitas, – aš paklojau litą už silkę ir porą bulvių!

– Lupikiška kaina, – sutiko pirmasis, – kai mes namie tiek tegaunam už centnerį bulvių.

Miesto ir provincijos dykinėtojai pasiginčyti kasdien renkasi į Miesto sodą. Dieną pradeda anksti, o baigia vėlai vakare. Prasilenkiant tokie jaunuoliai sustabdė mane, norėdami paklausti, ką Amerikos vyriausybė ketina daryti su senaisiais dideliais banknotais. Be to, jiems buvo įdomu, kodėl Dėdė Semas išleido mažesnius.

– Čia gal dėl popieriaus stygiaus? – klausė vienas.

Kitas parko dykinėtojas pradėjo manęs klausinėti, ar aš žinąs, dėl ko prasidėjusi Didžioji depresija. Aš teisinausi nežinantis.

– Tai dėl to, kad sumažino pinigų dydį! – net šūktelėjo iš susijaudinimo.

Tai bent finansų stebukladarys!

– Ne, ne dėl to, – paprieštaravo kitas iš būrelio. – Aš žinau tikrąją priežastį: dėl to, kad žmonės Amerikoje per daug pasitiki vienas kitu.

– Kai suteiki kam kreditą, – sugniaužęs kumščius toliau filosofavo jis, – ką gi bepadarysi? Pažįstu tuos apsimetėlius Amerikoj, praleidau ten 6 mėnesius. Aš – verslininkas, o ne koks batsiuvys. (Anot šio vyro, batsiuvio profesija – žemiau jūros lygio.)

Kad ir kaip keista, šis vyras gal ir nebuvo taip toli nuo tiesos, mat aukščiausios finansų ir ekonomikos institucijos dabar pripažįsta, jog būtent paskolų infliacija, o tai ir yra „per didelis pasitikėjimas“, iš esmės ir lėmė dabartinius finansinius sunkumus.

Toks vyras teiravosi, kodėl Čikagos policija nepajėgianti užkirsti kelio banditams, žudantiems žmones kulkosvaidžiais.

– Kas per prezidentas tas Rooseveltas, jei nevalioja pasiųsti Čikagon kariuomenės, karinio jūrų laivyno ir jūrų pėstininkų sustabdyti to gangsterių karo?

Šis vyras nerimavo ir baiminosi, kad, Rooseveltui nesuskubus apginti Čikagos, gangsteriai šią sumaitosią, o tada patrauksią į Vašingtoną. Ar aš neperspėčiau prezidento apie gresiantį rimtą pavojų?

Ar girdi, Dėde Semai?

 – Vienas prezidentas nieko nepadarys, – įsiterpė vyresnis vyras. – Čia prireiks visų prezidentų, kad užmautų apynasrį tiems nusikaltėliams.

– Kaip suprasti – visų? – paklausė pirmasis.

– Ogi mano sūnus Amerikoje – irgi prezidentas, – atšovė tas.

(Visokių institucijų prezidentai Lietuvoje vadinami „pirmininkais“. Prezidentu tituluojamas tiktai aukščiausiasis respublikos pareigūnas. Vietiniams buvo daug juoko, kai Amerikos lietuvių Valstijose įkurta atstatymo darbų kompanija atsiuntė jauną savo „prezidentą“ padėti lietuviams po Didžiojo karo. Daugelis vietinių, nežinodami šitos amerikietiškų pavadinimų tradicijos, jį net palaikė apsišaukėliu.)

Net ir ilgokai paklausinėjus man nepavyko išsiaiškinti, ar jo sūnus yra vietinių kirpėjų sąjungos ar banko prezidentas.

– Sakykit, pone Amerikone, kiek prezidentų yra Amerikoje? – toliau domėjosi jis.

Kažkoks vidutinio amžiaus vyras nugirdo pokalbį. Jis neketino leisti anam vyrui prisiimti visos garbės. Jis irgi reikalavo šiokio tokio pripažinimo, todėl garsiai išrėžė:

– Ir mano sūnus Amerikoje yra „svarbus“ žmogus. Jis – delegatas!

O kai kažkuris vyras pasiteiravo, kas per delegatas jo sūnus ir kokio aukštumo pareigas einąs, tėvas išdidžiai paaiškino:

– Delegatas beveik prilygsta prezidentui!

Ką daugiau bepridursi!

