Eilės
ciklas A.
mums sekėsi puikiai
iš pradžių sutarėme taip:
kai esu jo namuose, jis kur nors išvykęs
kai guliu jo lovoje, jis miega kitur dėl to nesikrimsdamas
ir kai ryte jo žmona man paduoda švarų jo rankšluostį
pro dušo galvutę srūva šiltas, raminantis vanduo
(kaip matote, mums sekėsi puikiai)
kai ji paklausdavo, ko norėsiu vakarienei
tik iš pagarbos tardavau „to, ką mėgsta tavo vyras“
kai kuisdavosi spintoje ieškodama, ką apsirengti
prašydavau vilktis ta ryškia dryžuota suknele
su kuria jie nepriekaištingai atrodo nuotraukoje
o kai užsimanydavom raudono vyno
mielai ragaudavau jo parsivežtus
iš geriausių Europos vynuogynų
(kaip matote, mums sekėsi puikiai)
kartą jis šiurkščiai pažeidė taisykles
(buvo apie šešias ryto, plėtėsi rūkas lauke
jame laigė ankstyvi kaimynų vaikai)
prieš akimirką klausiau:
„kaip manai, jei su juo gyvai susitikčiau –
gal kruopščiau sutartume, kaip tavim rūpintis
ir tau beveik nebetektų galvoti?“
tada lyg atsakymas skardus durų rakinimo garsas
mūsų ant grindų išmėtytais drabužiais
nelyginant palmių šakelėm nuklotas takas
kuriuo dabar jis sėlina vengdamas žadinti
išsekęs pablyškęs baikštus naujųjų laikų Odisėjas
stovi dabar į miegamojo sieną atrėmęs kuklius savo ginklus
staiga jo oda ima trauktis tamsiom sausom samanom
kojos įleidžia šaknis į tą tuščią ertmę po lova
pamažu atsiveria krūtinė ir iš ten lyg iš medžio
drevės išskrenda plokšti besparniai paukščiai
išsliuogia stambios gleivėtos kirmėlės
skruzdės išneša plikus vidaus organus
pirmiausia supuvusio obuolio formos širdį
tada skrandį kuriame užstrigęs kažkas
ilgai labai jau ilgai nesuvirškinta – - -
vis dar stovi jis vis dar stovi
dar spokso parimęs lekuoja į mus
nors mūsų seniai čia, mieloji, nėra
jei paklaustų – mums sekėsi puikiai
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
žinia
nedidelėj aikštėj prie bibliotekos
moteris-skulptūra lanką įtempia
nors pirštais nesiekia strėlės
tikra moteris sėdi rūko greta
kartoja iki, gal dar kada susitiksim
įteikia laišką nieko daugiau nebeprašo
tad pakylam žvelgiam vienas
į ilgiausią miesto prospektą
po kolonas besiramstant kito akims
bandom laikyti nugaras tiesiai
kvėpuoti ramiai ir taikiai
ji nori eiti dvejoja aš laukiu
ji žengia žingsnį nors siekia pamiršti
ir susaisto mūs delnus iš naujo
kol skulptūra palengva pasitraukia
net strėlės nepasiekusi pirštais
paskutinis
Taigi, tai kam rizikuoti atkartoti tą ciklą – neverta.
A.
pasimatėme paskutiniam pokalbiui
panašių susitikimų buvo daug
šitas turėjo pamokyt į pabaigas
žvelgti stojiškai subjektus paversti
objektais kurie nejaučia ilgesio
savo užbaigtumu jį įkūnija
oras pasitaikė ramus tad mes ėjome
aiškios krypties neturėdami
greitinome žingsnių ritmą
lėtinome žingsnių ritmą
palengva tapdami objektais
sušalę užsukom į barą paprašėm arbatos
ėmėm kalbėtis trumpais beformiais sakiniais
kuriems šis buvimas dar bandė suteikti formą
skurdūs mūsų žodžiai vėlėsi plakėsi pildė
daugiatomį kilnių išsiskyrimų žodyną
(ar matei kaip už sienos du veidrodžiai
per pusę karpė mudviejų grimasas?)
ir tada tu pasakei ir tada ką tu tada
ir tada aš pasakiau ir tada ką aš tada
priėjęs barmenas paklausė:
ar nieko, brangieji, netrūksta
vietoj epilogo
suoliukas kitoj upės pusėj
kvepia šviežiai nudažyta mediena
stebiu jį bandau per atstumą
įkvėpti aitraus dažų aromato
prisiminti visus tuos žodžius
kuriuos man čia ištarei ir ima
perštėti ryklė kažkas slidaus gerklom
teka bando veržtis į išorę
susigūžiu pradedu springti
spjaudau kas sukaupta mudviejų buvo
staiga vyras atsitrenkęs į nugarą prašo
kitąkart anksčiau pasitraukti
nuo vyšninio dviračių tako