Paties įvairiausio amžiaus žmonės prašė manęs perduoti linkėjimų jų giminaičiams ir pažįstamiems Jungtinėse Valstijose. Užmetęs akį į jų turimus adresus, pamačiau, kad norėdamas patenkinti prašymus būčiau turėjęs keliauti nuo vienos pakrantės iki kitos, nuo sienos iki sienos.

Kaune gali išgirsti žmones šnekant mažiausiai 6 kalbomis: lietuvių, vokiečių, rusų, žydų, hebrajų, latvių. Yra ir šnekančių lenkiškai, bet kadangi lenkai užėmę jų sostinę Vilnių, lenkų kalba nepopuliari.

[...]

Viename restorane turėjo spausdintą greičiausiai amerikiečiams skirtą „anglišką“ valgiaraštį, kuriame būta ir „Rost bif, Stromberry Kake“. Akimirką pasidingojo, kad aš vėl Amerikoje, ir ne bet kur, o pačios pakrantės restorane!

Vietiniams labai patinka derėtis. Jie derasi net pirkdami iš valstietės vieną kiaušinį, ir šio reginio stebėjimas man turbūt teikė didesnį malonumą nei jiems pačios derybos. Prie vieno restorano moteris prižiūrėjo pagrindinėje gatvėje vieninteles svarstykles žmonėms sverti. Už pasvėrimą iš klientų buvo imama po 20 lietuviškų centų. Moteriai nereikėjo mitriai suktis, bet gausiai apsupę valstiečiai ir vaikigaliai nužiūrinėjo ją smalsiai. Kažkoks rusas į kelnes nesukištais marškiniais buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai klysta nešiodami marškinius kitaip. Ar įmanoma nustatyti tiesą?

Tam pačiam parke būrelis jaunuolių kuo rimčiausiai prašė paaiškint, kodėl buvęs pašalintas amerikietiškas ženklas „Welcome“. Jie taip pat klausė, ar negalėčiau nuvažiavęs į Vašingtoną paprašyti prezidento Roosevelto sušvelninti imigracijos įstatymus, idant jie galėtų emigruoti ir vesti kokią turtingą amerikietę su daug „dorelių“. Ar galįs jiems tai prižadėt? Ar prezidentas padarytų tokią paslaugą? Šis noras emigruoti būdingas visai Europai.

– Gal malonėtumėt pristatyti mane Amerikos konsului? – prašė vyras su portfeliu po pažastim.

– Kokiu reikalu? – pasidomėjau.

– Na, gal sugalvosiu išvažiuot į Ameriką, – atsakė tas.

Amerikietis vietiniams yra kažko tokio, ypač turintis reikalų su Amerikos konsulatu. Yra manančių, kad amerikietis galįs daryti, ką panorėjęs. Šiam vyrui atrodė, kad užtenka man pristatyti jį Amerikos konsului Fullertonui, gerai atsiliepti, ir reikiami dokumentai būsią išduoti. Jam buvo sunku suvokti, kad į konsulatą yra užsiregistravę daugybė žmonių ir kad nei Amerikos pilietis, nei pats konsulas jam niekaip negali padėti ir svarstyti jo prašymo anksčiau už visų kitų. Lietuvių imigracijos kvota į Ameriką per metus leidžia įvažiuoti maždaug 360 žmonių.

Portfelis Lietuvoje yra smulkiosios inteligentijos skiriamasis ženklas, paveldėtas iš rusų. Dažnai tokiam portfely terasi aplūžusių pieštukų, popieriaus lapų, gal dar kokį žurnalą, tačiau be šio skiriamojo ženklo smulkusis inteligentas pagrindinėje gatvėje nepasirodys jokiu būdu. Portfelis jiems tikriausiai tas pats, kas antkurpiai ir lazdelė anglui.

[...]

Lentelė prie kiekvieno namo praeiviui praneša namo gyventojų vardus. Naktį lentelė apšviečiama. Senojoje miesto dalyje, kur nėra elektros, lentelę perskaityti padeda žibalinė lempa. Septynios krautuvės Laisvės alėjoje sunumeruotos 38A, 38B, 38C ir t. t.

Basakojės moterys dirbo pagalbinėmis statybų darbininkėmis. Viena maišė cementą, kitos nešiojo plytas, cemento skiedinį ir kitus statybų reikmenis. Mačiau, kaip vienas darbininkas ant savo pečių užtempė į patį pastato viršų 36 dideles plytas. Statybininkams vyrams buvo mokami 5 litai už dieną, moterims – 3.

Kai saldumynų krautuvėj paprašiau dviejų bananų, savininkas apstulbo. Netrukus sužinojau jo nustebimo priežastį. Jau seniai niekas nebuvo iš jo pirkęs dviejų bananų. Dauguma klientų įsigydavo po pusę banano. Mačiau, kaip vienoj užeigėlėj toks vyras į juodos kavos puodelį įsispaudė citrinų sulčių. Kas žino, gal ir skanu?!

Galanterijos krautuvėj, į kurią užsukau baltų marškinių, man pasiūlė spalvotų ir dryžuotų per galvą užsivelkamų marškinių, o kai nieko nepirkęs ėjau lauk, krautuvininkas tarstelėjo:

– Amerikiečiai VISADA pageidauja to, ko neturim.

[...]

Daugybė keistenybių vyksta verslo sandorių metu. Aplankytoje maisto prekių krautuvėj mačiau pardavėją sveriant pomidorus. Išsibaigus smulkiems svarmenims, pagalbon buvo pasitelktas degtukas, cigaretė, visokiausios mažytės dėžutės. Valstietis, neturėjęs tabako popieriaus, „suktinę“ pasidarė iš laikraštinio.

Kelioninius čekius į litus išsikeičiau M. Brauno banke. Operaciją norėjau atlikti čia, nes vienas iš bankininko sūnų, anksčiau gyvenęs Niujorke, neblogai šnekėjo angliškai. Dauguma bankų įsikūrę antruose pastatų aukštuose. Jie dirba nuo devintos ryto iki antros popiet ir nuo ketvirtos iki septintos.

Visoje Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pokalbis telefonu pradedamas žodžiu „alio“. „Lietuvos“ viešbutyje, kur buvau apsistojęs, svečiams vietinės telefono paslaugos buvo nemokamos. [...] Vietiniai pokalbiai telefonu kainuoja 20 lietuviškų centų.

Kauno gatvių priežiūros departamente dirba moterys, jos išpurškia gatves sodo purkštuvais ir laistymo žarnomis, o tada viską nubraukia namudinėmis šluotomis. Muslininis antialkoholinės propagandos transparantas pagrindinėje gatvėje skelbia: „Sausąją savaitę išlik blaivus!“

Kodėl basakojis vyras nešasi savo batus persimetęs per petį? Kad nedėvėtų batų odos, savaime suprantama! Kai vėliau to paties paklausiau seno valstiečio Panevėžyje, šis, rodydamas į basas kojas, atsakė: „Mano tikrieji „batai“ man kuo puikiausiai tarnauja jau 60 su viršum metų ir nieko nekainuoja.“

Pagrindinės gatvės siuvėjas, išblukusius kostiumus už 30 litų verčiantis į kitą pusę, prisipažino man labiausiai mėgstąs amerikietiškus siūlus. Prieš daugel metų jis turėjęs siuvyklą Brukline, Niujorke. Jis paaiškino, kad daug vargingų gyventojų savo eilutes yra išsivertę į kitą pusę.

Turguje poroje vežimų buvo įsitaisę čigonai. Jie klausė, kaip Amerikoje gyvuoją jų broliai. Domėjosi, ar tikrai, kaip tekę girdėti, tenykščiai čigonai keliaują brangiais automobiliais. Jie taip pat klausė, ar amerikiečiai tokie kvaili, kad už būrimą moką 10 litų.

– Kodėl jūsų prezidentas mums plačiai neatveria vartų? – norėjo sužinoti viena čigonė.

Tarsi mums Amerikoje trūktų dykinėtojų!

Kad ir kur Kaune ėjau, žmonės išdidžiai klausė: „Ar matėt tuos du naujus plieninius tiltus per Nemuną ir Viliją?“ Pradėti statyti 1927-aisiais, po poros metų jiedu buvo baigti. Pėstieji per tiltus turėjo eiti dešine puse, o visiems likusiems eismo dalyviams buvo rezervuota kairė; tvarką prižiūrintis policininkas pažeidėjams skirdavo baudas.

Vienoje Vilniaus gatvės maisto krautuvėlėje savininkė stengėsi kuo mitriau aptarnauti klientę, kurios raudonplaukis sūnelis vis kaišiojo pirštus į atvirą sirupo statinaitę ir laižė. Visiško pasitenkinimo pasiekė, lipnias rankutes įbrukęs į miltų dėžę.

Lydimas dviejų ginkluotų kareivių gatve pražygiavo kalinys. Kaliniai visada varomi gatvės viduriu, o ne šaligatviais, informavo mane raudonplaukio motina. Taip daroma dėl dviejų priežasčių: pirma, policija neturinti mašinų; antra, taip ugdoma moralė.

Pašte sužinojau, kad kelionė išilgai Lietuvos užtruktų visą dieną. Vidinės ir išorinės pašto sienos buvo nuklijuotos saldainių, dantų pastos, radijo aparatų, dviračių ir amerikietiškų siuvimo mašinų reklamomis. Abonentinės pašto dėžutės buvo išdėstytos ratu salės viduryje su mažomis durelėmis pašto tarnautojui įeiti. „Parodos savaitę uždirbome daugiausiai per visą pašto istoriją“, – neslėpė centriniame pašte dirbantis Poza.

Mano fotoaparatas Lietuvoje buvo geros valios ambasadorius. Vietiniai žmonės ir berniūkščiai vis prašydavo juos nutraukti. Jų norą išpildydavau visada – nesvarbu, ar aparate būdavo juosta ar ne. Kai parodos savaitę paveikslavau odiniais ilgaauliais avintį rusą, jo draugas juokais paklausė, ar labai skaudėjo.

– Keisti tie amerikiečiai, – atsakė tas, – jei siunčia žmogų iš pačios Amerikos, kad nupaveiksluotų MANE!

Laikraščiais prekiaujama pagrindinės gatvės kioskuose. Berniūkščiai laikraščių Kaune nenešioja, bet pristato juos nuolatiniams klientams. Vienas iš kioskų priklausė senam rusui, buvusiam karininkui, mačiusiam ir geresnių laikų. Kai vieną dieną pirkau iš jo anglišką laikraštį, jis prasitarė: „Tos laimingosios kariškos dienos jau žuvusios visiems laikams.“ Paskui, turbūt išsigandęs, kad gali būt ne taip suprastas, jis tarsi išsižadėjo savo žodžių pridurdamas: „O ko gi daugiau toks senis kaip aš begali tikėtis? Aš užsidirbu pragyvenimui, todėl, ačiū Dievui, esu patenkintas.“

Visi užsieniniai laikraščiai, žurnalai ir periodiniai leidiniai patikrinti cenzorių. Visų laikraščių, taip pat ir vietinių, lapai kampuose sulipę, kad negalėtum perverst ar kad nesąžiningas klientas negalėtų grąžinti perskaityto teisindamasis, jog nusipirko ne tą laikraštį.

Pirmuosiuose vietinių laikraščių puslapiuose spausdinamos reklamos, kartais visiškai užgožiančios naujienas. Vieno iš laikraščių pirmame puslapyje skelbti ir pranešimai apie mirtį. Vieno iš smulkiųjų žydiškų laikraščių literos buvo renkamos ranka. Apsilankęs spaustuvėje stebėjau ir žavėjausi, kaip meistriškai ir mikliai tai buvo daroma. Spaustuvininkas vylėsi netrukus išgalėti įsigyt linotipą.

Modernios parduotuvės iškaba: „Čia nesiderama.“ Radijo turėtojams privalomos licencijos. Visos krautuvės sekmadienį nedirba. Mišių valandomis nuo vienuoliktos iki pirmos restoranai, tabako, vaisių, gazuoto vandens krautuvėlės uždaromos. Autobusų languose užuolaidėlės ir gėlės. Naktį dvigubi taksi įkainiai. Ūkininkaitis iš kaimo už 2 litus siūlo švilpikų, bet niekas neperka. Virintas geriamasis vanduo. Naujas kraštas, nauji papročiai, nauja elgsena.

[...]

Viešnagė Kaune iškėlė aikštėn daugybę įdomybių: keistų ir prieštaringų pasakojimų, intriguojančių ir netgi patiems Lietuvos gyventojams naujų faktų.

 

Iš: A. A. Sacks. An Excursion to Lithuania. New York: Hudson Bay Press, 1934

Vertė Andrius Patiomkinas